Užsispyręs vaikas. Nuo gimimo iki paauglystės (I)

Saugokime dvasią

Norėčiau, kad tinkamai suvoktumėte, kaip auklėti sunkaus charakterio vaikus. Skaitytojas gali pamanyti, kad vaikus laikau nepataisomais pramuštgalviais, o jų tėvus - puikiais vyrais, ir rekomenduoju šiurkščius, žiaurius ir despotiškus auklėjimo metodus. Nei viena, nei kita net iš dalies nėra teisinga. Man maži vaikai (net tie, kurie kėsinasi į tėvų autoritetą) - beginklės, silpnos būtybės, kasdien reikalingos meilės ir švelnumo.

Manau, tėvams sunkiausia įteigti subalansuoto auklėjimo idėją, kai disciplina derinama su kantrybe, pagarba ir meile. Nesu griežtų, autoritarinių būdų šalininkas, ir niekas manęs taip neskaudina, kaip šiuolaikinėje Amerikoje paplitęs žiaurus elgesys su vaikais. Mane kankina mintis, kad, kai rašau šią knygą, kuris nors vaikas neapsakomai kenčia žeminamas savo tėvų. Kai kurie mažyliai patenka į ligonines labai liūdnos būklės. Juos atveža nudegintus, sumuštus ir sulaužytus. Tokių vaikų sąmonę visą laiką traumuoja siaubingos gyvenimo sąlygos.

Profesionalai, dirbantys su tėvų žiaurumo aukomis, privalo išmokti nuslopinti savo jausmus. Aš sugebu juos kontroliuoti, bet vis vien negaliu be spazmo gerklėje apžiūrėti tų sumuštų, iškankintų vaikų. Aišku, sergantys vaikai taip pat kenčia, bet jie jaučia juos palaikančią tėvų meilę. Suluošinti, sumušti mažyliai kenčia ir fiziškai, ir dvasiškai. Jais niekas nesirūpina. Niekas neužjaučia. Nėra kam pasiskųsti. Nėra kur bėgti. Jie nesupranta, už ką jų taip nekenčia. Daugelis dar tokie maži, kad nesugeba apsisaugoti, negali net pasišaukti pagalbos.

Šį pavasarį stebėjau aštuonerių metų mergaitę, kurią nuo penkiolikos mėnesių prievartavęs tėvas alkoholikas. Kokia siaubinga tragedija! Kitam vaikui Los Andžele motina skustuvo ašmenimis išdūrė akis. Ar galite pasijusti vietoje žmogaus, kuris visą gyvenimą prisimins, kad jo luošumas - tikros motinos sąmoningo poelgio rezultatas? Kitą mažylį mūsų mieste išmetė iš mašinos, ir jis pragulėjo aštuonias ar devynias valandas ant plento, o dar vieną vaiką nubaudė nudegindami koją įkaitintu lygintuvu.

Prieš penkias minutes per miesto radijo naujienų programą pranešė, kad surado dešimtmetę mergaitę, pakabintą už kojų tėvų garaže. Tokios klaikios istorijos labai gerai žinomos tiems, kurie dirba su vaikais. Gali būti, kad ir dabar viena ar dvi mylios nuo jūsų namų koks nors vaikas panašiai kankinamas.

Kenčiančių ir pamestų vaikų apsaugos JAV Nacionalinio Centro advokatas Brian G. Fraser rašo: „Žiaurus elgesys su vaikais, ...kažkada paplitęs tarp neturtingų ir nusmukusių žmonių, ...iš tikrųjų pasitaiko visuose visuomenės sluoksniuose ir yra pagrindinė vaikų mirtingumo priežastis".

Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, pateisinančio tokį siaubą. Aš netikiu, jog žiaurumas ir nelanksti disciplina, kad ir kokiais gerais ketinimais pateisinami, gali duoti naudos. Vaiką turi supti meilės atmosfera, kurioje jis gali laisvai kvėpuoti, augti ir mylėti. Tačiau kitoje santykių tarp tėvų ir vaikų spektro pusėje slepiasi ne mažesnis pavojus. Tėvai gali pulti iš vieno kraštutinumo į kitą - nuolaidžiavimo pinkles. Šį dvigubą pavojų aiškiai apibūdino Marguerite ir Willard Beecher knygoje „Tėvų maratonas" (Parents on the Run):

Anksčiau suaugusieji, kaip namų centrinės figūros, buvo šeimininkai, o vaikai - jų vergai. Dabar gi namuose, kur karaliauja vaikai, viskas atvirkščiai: tėvai - vergai, o jų vaikai - šeimininkai. Santykiai „šeimininkas - vergas" atmeta natūralų bendravimą, čia net nekvepia demokratija.

