Tėčio įtaka mažam vaikui (II dalis)

Tėvo įtaka vaikui didesnė nei mamos
Skaitydama Džono ir Polės Sandfordų knygą „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ nustebau skyriuje „Tėvo meilės reikšmė“ perskaičiusi tokią mintį: „Tėvo įtaka didesnė už motinos“.
Kodėl mane tai nustebino? Gal todėl, kad visuomenėje didesnis dėmesys skiriamas mamai? O gal todėl, kad ir tradiciškai (kažkur pasąmonėje, lyg savaime suprantama) ugdymo misiją įpratę adresuoti būtent mamai? Juk ji išnešioja kūdikį, pagimdo, būna arčiausiai jo maitindama, myluodama, nešiodama, mokydama. Tačiau sakoma, kad „geras tėvas gali viską, ką gali ir vaiko motina, išskyrus maitinimą krūtine. Vaikas įgauna vertingiausią patirtį, kai gali nurimti tiek ant motinos, tiek ant tėvo rankų, jausdamas tėvo kaip ir mamos šilumą ir meilę.“ (D. Talijūnienė ir D. Oleškevič).

Kai laukėmės pirmojo vaikelio, su vyru lankėme A. Šemetos nėščiųjų kursus, kuriuose buvo mokomi lauktis vaikelio, jį gimdyti bei juo vėliau rūpintis ne tik mamos, bet ir tėčiai. Tuo metu kartu gimdyti su vyru buvo nauja praktika, dažnai neigiamai sutinkama medikų. Bet šiandien jau nieko nestebina, kad tėtis dalyvauja gimdyme, palaikydamas žmoną ir sutikdamas savo įpėdinį. Pamenu, kaip kursuose tėčiai buvo drąsinami padėti mamai jos rūpesčiuose gimus mažyliui, pavyzdžiui, pasiguldyti vaikelį ant krūtinės - taip jis jausis saugus ir greičiau nurims verkdamas, masažuoti jam pilvelį, ištikus priepuoliams, ir pan. Ir apskritai - nebijoti būti su vaikeliu. Tai kalba ir Dž. Sandfordas: „Daugelis tėvų galvoja, kad kūdikis yra motinos rūpestis.[...] Tai tragedija. Kūdikiui reikia tėvo rankų. Per pirmąsias savaites kūdikis išmoksta ilsėtis, jausdamas auklėjančią tėvo stiprybės jėgą. [...] Per pirmąsias bendravimo su tėvu savaites kūdikis išmoksta arba pasitikėti, arba nepagrįstai bijoti. Iš to, kaip tėvas vaikšto su berniuku, plekšnoja jam per nugarėlę ir dainuoja jam vėlai vakare, šis savo esybės gelmėse pradeda mokytis būti tėvu. Iš to, kiek tėvas aukoja savo miegą meilės vaikui vardan, vaikas arba išmoksta būti pačiu savimi ir pasitiki, kad bus suprastas, arba išmoksta bijoti išreikšti savo nuomonę. Kiekvienam kūdikiui būtinas tėvo artumas. Labai svarbu, kad tėvas maitintų savo kūdikį, keistų jo vystyklus, ilgas valandas laikytų jį glėbyje.“

Tėtis svarbus ir vėlesniame vaiko augimo etape. Nors mama dažniausiai užsiima vaiko kasdiene globa, tačiau ir tėtis grįžęs iš darbo gali skirti jam dėmesio - dažniausiai laikas, praleistas su tėčiu būna spalvingesnis, žaismingesnis, gal net kantresnis, energingesnis (vaikas metamas į viršų, sūpuojamas, skraidinamas). Vėliau dažniausiai tėčiai mokina vaiką naujų dalykų - šokinėti, bėgioti, važinėti dviračiu, meistrauti ir t.t. Savo buvimu, elgesiu tėtis perduoda ir savo vertybes - visa tai, kas pats esąs. Tai, kaip tėtis elgiasi su mažyliu, vėliau atsilieps ne tik jo charakteriui, bet ir tikėjimui: „Kadangi pirmaisiais metais vaikai labai dažnai pargriūna, tai nuo to, kaip kantriai tėvas juos pakelia, priklauso, ar galės jie tikėtis Dievo Tėvo pagalbos, kai vėliau gyvenime suklups.“ (Dž. Sandfordas).

