Tavo vaikas yra tavo artimas

Jeigu paklaustumėte manęs, koks vienintelis ir pats svarbiausias suvokimas pakeitė mano požiūrį į tėvystę, atsakyčiau, kad mano požiūrį pakeitė suvokimas, kad vaikai yra žmonės.

Gali atrodyti, jog tai savaime suprantama – juk jie turi rankas, kojas, ausis ir burną, kaip ir kiti žmonės. Bet mintis, kad jie yra žmonės, asmenybės, apima kur kas daugiau nei paprasčiausia žmogaus kūno samprata. Tai liečia pačią vaikų egzistavimo šerdį ir kalba apie jų vertę. Vaikai yra Dievo atvaizdas, kaip ir suaugusieji. Žinoma, ne visai taip pat kaip suaugusieji – jų fizinis, emocinis ir dvasinis išsivystymo lygis skiriasi nuo suaugusiųjų, bet jų vidinė vertė ir jų orumas nepriklauso nuo fizinio išsivystymo. Dr. Seussas yra pastebėjęs: „Žmogus yra žmogus, nesvarbu, koks mažas jis būtų.“

Jeigu paprašytumėte pasakyti vienintelę ir pačią apgaulingiausią frazę, kurią esu girdėjusi apie tėvystę, tai būtų ši: „Biblijoje labai mažai kalbama apie tėvystę.“ Žvelgiant paviršutiniškai, su šiuo teiginiu galima sutikti. Kai mes galvojame apie „tėvystės paragrafus“, turime minty tas vietas, kuriose minimi tėvai, vaikai, autoritetas, instrukcijos: Pakartoto Įstatymo knygos 6 skyrių, Išėjimo knygos 20 skyrių, Patarlių knygos eilutes, kalbančias, jog pagailėdami rykštės sugadinsime vaikus, raginančias auklėti juos ir kreipti juos teisingu keliu, o vaikus – paklusti savo tėvams Viešpatyje, ir dar keletą panašių vietų. Pamokančiomis mes galime laikyti ir sūnaus palaidūno bei senųjų patriarchų istorijas apie tėvystės sunkumus. Bet šie pavyzdžiai, paminėti keliuose skyriuose apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykių specifiką, mums leidžia suprasti, jog didžiąją dalį tėvystės paslapčių Dievas palieka mums patiems išstudijuoti ir suvokti. Štai tokia paprasta išvada.

Tik nepamirškime, jog vaikai yra žmonės.

Ir jeigu vaikas yra žmogus, vadinasi, jis yra ir tavo artimas. O tai reiškia, jog kiekviena Šventojo Rašto citata, kurioje kalbama, kad turime mylėti savo artimą kaip save patį, priverčia susimąstyti, kokie tėvai mes esame. Kiekvienas paraginimas mylėti didžiule meile, nesvarbu, kiek pastangų tai kainuotų, mylėti su dieviška išmintimi ragina mus mylėti ne tik bendradarbius, bažnyčią lankančius žmones, mūsų grožio salone apsilankančius, mūsų gatvėje ar benamių prieglaudoje gyvenančius žmones. Tas paliepimas ragina mylėti ir po mūsų stogu gyvenančius žmones, nesvarbu, kokie maži jie būtų. Jeigu vaikai taip pat yra žmonės, tai mūsų vaikai yra patys artimiausi artimieji. Joks kitas žmogus negyvena arčiau mūsų ir nereikalauja didesnės pasiaukojančios mūsų meilės nei mūsų vaikai.

Svarbu įsižiūrėti ir pamatyti, jog Biblija šia tema tikrai nenutyli – priešingai, apie vaikų auklėjimą Šventajame Rašte kalbama tikrai nemažai.

