Vidurvasaris prieš ir po viduramžio

Vasara. Įkvepiu gaivaus rytmečio oro. Puikumėlis! Atostogos! „Benai, gal plaukiam į Nidą?“ - sakau sau. O gal į Egiptą ar Indiją? Taip buvo kažkada. Kažkada labai seniai, dar prieš tai, kai tris kartus į mano langą beldėsi gandrai.
Kažkada, kai kišenėse vėjai švilpaudavo tik prieš pat atlyginimą ir tik todėl, kad visiškai nemokėjau riboti savęs. Kažkada PRIEŠ viduramžį... O dabar yra PO viduramžio. Už lango - tokia pati vasara ir toks pats gaivus oras. Puikumėlis! Prasideda atostogos. Tiesa, jos yra ne mano - vyro, nes aš atostogauju amžinai - man vaiko priežiūros atostogos. O tai reiškia, kad tiek vasarą, tiek žiemą dienos bėga vienodai: skalbiant, verdant, ieškant pamestų batų, valant išpiltą pieną, skiriant susipešusius vaikus, renkant išmėtytus žaislus, guodžiant, nešiojant, klijuojant pleistrais žaizdas, plaunant nešvarius indus ir dar nešvaresnes nosytes. Važiuojam į Nidą.

Bagažas

PRIEŠ... Pramerkiu vieną akį. Tuoj reikės keltis, nes, kaip žinome, lėktuvas, kaip ir traukinys, vėluojančių nelaukia. Bet mmmm... Dar minutėlę... Kuprinė, savaime suprantama, nesukrauta. Na ir kas čia tokio? Gurkšnodama privalomą rytinį puodelį kavos, daiktus susimetu per 10 minučių. Ko ten gali prireikti? Įsimetu dantų šepetuką, kelis marškinėlius trumpomis rankovėmis, rankšluostuką ir dar keletą smulkmenų. Žinoma - ir knygą! Mano bagažas sveria 6 kilogramus. Galėsiu pasiimti į lėktuvo saloną. Puikumėlis! Užrakinu duris ir „atia“ - iš Indijos grįšiu po 6 savaičių.

PO... Lagaminą pradėjau krauti prieš 3 dienas. Kambario grindys nuklotos rūbais, batukais, paklotukais, indeliais, formelėmis, rankšluosčiais ir kitais mirtinai reikalingais daiktais. O kur naktipuodis?! Negalima pamiršti nieku gyvu! Sklaidau į kelis lapus vos sutilpusį sąrašą ir vis braukau, braukau, braukau... Ir kaip viską sukrauti į tą mašiną? Reikės didesnės... O kur dar vaikiški triratukai ir vežimėlis? Pala, negalima pamiršti vaistų (juk gali prireikti!), drėgnų servetėlių (šitų tai jau tikrai prireiks!), tualetinio popieriaus, užkandžių vaikams, gertuvėlių. Savo eilės dar laukia maišeliai su druska, prieskoniais, cukrumi, kava ir avižiniais dribsniais (negi pirksi visą kilogramą parduotuvėje?) Žinoma, ir maišelis saldainių - kelionei. Nes jei ne saldainiai, Dieve padėk, 300 kilometrų mes tikrai neįvektume. Pagaliau baigta - keturi pilni lagaminai jau sukrauti į bagažinę. Vaikai jau miega. Belieka išplauti grindis ir truputėlį nusnūsti, nes be miego rytojaus neištversiu. Ryte išvažiuojame, iš Nidos grįšime po 10 dienų. Vaje, apie knygą visai pamiršau.

Kelionės planas

PRIEŠ... Na ir koks gi čia planas? Viską už mane suplanavo aviakompanija. Vėluoja lėktuvas į Mumbajų? Na ir kas? Su bičiuliais smagiai aptarinėjame savo būsimus bendrakeleivius. Slampinėjame po Maskvos oro uostą. Užkandame, išgeriame po puodelį arbatos, vartome lankstinukus. Svajojame, ką pamatysime išlipę iš lėktuvo. O kai lėktuvas pagaliau pakyla, nusprendžiu nusnūsti. O gal geriau pažiūrėti rodomą filmą? Stiuardesė siūlo užkandžių ir gėrimų. Puikumėlis. Pagaliau lėktuvo durys atsidaro, ir aš įkvepiu troškaus, kažkuo nenusakomu kvepiančio Indijos oro...