Žvelgdami į mažylį net nesusimąstome, kad mūsų elgesys turės tokią didelę įtaką ateityje, bet vaikai mus, tėvus, tarsi skenuoja - jie jaučia mūsų meilę ar pyktį, mūsų džiaugsmą ar neviltį, mūsų pasididžiavimą ar priekaištą. Prisiminkime save pačius - juk iš menkiausio tėvų (tėčio ir mamos) tono jaučiame jų užuominas, kurių nejaučia toje šeimoje neaugęs žmogus... Gerai, jei tos „užuominos“ pozityvios. O kas, jei negatyvios? „Kai tėtis elgiasi netinkamai - yra per daug griežtas, per daug reiklus, amoralus, smurtaujantis - žodžiu, piktnaudžiauja tėvystės valdžia, tai vaiko psichikoje ir elgesyje gali išsivystyti menkavertiškumas, nepasitikėjimas savimi ir pasauliu, tironija, despotizmas.“ (D. Talijūnienė ir D. Oleškevič). Tačiau aš manau, kad tėtis, kuris suvokia savo vaidmenį vaiko auklėjime ir yra brandi asmenybė, gebanti keistis, prisitaikyti prie naujų šeimos iššūkių, atsakyti į vaiko emocinius poreikius, tampa puikiu pavyzdžiu savo vaikams ir net vaikaičiams. Tad nenuvertinkime tėčio įtakos vaikams, kvieskime jį kuo dažniau su jais pabūti. Nes „tyrimai rodo, kad vaiko psichologiniai rodikliai aukštesni, kai tėtis aktyviai įsitraukia į jo auklėjimą. Stiprų ryšį su tėvu turintys vaikai geriau valdo emocijas, yra ne tokie agresyvūs, jų didesni intelekto gebėjimai, jie sėkmingiau prisitaiko visuomenėje“. (A. Kirejeva).

Vyriškumo pavyzdys, arba lytinė identifikacija

Vaikai auga pamėgdžiodami kitus - tėvus, senelius, brolius, seseris. Jiems svarbus pavyzdys. Sakoma, kad vaikai tampa ne tokie, kokius norėtų matyti tėvai, juos vienaip ar kitaip mokindami, bet tokie, kokie yra patys tėvai. Tad savo elgesiu, o ne moralais mes formuojame mažylį.

Tėvas (vyras) turi didelę įtaką vaiko lytinei identifikacijai, ypač tai svarbu kalbant apie berniukus. Mažas berniukas tarsi „nuskaito“, įsisąmonina tėčio elgesį ir nori būti į jį panašus. Tėtis jam - vyriškumo pavyzdys. Visa tai vaikui suteikia laiką su juo praleidžiantis mylintis tėtis, kuris nebijo žaisti, kalbėtis, atvirauti apie save, atverti ir kartu kurti paslaptis. Tėtis perduoda sūnui suvokimą, kas jis esąs, perduoda pagarbą moteriai, nejučia įsileidžia į vyrų pasaulį, kuriame viskas vyksta šiek tiek kitaip nei moteriškajame - grubiau, drąsiau, nugalint iššūkius, mokantis įveikti kalnus, užmezgant ryšį su dangiškuoju Tėvu. Tėvas perduoda sūnui estafetės lazdelę: Mano sūnau, neužmiršk mano įstatymo, tavo širdis tesaugo mano įsakymus. Jie prailgins tavo dienas, pridės tau gyvenimo metų ir ramybės (Pat 3, 1-2). Kai tėtis dėl įvairių negatyvių priežasčių neatlieka savo vaidmens, berniukui sunkiau rasti savo identitetą, jam iškyla pavojus tapatintis ne su tėčiu, o su mama - tai iškreipia vaiko sielą, jam sunku susigaudyti savo tapatybėje: kas jis - vyras ar moteris? Galbūt todėl šiandien vis dažniau girdime ir matome tokius „reiškinius“ kaip Eurovizijos nugalėtojas (-a?) Conchita Wurst?..

Tėčio įtaka mergaitėms taip pat labai svarbi. Nors ji nesitapatina su vyriškuoju tėčio modeliu, vis dėlto būtent tėčio elgesys su ja nulems, kiek ji pasitikės vyrais ateityje, kiek ji pasitikės savimi ir apskritai, kaip save vertins. „Berniukams patinka savo tėtį matyti didvyrį, o mergaitės labiau linkusios į tėvelį žiūrėti kaip susižavėjimo objektą. Tas susižavėjimas yra šventas pasitikėjimas, kuris niekada neturi būti apviltas“. (Dž. Sandfordas).

Šis identitetas svarbus ir mūsų tikėjimo kelyje. Vaikystėje susiformavęs santykis su tėvu turės įtakos bendraujant su nematomu dangiškuoju Tėvu. Jei sūnus ar dukra turėjo puikų, atjaučiantį, mylintį tėvą, jam bus lengviau pasitikėti dangiškuoju Tėvu - atsiverti Jam bus savaime suprantama. Bet jei vaiko tėtis buvo problemiškas - smurtaujantis, geriantis, šiurkštus ir kt., vaikui užaugus visų pirma teks susitvarkyti savo širdį - atleisti tėvui, kad galėtų pasitikėdamas artintis, bendrauti su dangiškuoju Tėvu. Gal todėl tėčio įtaka vaikui svarbesnė nei mamos, nes ji veikia ir amžinuosius santykius bei mūsų amžinybę?

Tėvo ir vaikų santykiai Biblijoje

Per visą Bibliją regime artimą Dievo ir Jo tautos ryšį. Senajame Testamente Dievas išrinktajai tautai prisistato įvairiais vardais. Vis dėlto kartais jis kalba apie save kaip apie tėvą: Viešpats tarė: „Jie yra mano tauta, mano vaikai, kurie nemeluos“. [...] Tu, Viešpatie, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas. (Iz 63, 8. 16). Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis. (Jer 31, 9). Visa tai Dievas kalba norėdamas pabrėžti tapatybę - Aš jus pagimdžiau, jūs esate mano!

Lygiai taip pat Dievui svarbus tėvo ir vaikų ryšys šeimose. Kai Dievas sudaro sandorą su Abraomu, pažadėdamas jam sūnų ir pakeisdamas vardą iš Abramas į Abraomas, kuris reiškia „daugelio tautų tėvas“ (vardų žodyne net pateikiama reikšmė „išaukštintas tėvas“), o ne koks nors kunigaikštis ar tautos didvyris, Jis žino, kad Abraomas bus geras tėvas - perduos savo vaikams ir vaikaičiams tai, ko jį mokė Viešpats. Todėl apie jį sako: Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį (Pr 18, 19). Prisiminkime, kad Senajame Testamente ypatingą reikšmę turėjo būtent tėvo palaiminimas. Tai buvo ypatinga diena šeimos gyvenime, kai senyvas tėvas laimindavo savo vaikus bei jų ateitį: Abraomas palaimina pažado sūnų Izaoką, Izaokas Jokūbą ir Ezavą, o Jokūbas savo dvylika sūnų. Taip naujai kartai perduodamos tėvų vertybės, taip saugoma tauta, kurioje po daugelio metų gims gelbėtojas Jėzus, skirtas visoms tautoms.

Kur kas vėliau, Naujojo Testamento laiku, pats Jėzus praplečia Tėvo ir sūnaus santykių suvokimą, tarsi priartindamas dangų prie žemės, prie žemiškosios šeimos. Jis nuolatos kalba apie savo dangiškąjį Tėvą, tuo parodydamas, koks tarp Jo ir Tėvo stiprus ryšys, - visa, ką Jis daro žemėje, atlieka pagal Tėvo valią. Tėvo valia Jėzus nusižeminęs atėjo į žemę, Tėvo valia Jis tarnauja žmonėms ir net guldo savo gyvybę už nusikaltusią žmoniją. Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30), - sako Jėzus, nes nuolatos bendrauja su Tėvu.