Suvokimas, jog mano vaikai yra mano artimieji, labai pakeitė mano požiūrį į tai, kaip aš turiu juos auklėti, su jais kalbėtis ir kaip turiu apie juos kalbėti kitiems. Tai privertė mane suprasti, kaip greitai aš esu linkusi su vaikais pasielgti taip, kaip niekuomet nesielgčiau su savo draugais ar bendradarbiais. Vaikai tapo ne mano paniekos, bet gailestingumo objektu. Dabar aš galiu labiau džiaugtis jų pasiekimais, nepriskirdama nuopelnų sau, ir kartu su jais liūdėti dėl jų nesėkmių, nekaltindama savęs, kad esu niekam tikusi mama. Supratimas, jog vaikai taip pat yra ir mano artimieji, mane išlaisvino: galiu jais tiesiog džiaugtis, o ne žiūrėti į juos kaip į tuos, kurie nuolatos prikrauna didžiulius krepšius nešvarių skalbinių, reikalauja daug maisto, visur kelia netvarką ir kurių išlaikymas kainuoja didžiulius pinigus.

Tačiau ne visada tai atrodo paprasta... Vis turiu priminti sau, ko Šventasis Raštas moko apie meilę artimui,  išpažinti, kad, deja, nemyliu taip savo vaikų, ir viską pradėti iš naujo... Šventasis Raštas iš tiesų suteikia pakankamai stiprią pagalbą. Pateiksiu keletą „nemėgstamų“ Rašto eilučių apie tėvystę, kurios tomis dienomis, kai pagalba tiesiog būtina, grąžina mane prie meilės artimui temos.

Kai noriu šiurkščiai ar grubiai mokyti savo vaikus:

Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1).

Kai noriu jiems pamokslauti:

Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo (Jok 1, 19–20).

Kai noriu, kad jie elgtųsi taip, jog galėčiau jais didžiuotis:

Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3–4).

Kai pradedu galvoti, kad tenkinti jų poreikius nėra mano pareiga:

Tada teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 37–40).

Kai imu galvoti, jog už tai, kad esu mama, man priklausytų nemenkas užmokestis:

Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 3–4).

Kai nenoriu jų pasigailėti už padarytus nusižengimus:

Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 31–32).

Kai jaučiuosi visiškai sutrikusi, tarsi klaidžiočiau tamsiame, gūdžiame miške:

Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai (2 Tim 2, 24–26).

Lapelis su šia Rašto citata (2 Tim 2, 24–26) priklijuotas ant mano šaldytuvo.

Dievas patikėjo mums atsakomybę – rūpintis ir prižiūrėti savo vaikus. Bet prižiūrėsime juos tinkamai tik tuomet, kai nepamiršime svarbiausio dalyko – mūsų vaikai yra žmonės, kuriuos mes turime branginti. Kai tai suvoksime ir branginsime vaikus kaip savo artimą, mes auklėsime ir prižiūrėsime juos nesmerkdami, negėdindami ir neniekindami. Taip pat turime žiūrėti ir ką kalbame, kad mūsų žodžiai liudytų meilę ir statydintų juos, net ir tuomet, kai turime vaikus sudrausminti ar pataisyti. Pasikeičia ir mūsų maldos: užuot prašę „Dieve, prašau, nuramink tą zirziantį vaiką“, mes meldžiame: „Dieve, prašau padėk man taip mylėti šiuos mažus artimuosius, gyvenančius po mano stogu, kaip Tu pamilai mane.“

Fredis Rodžersas (populiaraus vaikams ir jaunimui skirto TV šou „Misterio Rodžerso kaimynystė“, rodyto JAV 1968–2001 m., sumanytojas, – red. past.) labai gerai suprato vaikų vertę ir orumą. Jis, būdamas presbiterijonų tarnautojas, sukūrė TV šou ir pasakojo apie kaimynystės grožį mažiems žmogučiams: „Kokia puiki diena išaušo mūsų kaimynystėje... Ar nenorėtumei būti mano artimu, mano kaimynu?“ Jo žinia buvo skirta ir tėvams. Vaikai yra žmonės. Mūsų vaikai yra mūsų artimiausi ir brangiausi artimieji.

Mama ir tėti, išnaudokite kiekvieną dieną, džiaugdamiesi, kad gyvenate tarp tokių nuostabių artimųjų. Dieviška meile apsupkite tuos, kurie gyvena po jūsų stogu. Nesibaiminkite ir būkite padrąsinti: Biblija kupina paguodos ir sustiprinimo jums.

https://www.thegospelcoalition.org

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: