Užaugusi noriu sukurti OAZĘ

Į klausimą „Kuo nori būti užaugusi?“ niekada neturėjau atsakymo. Kai paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse jau reikėjo pasirinkti vėlesnių studijų kryptį, nežinojau, ką noriu gyvenime pasiekti. Mėgau skaičiuoti, matuoti, braižyti, piešti, kepti, siūti, analizuoti... - žodžiu, visko po truputį.
Tik kokia profesija tai galėtų pajungti?

Nuo pat vaikystės svajojau turėti šeimą. Svajojau, kad vyras ir aš dirbame, vaikai auga paklusnūs, mieli. Sekmadienio rytais susėdame visa šeima prie stalo, už viską, ką Jis mums duoda, padėkojame Dievui, visi su šypsena veiduose ir meile vienas kitam išskubame į bažnyčią, o popietę leidžiame su draugais...

Esu aktyvus žmogus, būdavau visur ir visada. Daug visokių būrelių: drama, šokiai, išvykos su jaunimu po Lietuvos miestus, aštuoniolika metų mokslų bei puiki karjeros pradžia gimtajame Vilniuje. Ko daugiau norėti? Įsivaizdavau, kad ir mano svajonė - šeima - įsiterps į visa tai, ką jau turiu, ką „užgyvenau“. Kaip šiandien pamenu tą dieną, kaip graudžiai pravirkau, supratusi, kad negaliu turėti visko vienu metu. Pasirinkau svajonę - būti šeimos žmogumi.

„Galbūt tai nėra taip nuobodu, kaip daugelis moterų sako“, - maniau. Kad ir kaip stengiausi sulipdyti savo ankstesnį, malonios veiklos kupiną gyvenimą su naujuoju, išsvajotuoju, nelabai sekėsi. Tapau tiesiog namų šeimininke... Net nežinau, kaip žodžiais nusakyti tuos jausmus, su kuriais tiek metų kovojau. Nusivyliau svajone, lyginau save su kaline, Dievo nubausta, nieko neverta... Todėl stegdavausi daryti bet ką, kad turėčiau nors kokią žmonių akyse vertingą „etiketę“. Didžiavausi savimi, kai į klausimą „Kuo tu užsiimi?“ galėdavau atsakyti, kad esu jauna mama - verslininkė. Tačiau namuose, kai niekas nematydavo, buvau pavargusi ir pikta. Pykau ant vyro, ant vaikų ir ant gyvenimo, kad jis toks neteisingas.
 
„Aš - ne tarnaitė!!! Ne tam aštuoniolika metų graužiau knygas, kad būčiau uždaryta tarp šių keturių sienų!“ - burbėjau, šaukiau, prieštaravau. Viskas, ką dariau namuose, man prilygo tarnaitės darbui. Namų tvarkymas, maisto gaminimas, o dar atsiradusių klykiančių leliukų (auginame du berniukus) priežiūra man prilygo griežto režimo kalėjimui. Pamaldūs, kartu su šeima leidžiami sekmadieniai, apie kuriuos tiek svajojau, virsdavo karo lauku, kai trankomos durys, o bažnyčioje šlovinimo metu liejau ašaras. Ne, ne todėl, kad Dievas prisiliesdavo prie širdies, o todėl, kad būdavo gaila savęs.

Daug metų išgyvenau vidinę kovą, kuri, tarsi lavina iš vulkano, kartkartėmis prasiverždavo į išorę nepasitenkinimo ir savigailos kompleksais.

Žinoma, aplankydavo ir šviesios mintys, kad išgyvendama tai, su kuo susiduriu, būdama tiesiog MAMA, turiu kažką suprasti.

Naujai perskaičiau Patarlių knygos 31 skyrių, kuris ir šiandien yra mano gyvenimo siekiamybė ir kredo: Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus. Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno. Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta. Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis. Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli. Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą. Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną. Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas. Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį. Jos pirštai paima verpstę ir jos rankos dirba. Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui. Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais. Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpuras - jos drabužiai. Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais. Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams. Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį. Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas. Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos. Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją: „Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!“ Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama. Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose.