Nei draudimo - autoritariniai vaikų auklėjimo būdai, nei naujamadiški „bus gerai ir taip" negali suformuoti visavertės asmenybės, nes nei viena, nei kita neišugdo pasitikėjimo savimi.
Vaikai, prižiūrimi griežto teisėjo, užauga bevaliais automatais arba negailestingais kovotojais už savo teises, visą gyvenimą konfliktuojančiais su pasauliu. Tačiau vaikai, kurie žino tik „aš noriu", tampa savo aistrų vergais. Abiem atvejais jie išauga nelaisvi. Pirmieji pavergiami lyderių, o antrieji - palūkininkų. Nei tie, nei kiti nesugeba deramai bendrauti. Vadinasi, reikia sodinuką pririšti, kad nelinktų nei į vieną, nei į kitą pusę.
Kaip šias idėjas įgyvendinti? Kaip rasti teisingą kryptį tarp nelabai malonios visko leidimo alternatyvos ir sutramdymo? Kokia strategija remtis?

Mes privalome ne tik pažaboti savivalę, bet ir nepalaužti dvasios. Kad to pasiektume, turime suvokti, kuo skiriasi valia nuo dvasios.

Valia - tai galinga jėga, esanti kiekviename asmenyje, psichikos sudėtinė dalis, ryškiai pasireiškianti jau gimimo momentu. Šį teiginį patvirtina žurnale „Psychology Today" pateikti mažų vaikų tyrimai: „Kūdikis suvokia viską, nors negali to pasakyti. Jis laukia aplinkos, ypač tėvų, pagalbos". Šis mokslinis atradimas vargu ar nustebins savavališko vaiko tėvus. Jie pratrynė skyles grindyse nešiodami ir supdami savo ką tik gimusią atžalą ir stebėdami, kaip tas menkutis diktatorius visiškai aiškiai jiems bruka savo norus ir reikalavimus.

Įpykęs dvimetis užsispyrėlis sugeba taip sulaikyti kvėpavimą, kad netenka sąmonės. Tokios scenos liudininkas visada prisimins, kaip jį sukrėtė reikalaujančio vaiko energija ir įniršis. Vienas trejų metų užsispyrėlis, nepanoręs paklusti motinos įsakymui, pareiškė: „Atsimink, kad tu tik mano mamutė!" Kita tokia „tik mamutė" man parašė apie panašų konfliktą su trejų metų sūnumi: ji norėjo priversti jį valgyti. Jos atkaklumas sukėlė tokį sūnaus įniršį, kad jis dvi dienas nevalgė ir negėrė. Jis nusilpo ir nusiminė, bet nepasidavė. Mama baisiai jaudinosi ir, kaip reikėjo laukti, vis labiau kaltino save. Pagaliau tėvas neištvėrė ir, žiūrėdamas vaikui į akis, įtikinamai paaiškino, kad jei nesuvalgys pietų, bus priluptas taip, jog atsimins visą gyvenimą. Konfliktas baigėsi. Mažylis pasidavė. Jis greitai rijo viską, ką davė, ir vos ne per minutę ištuštino šaldytuvą.

Kodėl taip mažai vaikų auklėjimo srities specialistų atkreipia dėmesį į nuolatinį sąmoningą nepaklusnumą? Kodėl taip mažai apie tai rašo? Manau, kad vaikų netobulumo pripažinimas neatitinka humanistinio įsivaizdavimo, jog maži žmogeliai pilni šviesos ir gerumo ir tik vėliau „išmoksta" pykti. Tiems, kurių požiūris toks rožinis, sakau: „Iš tikrųjų viskas kitaip".

Valia - tai ne kažkokia švelni ir minkšta substancija. Vaikas, kurio dvasia uždara ir neimli, paprastai turi geležinę valią, grėsmingą ne tik jam, bet ir kitiems. Toks žmogus gali atsistoti ant tilto turėklų, grasindamas nušokti, o jo gelbėti sulekia armija, laivynas ir vietiniai gaisrininkai. Aš manau, kad valią galima paveikti. Ją galima ir reikia formuoti ir šlifuoti, ne savo patogumui darant iš vaiko robotą, bet įdiegiant sugebėjimą save drausminti ateityje. Iš tikrųjų mus, tėvus, Dievas įpareigojo ugdyti vaiko valią.

Antra vertus (o tai ypač svarbu!), vaiko dvasia milijoną kartų pažeidžiamesnė negu valia. Tai švelni gėlelė, kurią galima (net netyčia) sulaužyti ir sutrypti. Dvasia vaikas jaučia pasaulį, vertina ir gerbia save. Tai pati trapiausia žmogaus, kurį taip lengva sužeisti panieka, patyčiomis ir visokiomis nesėkmėmis, dalis.

Kaip pažaboti valią nepažeidžiant dvasios? Yra aiškios taisyklės, kurių reikia griežtai laikytis. Tačiau tai daroma su meile, be jokių užuominų, kad jūsų vaikas nelauktas, nereikalingas, kvailas, bjaurus ir bukas, kad jis - kilpa ant kaklo ir gamtos klaida. Bet kokia pastaba, žeidžianti vaiko orumą, kaip: „Tu visiškas idiotas!" arba „Kodėl negali mokytis, kaip tavo sesuo?", arba „Tu ėdi mane nuo pat gimimo!" - gali vėliau labai brangiai kainuoti.

Bus daugiau.
Iš knygos „Užsispyręs vaikas. Nuo gimimo iki paauglystės", dr .J. Dobson.