Šiandien daugelis senyvo amžiaus žmonių jaučiasi sutrikę, tarsi būtų išstumti į visuomenės užribį, nelabai reikalingi. Visur reklamuojama klestinti ir savo grožiu stulbinanti jaunystė. Atsivėrus keliams į platųjį pasaulį, vaikai palieka savo pagyvenusius, senus tėvus ir iškeliauja ieškoti laimės toli nuo gimtųjų namų.
Sulaukę garbaus amžiaus turime gražaus laiko, kurį galime skirti Šventojo Rašto studijoms, maldai, įvairiems patarnavimams savo artimui ir bažnyčiai. Sukaupėme nemažą gyvenimo patirtį, seniai pažabotos visos aistros, susikrovėme nemenkus dvasinius turtus iš Dievo, eidami sunkių išbandymų keliu įgijome išminties.
Naujojo Testamento bažnyčiose tarnavo ne tik jauni, bet ir pagyvenę žmonės. Raginčiau senjorus nelikti pasyviems, bet aktyviai prisidėti prie bažnyčios ugdymo. Kaip teigiamą pavyzdį noriu paminėti vieną iš bažnyčios patriarchų, tarnavusių iki pat savo išėjimo pas Viešpatį, – apaštalą Joną.
Apaštalas Jonas –„griaustinio sūnus“ ir„meilės apaštalas“. Evangelijos liudija, kad Zebediejaus sūnūs – Jonas ir jo brolis Jokūbas, palikę savo tėvą valtyje prie Genezareto ežero, nusekė paskui juos pašaukusį Jėzų. Jie abu tapo Jėzaus mokiniais. Jonas – jauniausias iš apaštalų, kurį Jėzus ypatingai mylėjo. Tie meilės ryšiai lydėjo Joną visą gyvenimą.
Tyrinėtojai sako, kad iš prigimties Jonas nebuvo labai švelnus. Jis buvo pakankamai išdidus, ambicingas, stiprios valios, pasitikintis savimi, ištvermingas, siekiantis garbės ir šiek tiek savanaudiškas. Su broliu Jokūbu jie buvo vadinami „griaustinio sūnumis“ – turbūt dėl noro įsakyti, kad ugnis kristų iš dangaus ir sudegintų tuos, kurie nepriėmė Jėzaus mokymo (Lk 9, 52–56). Jėzus juos sudraudė, nes Jis niekada neverčia patikėti Jo malone, – tai daro Jo meilė per Šventąją Dvasią.
Evangelijoje pagal Luką aprašoma, kaip Jonas skundžia Jėzui tuos, kurie išvarinėja demonus Jėzaus vardu, bet nevaikščioja kartu su jais. Jėzus vėl jį pamoko: Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus! (Lk 9, 49–50). Vėliau broliai nutaria pasirūpinti savo vieta šalia Jėzaus Dievo karalystėje: vienas nori sėdėti Jo kairėje, kitas – dešinėje (Mk 10, 35–40). Jėzus ir vėl juos sudraudžia: Nežinote, ko prašote. Šis prašymas, be abejo, supykdė kitus bendražygius.
Vis dėlto Jonas apibūdinamas kaip tas, kurį Jėzus mylėjo. Tik dėl artimo ryšio su Jėzumi Jonas tampa nuolankus, visa širdimi mylintis Viešpatį. Jis leido, kad tobula meilė jį keistų, nes puikiai suprato, kad jam reikalingas Gelbėtojas. Pažinęs savo nuodėmingos prigimties vargą, Jonas išmoko pasikliauti Jėzumi. Paklusti ne savo, o Jo valiai ir Jo troškimams. Jonas nuolat glaudėsi prie Jėzaus širdies, ir dėl to nuolatinio buvimo su Viešpačiu tapo stipriu Jo liudytoju.
Galime pasimokyti iš Jono, kad, išgyvenę Viešpaties artumą ir meilę, galime patirti perkeičiančią Dievo jėgą. Jėzus ne tik labai mylėjo šį mokinį, bet labai gerai pažinojo jo būdą. Jonas buvo vienas iš trijų mokinių, kuriuos Jėzus pakvietė ant Taboro kalno, kur jis drauge su Petru ir Jokūbu matė Viešpaties atsimainymo stebuklą. Jis dalyvavo, kai buvo prikelta sinagogos vyresniojo Jajiro dukra, ir kituose Evangelijų aprašytuose įvykiuose.
