.jpg)
Evangelija keičia viską. Viską. O mūsų tarpusavio santykiai padeda suprasti, kaip tai vyksta.
Gyvenant santuokoje, tėvystė yra tarsi pats aštriausias skalpelis, kurį Dievas naudoja, dirbdamas su mano širdimi. Evangelija nurodo ribas, suteikia pagrindines gaires, kaip aš turėčiau auklėti savo vaikus. Tėvystė man yra tarsi laboratorija, padedanti giliau suvokti Evangelijos žinią.
„Tavyje yra kur kas daugiau blogio, negu tu gali įsivaizduoti.“
Susitikinėjančioms ar susižadėjusioms poroms aš visuomet sakau, kad iki santuokos net nenumaniau, jog esu toks savanaudis. Ir, kol nesusilaukėme vaikų, niekuomet nenumaniau, kaip giliai tas mano savanaudiškumas įsišaknijęs. Jau pirmaisiais santuokos metais pradėjau stebėtis: „Ech, dabar viskas sukasi ne tik apie mane!“ O kai mūsų šeimoje atsirado vaikų, kurie visiškai ignoravo mano poreikius ir mano asmeninį laiką, mane ištiko šokas, suvokus, kaip stipriai buvo įsišaknijusi toji savanaudiškumo šaknis. Tėvystės „kelionėje“ aš suvokiau savo savanaudiškumo gylį, kaip labai aš troškau komforto ir kokia svarbi man buvo aplinkinių nuomonė. Kovodamas prieš blogio šaknį savyje, kuri vis apsireikšdavo man, kaip tėvui, patyrus kokią nesėkmę, aš periodiškai išgyvendavau išsekimo momentus.
Niekuomet nepamiršiu, kaip man teko pratinti prie naktipuodžio mūsų pirmąjį sūnų. Nors jis greitai suvokė reikalo esmę, tačiau turėjo įprotį priešintis ir kentėdavo, o tai sukeldavo fizinį skausmą. Aš labai stipriai dėl to išgyvenau, nes dėl to jo užsispyrimo jam užkietėdavo viduriai, o mano kančios stiprėjo dar labiau, nes nežinojau, kaip jam parodyti, jog jis pats ir sudaro priežastis tam skausmui atsirasti. Vieną popietę vonios kambaryje, esančiame mūsų namo antrame aukšte, mūsų kova pasiekė kulminaciją.
Mano sūnus sėdėjo tualete kęsdamas skausmą ir pasidavęs baimei, kuri ir neleido jam pamatyti, jog jis turi galios pakeisti šią situaciją. Aš prisėdau ant vonios krašto priešais jį ir ėmiau dalinti patarimus, pamokymus, kol jo kantrybės indas buvo pripildytas sklidinai. Jis pasilenkė į priekį, pažvelgė tiesiai man į akis ir iš pačios savo esybės gelmių išleido skausmo kupiną šūksnį. Aš, subrendęs asmuo, atsiliepiau tokiu pačiu skausmo sklidinu balsu. Vienu momentu viskas tarsi sustingo. Mes sėdėjome apstulbę nuo to, ką tik ką vienas kitam išpažinome – tarsi būtume vienas kito paklausę: „Ar tu iš tiesų ką tik tai padarei?“
Po to viskas vyko taip, tarsi mus būtų užliejusi malonės banga – mes pradėjo stipriai verkti, tiesiog raudoti. Nuo vonios krašto aš persėdau ant grindų, o jis nulipo nuo tualeto, pasilenkė prie manęs ir krestelėjo man į glėbį. Mes apsikabinome ir, sėdėdami ant vonios grindų, abu verkėme. Kai prisimenu šį savo tėvystės „kelionės“ momentą, suprantu, jog toje situacijoje buvau nugalėtas savanaudiškumo, nekantrumo ir troškimo kontroliuoti. Suvokęs, kaip sureagavo mano sužeista širdis vieno iš man brangiausių žmonių atžvilgiu, mąsčiau, ar ji dar gali pasveikti...
Šiandien, prisimindamas tą dieną, suprantu, kad tąkart mes su sūnumi buvome kaip niekad artimi. Mes abu pasiekėme savo esybės gelmes, abu atsiliepėme į kvietimą atverti, apnuoginti savo širdį ir abu vienas kitą sustiprinome ta jėga, kurią gali suteikti tik Malonės Evangelija. Dievas padėjo man suvokti, jog svarbiausias čia ne aš, ir pripildė mano širdį raminančios atgaivos.
Tu gali būti labai stipriai sutrikęs ar susinervinęs, bet Dievo malonė padės tau suprasti, jog labiausiai bauginanti tiesa atneša didžiausią palengvėjimą.
„Esi labiau mylimas, negu gali įsivaizduoti.“
Kartą kalbėjausi su jaunuoliu, kurį nerimavo dėl to, koks yra Dievo požiūris į jį. Jis atskleidė, kad yra kamuojamas baimės, nes jam atrodo, kad yra nutolęs nuo Dievo, ir nuolat jaučia būtinybę tai išpažinti, „susiderinti“ su Dievu. Klausydamas jo, susimąsčiau: kaip Dievas turėtų vertinti nuolatinį šio žmogaus nerimą ir dvejones dėl jo tapatybės Kristuje?
Pagalvojau ir apie savo, kaip tėvo, jausmus, jeigu mano vaikas taip manimi nepasitikėtų. Kaip aš reaguočiau, jeigu mano vaikas nuolat klaustų, ar mūsų santykiai yra geri, abejotų mano besąlygine meile jam ir vis teirautųsi, ar jis tikrai yra mano sūnus? Aš būčiau priblokštas ir labai nusiminčiau, nes mano sūnus niekaip negali nurimti, mėgautis mano meile ir nesuvokia, kad yra visavertis šeimos narys.
Kai kuriais svarbiais mano tėvystės momentais disciplina buvo itin reikšminga. Nors drausminimas dažnai yra skausmingas dalykas tiek vaikui, tiek man, turiu prisiminti, koks yra drausminimo tikslas. Kai matau pasipriešinimą vaikų širdyje ir elgesyje, mano meilė vaikams verčia mane duoti jiems tam tikrus nurodymus. Ir, manau, drausminimo priemonės, kurias taikau savo vaikams, tik patvirtina jiems, jog jie yra mano vaikai.
Kitų vaikų elgesys mane taip pat gali neraminti, bet aš nededu didelių pastangų juos išauklėti, nes jie tiesiog ne mano vaikai. Žinoma, mano vaikams jų tapatybę patvirtina ir mano švelnumas bei meilumas. Net jei tarp mūsų kartais ir kyla įtampa, jei mes dėl ko nors nesutariame, mano vaikai vis tiek žino, kad aš juos myliu ir jie yra mano vaikai. Jie gali būti saugūs dėl savo tapatybės ir vietos mūsų šeimoje, nes tai nepriklauso nuo jų elgesio ar mūsų emocinio artumo, kuris kinta: kartais mes esame artimesni, o kartais tarsi nutolstame vienas nuo kito, bet jie vis tiek yra mano vaikai.
Šios tėvystės patirtys atvėrė man Evangelijos gylį ir grožį. Aš žinau, kas slypi giliai mano širdyje, vis dar grumiuosi su nuodėme ir kartais išgyvenu sumaištį, bet Jame aš atrandu ramybę – aš pasikliauju Dievo meile ir tuo, kad per Jėzų Kristų aš esu Dievo vaikas.
Tėvystė moko mane Jėzaus meilės... Kad tik būčiau gabus to išmokti.
vertė Jurgita Ratautienė