Esu be galo dėkinga savo vyrui už nesuvokiamą pakantumą, romumą ir meilę man. Galiausiai už jo kantrybę ir tikėjimą manimi. Kaip dažnai pykdavau ant vyro, kad jis dažnai mato kažkokios karalienės paveikslą. Aš pati, pasižiūrėjusi į veidrodį, matydavau tik iš pykčio pasišiaušusią, nusiverkusią pelenę. Kokia buvau paika ir žiūrėjau ne į tą veidrodį! Vyro akys visada buvo tikrasis mano veidrodis - ta karalienė jo akyse, pasirodo, buvau ir esu aš!

Niekada nepatyrusi tėvo meilės, net neįsivaizdavau, kaip galiu būti stipriai mylima. Savo vidumi tobulai paklusęs paliepimui, užrašytam Laiško efeziečiams 5 skyriaus 25-29 eilutėse, jis savo meile apkabino mano širdį ir... ledai ištirpo. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.

Šiandien jau suprantu, kad šeimos ramybė daugiausia priklauso (tik) nuo manęs, kad aš esu namų židinio sergėtoja. Neseniai socialiniame tinkle stebėjau kelių moterų susirašinėjimą: viena jų rašė, kad gera žmona pati savo vyrui parūpina „Playboy“ žurnalų, o antroji atsakė, kad vyrui, kuris turi gerą žmoną, tokių žurnalų nereikia. Šiandieninėse šeimose labai nedaug liko dieviškų vertybių. Kai kurie vyrai kartu su žmonomis ar atskirai mėgaujasi pornografija, žmonos nesirūpina, kur ir su kuo laiką leidžia jų vyrai... Dažnai net labai patogu, jog vyras uždarbiauja užsienyje, o namo grįžta tik porai savaičių kas pusmetį. Kai kurioms žmonoms ir mamoms nesvarbu, kuo „maitinasi“ jų šeimos nariai: kokias TV laidas žiūri, kokias radijo laidas klauso ar kokiuose interneto puslapiuose naršo. Nė dvejų metų neturintis vaikas, pasiėmęs grojantį mamos telefoną, šokinėdamas ir įsijautęs traukia „modernų“ gabalą „I am sexy lady“, ir tai neatrodo keista. Tai tampa pramoga, „nekaltu“ humoru. Kitaip manantys apkaltinami paranoja, smerkiami dėl per didelio griežtumo ar davatkiškumo.

Aš asmeniškai labai bijau nusižengti dieviškiems standartams, nes jie man be galo brangūs. Nors iki Dievo moters - tobulo krikščionės paveikslo - man dar labai labai toli, esu ramesnė, nes mano tikslas dabar - ne viešumas, o ramybė namuose. Ne veltui yra sakoma, kad jei laiminga mama, laiminga ir šeima.

Dabar tikrai žinočiau, ką atsakyti į klausimą, kuo noriu būti užaugusi. Pasakyčiau, kad noriu sukurti OAZĘ. Visi mano pomėgiai, kurių turiu daug, reikalingi būtent MAMAI. Ar be reikalo aštuoniolika metų „graužiau“ knygas? Ne. Laiminga moteris, laiminga mama turi būti ir labai protinga, turėti savų užsiėmimų. Bet svarbiausia - ramybė ir pasidižiavimas tuo, kad esi TIESIOG MAMA.

Šiandien iš savo vyro sulaukiau didžiausio gyvenime komplimento - jis pasakė, kad dėl namuose sukurtos OAZĖS, jis nuolat nori po darbo skubėti būtent į namus, kur gali džiaugtis ramybe ir meile. Man dar tikrai reikia tobulėti ir stengtis. Tiesiog noriu visoms moterims palinkėti kurti namų oazes savo vyrams, kur jie norėtų grįžti ir pasilikti. Tai nėra lengva, nes pavargusios ir turėdamos neišsipildžiusių lūkesčių mes ir pačios trokštame tokios oazės. Tačiau supratau, kad geriausia oazė man - tai laiminga mano šeima.