Jėzus apreiškia tobulą tėvo ir sūnaus santykį: Tėvas didesnis už mane (Jn 14, 28); Jis mane siuntė ir įsakė, ką kalbėti (Jn 12, 49); Tėvas myli Sūnų ir visa atidavė į Jo rankas (Jn 3, 35); Tėvas pažįsta Sūnų, o Sūnus Tėvą (Mt 11, 27); Sūnus mato, kaip Tėvas darbuojasi, ir pats tai daro (Jn 5, 17). Tėvas žino, ko reikia Jo vaikams (Lk 12, 30); Jis duos jiems gera (Mt 7, 11); ko tik prašys Tėvo susitarę, gaus (Mt 18, 19). Tėvas nenori, kad pražūtų mažutėliai (Mt 18, 14); Jis gailestingas, atleidžiantis, regintis slaptoje ir atlyginantis. Jis tobulas.

Matome, kad ir Jėzaus tarnavimas atspindi Tėvo širdį: gydo ligonius, išvarinėja demonus, prikelia mirusius, atleidžia nusidėjėliams, myli mažutėlius ir skelbia tai, ko išmokė Tėvas (Jn 8, 28). Būtent į tokią bendrystę su dangiškuoju Tėvu Jėzus kviečia ir mus. Nes pats Viešpats sako: Būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys (2 Kor 6, 17). Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame! (1 Jn 3, 1). Ši bendrystė su dangiškuoju Tėvu moko, kaip tapti geru tėvu savo vaikams.

Vis dėlto nors Dievas savo tautą kvietė artimai bendrystei - būti Jo sūnumis ir dukterimis, tačiau ne visada tai pavykdavo. Tad tėvystės krizę išgyveno ne viena izraelitų karta. Knygoje „Motinystės paslaptys“ Darius Širvys rašo apie Senojo Testamento karalius: „Tenka pripažinti, kad Izraelio karaliai neturėjo artimo ryšio su savo vaikais. [...] Nors laimėdavo karus, jie prarasdavo savo vaikus, nesugebėdami perduoti jiems nei savo tikėjimo, nei vertybių. Visas jų šaunumas ir pasiekimai pranykdavo su jais pačiais, nes sūnūs, paveldėdami sostą, negaudavo nė dalelės tėvo širdies. Ypač apmaudu, kad „gerieji“ karaliai skirdavo savo jėgas kurdami Dievo tautos gerovę, kovodami teisingas kovas, darydami gerus darbus, tačiau viskas išbyrėdavo it pro kiaurą maišą kitoje kartoje, nes vaikams trūko tėviškų rankų. Deja, karaliai nesuprato, kad tėvystė yra ne mažiau vertinga už karalystę.“

Vis dėlto matydamas žmogišką silpnumą, Dievas pažada: Aš atsiųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu (Mal 4, 5-6).

Jei laikas prarastas ir negali sugrįžti atgal...

Savo ankstesniame straipsnyje „Ar keičiasi vertybės gimus vaikui“ apie mamos meilės svarbą mažylio gyvenime rašiau, kad, anot psichologų, vaiko asmenybė susiformuoja iki septynerių metų. Tad ikimokyklinuko amžius be galo svarbus mažo žmogučio gyvenime. Kaip svarbi mama, lygiai taip pat svarbus ir tėtis vaiko gyvenime. Psichologė Rita Nemira Truskauskienė teigia, kad „psichologinis asmenybės pagrindas formuojasi kūdikystėje. Neurofizilogijos mokslas šiuos procesus pagrindžia nervų sistemos raidos ypatumais. Šiuo požiūriu pagrįsta manyti, kad tėvo nebuvimas ar nebendravimas su vaiku nebegali būti kompensuojamas vėlesniais amžiaus tarpsniais.“ Tad ką daryti, jei vaikai jau ūgtelėję ir toli gražu nebėra mažyliai, o mes praradome tokį svarbų laiką jo vystymesi? Ką daryti, jei tėčiui sunku būti geru tėčiu, nes pats neturėjo tokio pavyzdžio ar net vaikystėje jį paliko jo tėtis, o gal net būdamas mažas tapo našlaičiu? Ką daryti mamai, jei ji viena augina vaikučius?

