Viešpats mane paguodė

Nauja kategorija

Kai pirmą kartą patyriau persileidimą, supratau patekusi į kitokią moterų kategoriją.Mūsų šeimai tai atsitiko jau senokai, prieš penkerius metus. Tai buvo antrasis mano nėštumas, su vyru jau auginome judrų it gyvsidabris berniuką. Buvau nėščia aštuntą savaitę, susirgau bronchitu, stipriai kosėjau, o kai jau buvau pasveikusi ir turėjau grįžti į darbą po kelių savaičių ligos, pasirodė įtartini ženklai ir dar tą patį rytą buvau paguldyta Vilniaus gimdymo namuose. Kai jau vėliau pasakojau apie tai savo draugėms ar pažįstamoms, sužinojau, kad aš nesu tokia viena, kad yra labai daug moterų ir netgi daugelį metų pažįstamų, taip pat praradusių kūdikį. Jaučiausi taip, lyg dabar, kai jau priklausau „tai kategorijai“, manimi pasitiki, mane priima į savo draugiją ir patiki man savo paslaptis...

Keista tada buvo ir labai labai skaudu. Atsimenu, viena gydytoja atėjo pas mane į palatą ir net kvailino: ką aš čia „terliojuosi“, juk vaisiaus širdelė neplaka, esu jauna, sveika, turėsiu tų vaikų. Šiurpu... O kita, mano pagrindinė palatos gydytoja, kuriai pasakiau, kad jokiu būdu savo sutikimu valymo nedarysiu, palaikė mane ir skyrė gimdą stiprinančių vaistų. Paskui dar ne kartą teko susitikti tą gydytoją ir visada likdavo šiltas prisiminimas. Deja, kitą vakarą kraujavimas stiprėjo, skausmas darėsi vis labiau panašus į sąrėmius, buvau tamsiu ir šaltu koridoriumi išvežta į baltomis tarybinėmis plytelėmis išklijuotą procedūrinį... Verkiau aš ant to stalo gailėdama savęs ir kūdikio, o gydytoja šalia barėsi: „Nu nustok tu verkti, vaistai nesuveiks“... Atsibudau jau savo palatoje, savo lovoje, viena su savo begaliniu kūdikio praradimo skausmu. Niekas tada nemokė manęs, kaip reikia atsisveikinti su vos kelių savaičių kūdikiu, kaip reikia gedėti, liūdėti ir neskubėti jo pamiršti.

Visi artimieji ir draugai žinojo apie tai, kas vyko mūsų šeimoje. Mes su vyru manome, kad svarbu žmonėms sakyti tiesą - neslėpti to, kas iš tikrųjų vyksta gyvenime. Mes sąmoningai artimiausiems žmonėms pasakojame tai, kuo gyvename, kas mums skauda ir rūpi. Mes tikime malda ir jos galia, todėl bet kuriuo atveju žinome, kad sulauksime užtarimo. Atsimenu, tada vaikščiojau verkdama ligoninės teritorijoje, be vilties, klausdama Dievo, kodėl? O mano labai gera draugė, atėjusi aplankyti manęs, tada barė mane sakydama: „Kaip tu drįsti abejoti Dievu? Net nebandyk prarasti vilties! Turi tikėti Jo gerumu.“ Ir tikrai, lygiai po metų, kitą gegužės mėnesį, Gyvybės davėjas leido gimti Benjaminui (vardo reikšmė - paguodos sūnus). Viešpats tada mane paguodė.

Dievas davė. Dievas ir atėmė. Tebūna pašlovintas Dievas.

Šių metų žiemą, kai visa Lietuva minėjo Sausio 13-osios 20 metų sukaktį, mes sužinojome, kad laukiamės dar vieno kūdikio. Kartu su vyru jau auginome tris berniukus, tris asmenybes, visi jie buvo ir yra be galo judrūs, linksmi ir išradingi vaikai. Su vyru ir tikime, ir žinome, kad vaikai yra Dievo dovana ir palaima. Tačiau truputis poilsio ir atgaivos po keleto metų namie, prie puodų ir sauskelnių, man būtų buvę ne pro šalį. Jau tikrai norėjau grįžti į suaugusių žmonių gyvenimą: darbas ne namuose, karjera, tolimos kelionės, ramūs vakarai...

O kaip pasakyti žmonėms, kad laukiesi ketvirto vaiko dar neturėdama nė trisdešimties, o kiti tyrs vaikai - ikimokyklinukai? Pati savo kailiu jau spėjau patirti, kiek iš tikrųjų reikia kovoti daugiavaikėms šeimoms su aplinkinių požiūriu į didelį būrį vaikų.
- Smotri, tam eščio odin! Eto vse vašy? Bednenkaja ty, bednenkaja... (Žiūrėk, ten dar vienas! Ir visi jūsų? Vargšele tu, vargšele...) - Turguje mane moterys palydėdavo panašiomis frazėmis, kai su pametinukams skirtu vežimėliu eidavau apsipirkti.

Man pačiai daug laiko praėjo, kol susigyvenau, persiorientavau, mintyse susitaikiau su dar viena nauja nuo manęs visiškai priklausančia asmenybe savo namuose. Buvo tikrai sunku. Bet Viešpats rodė aplink esančias šeimas, turinčias dar daugiau vaikų ir gyvenančias labai gražų gyvenimą. Artimiausi žmonės džiaugėsi, ragino ir drąsino sakydami, kad Jis žino, ką daro. Viešpats mane guodė.

