.jpg)
Priklausau kartai, augusiai tuo metu, kai juodai-baltas televizorius darbo valandomis apskritai nieko netransliuodavo, o liūto dalį to, ką visgi būdavo galima pasižiūrėti, sudarė sovietinė produkcija. Tad iki šiol laisvalaikiu mieliau renkuosi knygą, o ne filmą, kurių per metus pažiūriu vos keletą. Gal todėl jie palieka nemenką įspūdį, ypač jei pasižymi gera aktorių vaidyba, techniniu kūrėjų meistriškumu, efektais, didingais vaizdais... - visai tai žiūrovas išvys ir „Nojaus laive“.
Nekartodama kritikos, kuriai taip pat galiu tik pritarti, norėčiau paminėti porą teigiamų „Nojaus laivo“ momentų. Visų pirma, filmas paragino vaikus (o ir mane) „neatsitraukiant nuo ekrano“ atsiversti Pradžios knygą, dar kartą panagrinėti sukūrimo istoriją, laikotarpį iki tvano, Nojaus gyvenimo bei tvano
aprašymą, prisiminti Kaino ir Abelio tragediją, pasigilinti, kuo buvo žymus Matūzalis ir ką simbolizuoja vaivorykštė... Tai taip pat tapo puikia proga į Biblijos įvykius pažvelgti šiuolaikinių mokslinių pasaulio atsiradimo teorijų šviesoje.Susimąstyti ragina ir pagrindinis veikėjas Nojus - Dievo jam patikėtos misijos vykdymo bei paties veikėjo charakterio ir požiūrio raida. Taigi (nors filmo kūrėjų interpretacija, kaip Nojus bendrauja su Dievu, nėra labai įtikinama) matome, kad Nojus pradžioje teisingai suvokia savo išrinkimą ir pašaukimą - Dievas jį išsirinko kaip įrankį išgelbėti kūrinijos likučiui po to, kai pasaulis dėl begalinio sugedimo bus sunaikintas vandeniu. Visgi artėjant lemiamam etapui Nojų sukrečia staiga suvoktas baisus žmonijos nuodėmingumas. Vidinėmis akimis Nojus išvysta, kad ta pačia prigimtine nuodėme paženklintas kiekvienas žmogus, įskaitant ir jo artimuosius bei jį patį, todėl visi nusipelno mirties... Viskas čia, rodos, teisinga, išskyrus paties veikėjo reakciją į tokį apreiškimą, kuris turėtų vesti į atgailą ir Dievo veido ieškojimą... Užuot nuolankiai kritęs prieš Viešpatį, visame filme vadinamą Kūrėju, Nojus greitai „perinterpretuoja“ savo misiją, savo supratimą pavadina Dievo valia, karštai meldžia Viešpatį jėgų ir ryžto tą „valią“ įvykdyti... ir vos nesužlugdo to, kam iš tiesų buvo išrinktas. Laimei, nors daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta (Pat 19, 21). Tačiau Nojus ir tai priima kaip savo silpnumo ir netinkamumo tarnauti Dievui įrodymą, ir užuot prisidėjęs prie pasaulio atstatymo po tvano, nusivylimą skandina jauname vyne...
Čia aprašytas siužetas priverčia susimąstyti apie mūsų silpnumą, iš atminties kertelių iškelia gal ne tokias lemiamas, tačiau panašias situacijas, kai Dievo valią sumaišome su savo įsivaizdavimais, ir šia „mišraine“ mėginame maitinti savo sielą ar ja pagrįsti sprendimus ir pasirinkimus... Galiausiai pralaimėję iš nevilties raunamės plaukus: „Kodėl, Viešpatie?! Nejau Tavo pažadai nieko verti?...“, o kartkartėmis netgi paleidžiame savo tikėjimo laivą dreifuoti, ir piktos audros sudaužo jį į sunkumų uolas... Prarastas laikas, sudužusios svajonės, neįvykdytas pašaukimas, nunykęs tikėjimas... Ir visa tai tik todėl, kad vien išrinkimo ir pašaukimo nepakanka - tik nuolat į Viešpatį nukreiptos akys ir Jo žodžiui palenkta ausis padeda baigti bėgimą, gyvenant nuodėmės pažeistame kūne ir sužalotame pasaulyje...
Vien išrinkimo nepakanka, nes jei nesistengiame pažinti Viešpaties, žvilgsnis nuo Jo asmens nukrypsta į savąjį AŠ. Tuomet Jo sumanymus nejučia imame matuoti savu matu, o Jo šventumą vertinti pagal savo nuodėmingumą. Taip misija „pasigailėti“ tampa misija „nubausti“, Dievo planas „išgelbėti“ - savavališka interpretacija „pražudyti“. Iškreiptame teisingumo suvokime nebelieka vietos gailestingumui, o pats teisingumas tapatinamas ne su apvalymu, o su kerštu... Taip vos neatsitiko Nojui...
Mes, šių dienų išrinktieji ir pašauktieji, esame nepaprastai privilegijuoti palyginus tais, kurie gyveno Nojaus dienomis. Išvydę savo nuodėmingumą, galime drąsiai žvelgti į Kryžių - neišsenkantį dieviško atleidimo šaltinį. Suvokdami viduje slypinti sugedimą ir regėdami mirčiai pavaldų kūną guodžiamės tuo, kad su Kristumi jau esame mirę pasauliui ir Jo Dvasia atgimdyti iš naujo. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Žyd 4, 16).