PO... Koks ten tas mūsų planas? Na taip, atsikelti turėtume 5 valandą ryto, tada gretai aprengsiu vaikus jau paruoštais rūbais, susodinsiu į mašiną, atremsiu galveles į iš anksto padėtas pagalves, prisegsiu diržais, užklosiu antklodėlėmis ir greitai išvažiuosime. Tikiuosi, dar nebus kaip reikiant prabudę, o važiuojanti mašina vėl užliūliuos. Laiko turėsime iki Kauno. Tuomet geriausia būtų užsukti į zoologijos sodą, papusryčiauti, pasivaikščioti, kaip reikiant juos išvarginti, papietauti ir, kol mažieji miegos pietų miegelio (tikiuosi, pavargę miegos ilgai), važiuosime toliau. Turėtume spėti nuvažiuoti iki Plungės. Tuomet kuo nors juos užimsiu (saldainiais) ir šoktelsime iki Platelių. O ten - puikumėlis, vaikai išsimaudys ežere, sušveisime pavakarius ir greitai pasieksime Karteną - mano senelių namus. Aplankysime senelius, pavakarieniausime ir važiuosime iki Klaipėdos. Ten pernakvosime pas mano pusseserę, o ryte jau kaip nors, „trumpais prabėgimais“, pasieksime Nidą. Deja, viskas išvirto kitaip. Aišku, mašinoje niekas neužmiega, net ir atsikėlę be proto anksti, saldainių užtenka tik iki Kauno, o kai užmiega pietų miegelio, visus pažadina vidurinioji, vidury autostrados mirtinai užsinorėjusi „sysio“, pietaujame pirmoje pasitaikiusioje neaiškioje kavinėje tarp Kauno ir Klaipėdos, iki kurios šiaip ne taip nusigauname griaudint ašaringai sutartinei „Noriu valgyti“, Platelių ežeras atgaivina, bet vos įsėdęs atgal į mašiną, mažylis ašaroja iki pat Kartenos... Pagaliau mes Nidoje. Į nuomojamą kambarį suvilkti visi keturi lagaminai. Prieš imdamasi juos tvarkyti norėčiau bent išgerti puodelį kavos. „Na, tai aš jau po truputį einu link jūros,“ - sako mano trimetė, besiaudama basutes ir eidama pro duris. O kurioj pusėj ta jūra, aš neturiu nė menkiausio supratimo.

Diena prie jūros

PRIEŠ... Bekeliaudami kelias dienas praleidžiame prie jūros. O jau smagumėlis... Vaikštome pakrante, fotografuojame, grožimės pajūryje tysančiomis karvėmis, sėdime ant uolų virš dangaus mėlynumo jūros ir kalbamės apie gyvenimą. Bet koks jis nuostabus, tas mūsų gyvenimas! Maudomės. O paskui vėl vaikštinėjame pakrante, deramės mažutėse, iki lubų visokių grožybių prikrautose parduotuvėlėse ir gurkšnojame arbatą su jų šeimininkais. Nusiperku nuostabią skarą. Kainą pagyvenęs indas nuleidžia perpus. Tada vėl maudomės ir vėl vaikštome, geriame lasį - tokį be proto skanų jogurto gėrimą, dykinėjame. Aš sakau, tas gyvenimas tikrai yra nuostabus.

PO... Iki jūros riedame pusantros valandos. Su visais vežimais, dviračiais, krepšiais, skėčiais nuo saulės, paklotukais, rankšluosčiais ir palapinėmis nuo vėjo. Kai einame pro ledų kioską, vyresnioji mirtinai užsiožiuoja. Pasirodo, su sijonu, kurį užsispyrė segėti kaip vienintelį tinkamą (nes yra labai gražus: sintetinis ir dar su pamušalu), jai pernelyg karšta, o nusiimti jo ji nieku gyvu nenori. Taigi, su visais minėtais būtinaisiais reikmenimis stovime ir laukiame, kol panelė galės eiti kartu. O visa išsitaršiusi ir sukaitusi mergelė rauda nesavu balsu ir trypia kojomis. Pro šalį lyg tyčia eina vien gražios šeimos, mamos ir tėčiai, vedini tvarkingais, mandagiais ir gražiai sušukuotais vaikais. Mane tuoj ištiks isterijos priepuolis. Bet šiaip ne taip susitvardau. Kraunu mažylį į nešyklę, vežimėlyje prisegame nusiverkusią vyresnėlę ir judame toliau. Ledų nupirkti pažadu, kai grįšime atgal. Bet tuomet ant kelio krenta vidurinioji - ji nori valgyti čia ir dabar. Valgyti, valgyti, valgyti! Ir jokių iš namų nešamų užkandžių! Na, man tai viskas aišku, ko ji nori, tačiau pasiduoti tokiai provokacijai irgi negaliu. Todėl kuriu pasaką apie stebuklingą gėrimą, kuris ne tik malšina troškulį, bet ir alkį, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip žvaigždžių ašaros, nukritusios iš dangaus iki pat žemės. O kad manęs neištiktų tas nelemtas isterijos priepuolis, imu garsiai dainuoti „Žalias vynas ne vanduo“, nors ir suprantu, kad labai jau nevaikiška šioji daina. Viskas baigiasi gerai. Buteliukas vandens, kurį nešiojuosi rankinėje, mus išgelbsti, bandome eiti toliau. Daugiau apie nieką nesikalbame, aš balsu dainuoju žalio vyno dainas ir tikiuosi, kad jūrą kaip nors pasieksime.