Balandžio mėnesį pradėjo šilti orai, ištirpo sniegas, mūsų mažasis pradėjo lankyti darželį, o vyras mane ragino vykti į puikią konferenciją Vokietijoje. Ten galėjau pabūti su mums brangiais žmonėmis, pailsėti nuo visų buities darbų, truputį prasiblaškyti. Kelionė vyko sklandžiai, galėjau daug laiko skirti sau, pabendrauti su žmonėmis, perskaityti gerą knygą. Deja, paskutinę kelionės dieną patekau į ligoninę, ten paaiškėjo, kad mūsų kūdikis jau keletą savaičių buvo žuvęs.

Tai buvo visiškas netikėtumas, kaip žmonės sako, „perkūnas iš giedro dangaus“. Iki tol nebuvo jokių pavojaus ženklų, jokių signalų. Ir kūdikis jau skaičiavo 20-ą savaitę. Artimiausios ligoninės vyriausioji gydytoja jau neleido man nei lėktuvu skristi namo, nei palikti ligoninės. O aš pati stengiausi ginti į šoną blogiausias mintis apie galimas komplikacijas. Manęs laukė labai ilga ir skausminga diena svetimos šalies ligoninėje. Vokiečių kalbos aš nesuprantu, bet šį kartą personalo nuoširdumas ir švelnumas buvo užburiantis. Slaugės glostė mane, guodė, sakė raminančius žodžius, kuriuos aš supratau tik iš jų gestų. Gydytoja nuolat ateidavo pasikalbėti (mes kalbėjomės angliškai). Tačiau į popietę, per patį pogulį, skausmas labai suintensyvėjo, buvau likusi visai viena palatoje ir supratau iki pat kaulų smegenų, kad juk man pačiai teks ir pagimdyti šį negimusį, bet jau mylimą vaikelį. Verkiau pasikūkčiodama...

Gulėdama toje palatoje prisiminiau žurnale „Tapati“ skaitytą interviu su moterimi, kuri būdama JAV irgi patyrė vėlyvą persileidimą. Visą laiką bandžiau prisiminti, ką ji pasakojo apie atsisveikinimą su kūdikiu. Kaip dovana iš dangaus iš konferencijos pas mane atvyko kita lietuvė, ji taip ir liko prie manęs visai tai dienai ligoninėje. Ji guodė mane, laikė už rankos, vertė viską, ką kalbėjo slaugės pakeliui į operacinę. Užėjusi į palatą gydytoja paklausė, ar norėčiau pamatyti kūdikį, ar norėčiau sužinoti jo lytį. Buvau apstulbinta tokio žmogiškumo ir rūpestingumo. Atsimenu, kaip prieš pat operaciją (man turėjo ją atlikti, kad pašalintų, kas jau buvo nebereikalinga kūnui) mane užklojo tokia šilta šilta vilnone antklode, o sesutė šalia aparatų toliau laikė mane už rankos ir glostė, glostė. Tą vėlyvą vakarą, kai jau grįžau į palatą, nors ir buvau toli nuo savo šeimos ir namų, Viešpats tikrai mane paguodė.

Išėjusi iš ligoninės dar kelias dienas likau Vokietijoje, manimi rūpinosi viena vokiečių šeima. Buvo kaip tik paskutinės dienos prieš šv. Velykas, dalyvavau vietinės bažnyčios Didžiojo penktadienio pamaldose, o giedamos giesmės man jautrino širdį. Juk ir mano Gelbėtojas patyrė mirtį! Mano mobilusis telefonas nuolat pypsėjo ir aš skaičiau daugybės mūsų draugų užuojautos žinutes. Iš dalies džiaugiausi, kad nebuvau Lietuvoje ir kad man nereikėjo su kiekvienu žmogumi pačiai kalbėtis, visos užuojautos atiteko mano vyrui. Tikrai pirmomis dienomis nebūčiau pakėlusi tų pokalbių, bet kai grįžau iš oro uosto namo, supratau, kad daug žmonių meldėsi už mus ir jiems tikrai rūpėjo, kaip aš laikausi... Kai susitikome su vyru, apsikabinome ir verkėme kartu. O namai staiga tapo tušti ir trys vaikai pasirodė labai mažai...

Noriu ir galiu drąsiai sakyti, kad Viešpats mane paguodė. Nejaučiu liūdesio, gailesčio ar neapykantos. Dievas man sapne tą pirmą naktį labai aiškiai parodė, kad nėra nė vieno žmogaus, kurį galėčiau kaltinti dėl kūdikio žūties. Nėra nė vienos aplinkybės nei situacijos, kuri būtų kalta. Tiesiog taip atsitiko. Kiekvienam artimam žmogui pasakodama apie savo patirtį jaučiausi taip, lyg tą didelį skausmo gabalą išdalyčiau į mažas daleles, paskui pajutau, kad jo ir visai nebeliko. Džiaugiuosi, kai pamatau nėščias moteris (tikrai), džiaugiuosi, kai draugėms gimsta kūdikiai, suprantu tuos, kurie patiria negimusių kūdikių žūtis, liūdžiu su tais, kurie vaikų visai neturi. Nebepravirkstu pasakodama apie savo patyrimą. Nenešioju širdyje nevilties ar kartėlio. Esu tiesiog laiminga. Pirmą savaitę po šv. Velykų pasodinau savo pirmąjį sodą. Augalų auginimas ir priežiūra mane gydė, laistė, suteikė naujos vilties. Juk sėkla tik numirusi sudygsta ir duoda vaisių.

Ir man Dievas davė. Dievas ir atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpats.

Šis straipsnis buvo spausdintas žurnale „Tapati“