Mūsų likimai vaikystėje susiklosto skirtingai, vis dėlto manau, kad mūsų žaizdos gali išgyti, jei atsigręšime į Dievą - visa ko Kūrėją. Matydamas mūsų kaip tėvų (tėčių ir mamų) netobulumą, Jis tiesia ranką ir nori padėti tiek mums, tiek mūsų vaikams. Niekada nevėlu sustoti, įsiklausyti į save ir savo vaiką, išgirsti ir pradėti kurti naujus, meile paremtus, santykius. Tik gaila, kad kuo toliau, tuo sunkiau bendrauti su atžalomis, jei vaikystėje neišugdėme šios patirties. Vis dėlto nenuleiskime rankų, belskime ir mums bus atidaryta, nes dangiškasis Tėvas savo vaikams duoda gerų dovanų. Belskime į savo vaikų širdeles, supraskime, kad esame jiems be galo reikalingi - jie tiesiog neturi nieko artimesnio nei tėtis ir mama. Prisiminkime, kaip mums patiems reikėjo tėvų palaikančio žvilgsnio, jų meilės, gero žodžio, tiesiog buvimo šalia. Manau, kad dangiškasis Tėvas tikrai vertina mūsų pastangas keistis ir pažada: Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais. Tu dėsi pamatus kartų kartoms. Tave vadins spragų užtaisytoju ir gatvių tiesėju (Iz 58, 12). Jis išties gali atstatyti tai, ką skėriai suėdė...

Net jei tėčio nėra šeimoje, Dievas gali suteikti vaikui kitą suaugusį žmogų, kuris parodys jam dėmesį ir taps vyriškumo pavyzdžiu - galbūt tai bus senelis, dėdė, mokytojas, patėvis. Panašiai nutiko ir Timotiejui, kuris augdamas turėjo tiek tėtį, tiek mamą, bet tikėjimo klausimais tėtis buvo silpnas patarėjas, nes buvo graikas. Tad neveidmainišką tikėjimą Timotiejui perdavė senelė Loidė ir mama Eunikė (2 Tim 1, 5), o Viešpats galiausiai jam suteikė dvasinį tėvą - apaštalą Paulių. Tad visada yra išeitis, tik svarbu glaustis prie Viešpaties, - Jis gali atstatyti sugriuvusius santykius, iširusias šeimas ir atgręžti tėvų širdis į vaikus, pats tapdamas pavyzdžiu daugeliui tėvų.

Tad linkiu jums, brangūs tėčiai, pamatyti, kokie esate svarbūs ir išgirsti panašius žodžius, kokius užrašė viena mergina: „Tėtis - tai žmogus, kurį myliu labiausiai pasaulyje. Manau, kad daugiau nieko taip nemylėsiu kaip myliu jį. Nežinau, ar kito žmogaus skausmas taptų toks savas, kaip jo skausmas yra mano skausmas … Tėčiui galiu pasakyti viską. Kartais būna baisu ar nesmagu, bet galiausiai išvada būna ta pati: „Gerai, kad pasakiau Jam“.“

Literatūra:
Džonas ir Polė Sandfordai. Krikščioniškos šeimos atstatymas.
Daiva Talijūnienė ir Dorota Oleškevič. Tėvo vaidmuo vaiko auklėjime.
Ramunė Žumbakienė. Vaikai - tėvų atspindžiai.
Veronika Lakis. Tėvystė - puiku, bet jai pasiruošti reikia laiko.
Anna Kirejeva. Tėvas - pagalbininkas, partneris, draugas.
Rita Nemira Truskauskienė. Grąžinkite tėvui du namų kampus.
Nida Matiukinė ir Sonata Aleksandravičienė. Motinystės paslaptys.