Kavinėje

PRIEŠ... Na ir ką čia pasakoti? Užsisakome aliejuje skrudintų čili pipiriukų. Varžomės, kas sugebės suvalgyti daugiau. Aš laimiu, nors paskui dega ne tik burna, bet ir pirštai, kuriais tuos pipiriukus dėjau į burną. Plepame apie šį bei tą. Apie Indiją, apie Lietuvą, apie gyvenimą, apie darbus, apie žmogaus būtį ir jos prasmę, apie būsimus vaikus. Žinoma, aš juos auklėsiu visiškai kitaip nei visi kiti. Ir mylėsiu žymiai labiau. O mylimi vaikai, kiekvienam aišku, nesiožiuoja, nesispyrioja ir neserga. Vienas malonumas. Užsisakau dar ledų ir latte kavos. Esu liekna kaip nendrė ir kalorijomis rūpintis man tikrai nereikia. Apsalusi iš laimės nusigraibau putas. Gražus tas gyvenimas, nors tu ką!

PO... Mergaitės susimuša dar nespėjusios atsisėsti ant suolelio. Abi nori sėdėti prie tėtuko ir, aišku, abi iš tos pačios pusės. Užsisakome giros, būtinai su šiaudeliais. Šiaudelius padavėja atneša NE TOS spalvos. Bėgu pakeisti. Visa laimė, kad valgymo kavinėje meną su vyru jau esame įvaldę, kitaip bankrutuotume jau po kelių dienų. Taigi, užsakome tik vaikams, o mes pabaigiame likučius. Du viename - sotu ir pigiau. Vos sulaukiu, kol vaikai pagaliau pasisotins. Iš alkio jau žarna žarną ryja, tačiau pradėti valgyti negaliu. Vos paimu į rankas peilį ir šakutę, vyresnioji užsimano „sysio“. Eiti vienai į tualetą jai nedrąsu, todėl tenka palydėti. O kai grįžtame, vidurinioji užsinori „kako“. Vėl einame į tualetą. Grįžusi sužinau, kad šį kartą apsidirbo mažasis, todėl į tualetą einu trečią kartą. Pagaliau pavalgome ir užsisakome latte kavos, vaikams paprašome atnešti pyrago. Aš į pyragą tik žiūriu kaip katė į lašinius. Trys nėštumai ir gimdymai gerokai praplėtė mano ribas, todėl kalorijas - tuos mažus, piktus žvėrelius, kurie naktimis siaurina mano drabužius - kaip įmanydama stengiuosi riboti. Bet latte kava vilioja neapsakomai... Deja, viskas turi savo kainą - putas jau pasidalijo sesės. Kol visa apsalusi geriu kavą be putų, sudūžta nuo stalo numestas giros butelis, vidurinioji prileidžia į kelnes vidury kavinės, mažasis pradeda nepaliaujamai ašaroti, o tėtė viską palikęs ramiausiai nueina į tualetą. Vienas!

Kelionė namo

PRIEŠ... Ką čia bekalbėti. Susiruošus namo paaiškėja, kad mūsų skrydžio nebus, o keliauti galėsime tik po savaitės. Kažkodėl apsidžiaugiu. Turėsiu dar savaitę atostogų! Gali neduoti viešbučio? Na ir kas? Ar maža naktų praleista parkuose ant suoliukų? Tačiau skrydį mums vis dėlto suorganizuoja. Skrendame per Delį. Gaila, bet džiaugiuosi, kad pamatysiu dar ir šiaurinę Indiją. Na ir kas, kad tik naktį ir tik per autobusiuko langą? O savo kojomis palietusi brangiąją Lietuvos žemę jaučiuosi kupina neišpasakytos palaimos. Čia taip vėsu, taip gera, čia - namai! Mintyse, aišku, jau planuoju kitą kelionę. Gal šį kartą į Nidą. Bet širdyje spurda toji svajonė apie vaikus, kuriuos mylėsiu labiau už viską pasaulyje. Žinoma, jie niekada taip nesiožiuos, kaip tas bjaurus trimetis oro uosto laukimo salėje! Vargšelis... Tikriausiai niekas jo iš tikrųjų nemyli...

PO… Kelionė atgal suplanuota taip, jog planas „neišdegti“ tiesiog negali. Tai - mano triumfo valanda. Namo galime grįžti bet kada, todėl išvykstame 23.00, tuomet, kai esu tikra, jog vaikai mašinoje „nulūš“ po penkių minučių. Jie „nulūžta“ po gerų penkiasdešimties, bet kelionėje mus lydi didžiulis, apvalus mėnulis, į kurį ir spoksome tarsi pakerėti. Gražu... Trys poros apvalių akių, trys praviros burnelės... Bet kaip aš juos visus beprotiškai myliu! Kai visi sumiega, liekame tik mudu su vyru. Dviese. O prieš akis - ilgas kelias. Tamsus, bet toks mielas. Jis uždeda savo ranką ant bėgių perjungimo svirties, aš dedu savąją ant jo rankos ir kalbamės apie gyvenimą. Gražus jis - tas gyvenimas - nors tu ką, ir į jokį kitą aš jo neiškeisčiau.

Šis straipsnis buvo spausdintas žurnale „Tapati“