Paskutinės vakarienės metu Jonas sėdėjo šalia mokytojo, prigludęs prie Jo krūtinės. Jis ištikimai lydėjo Jį į Getsemanę, į teismą, nešant kryžių. Jis visa širdimi liūdėjo kryžiaus papėdėje, drauge su Gelbėtojo motina Marija graudžiai verkdamas. Jis nuolankiai priėmė Viešpaties žodžius, pasakytus nuo Kryžiaus: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save (Jn 19, 27). Jonas įvykdė Jėzaus paliepimą — kai kurie šaltiniai teigia, kad Jonas gyveno su Jo motina iki jos mirties Efeze, kur Marija ir palaidota.
Marijai mirus apaštalas Jonas keliavo po Mažosios Azijos miestus, pamokslaudamas Evangeliją. Su juo drauge keliavo ištikimas jo mokinys Proharas, kuris tarnavo jam kaip sekretorius. Jie plaukė laivais. Pasak tradicijos, vienos kelionės metu, kilus didelei audrai, laivas nuskendo, o visi keleiviai buvo išmesti į krantą, tačiau Jono tarp jų nebuvo. Proharas graudžiai verkė savo mokytojo ir vienas iškeliavo į Efezą. Po 14 dienų Proharas stovėjo pajūryje ir pamatė, kaip jūros bangos į krantą išmetė žmogų, o priėjęs prie jo atpažino savo mokytoją, kurį Dievas išsaugojo gyvą.
Apaštalo Jono pamokslus lydėjo ženklai ir stebuklai. Ankstyvojoje bažnyčioje buvo pasakojama, kad Domiciano laikais Romos imperijoje, kai krikščionys išgyveno žiaurius persekiojimus, apaštalas Jonas buvo suimtas už krikščionybės skleidimą ir nuteistas mirties bausme. Pasak legendos, sugirdžius mirtinų nuodų, tai jam nepakenkė, o panardinus į verdančio aliejaus katilą, labai lėtai, kad patirtų, kiek galima daugiau kančios, buvo ištrauktas iš kančios vietos gyvas ir nepažeistas. Tai ne tik įsiutino Romos imperatorių Domicianą ir jo egzekucijos vykdytojus, bet ir labai įbaugino. Tuomet buvo įsakyta ištremti apaštalą Joną į negyvenamą Patmos salą, kur buvo kalinami patys žiauriausi nusikaltėliai. Pirmoji grupė (vagys, žmogžudžiai, prievartautojai ir kt.), uždaryta ir saugoma griežtos sargybos, sunkiai dirbo kasyklose, antroji grupė, kuriai priklausė ir apaštalas Jonas su Proharu, buvo politiniai kaliniai, kurie gyveno kalnų uolose ir maitinosi saloje esančiais gamtos turtais. Jie patys turėjo pasirūpinti, kaip išgyventi. Apaštalui tuomet jau buvo 95 metai, bet jis stiprino brolius ir seseris, pamokslaudamas, melsdamasis už juos, lankydamas ir guosdamas.
Čia taip pat jis buvo vadinamas „perkūno sūnumi“, nes buvo Dievo apdovanotas didele Jo jėga. Dar vienas iš senų laikų pasiekęs pasakojimas byloja, kad su savo mokiniu ir sekretoriumi Proharu apaštalas Jonas apsigyveno vienoje apleistoje kalno uoloje. Vienos maldos metu, Dvasios pagavoje (patekęs į kitą dvasinį pasaulį), išgirdo pažįstamą balsą. Jonas atpažino jį po 60 išsiskyrimo metų. Jis buvo galingas, kaip griaustinis, kad net uolos siena įskilo. Apaštalas Jonas atsigręžė pamatyti balso ir pamatė septynis žibintuvus ir viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų. Proharas iš baimės krito ant žemės. Jonas jį pakėlė ir liepė rašyti. Tai buvo Jėzus – įsikūnijęs Žodis, kalbantis septynioms Mažosios Azijos bažnyčioms. Ir apokaliptinis apreiškimas laikų pabaigai – paskutinė Biblijos knyga „Apreiškimas Jonui“.
Dvasia kalba bažnyčioms
Apaštalui Jonui Jėzus parodė septynių Mažosios Azijos bažnyčių atliktus darbus ir jų klaidas bei trūkumus. Atskleidė Didžiąją paslaptį, kurią žino tik pats Šeimininkas – Jėzus, kas dažnai paslėpta nuo išorinio žvilgsnio, bet slypi pačioje Bažnyčios šerdyje – bendruomenės, arba Kristaus nuotakos, širdyje.
Jėzus stebi, kas vyksta Bažnyčioje, kaip vyksta Jo šlovinimas ir garbinimas, kaip pastorius meldžiasi už savo avis ir prašo iš Dievo žodžio, kuriuo galėtų tinkamai pamaitinti kaimenę, kaip ganomos, gydomos sužeistos avys, globojamos, skatinamos, drąsinamos, drausminamos ir saugomos nuo vilkų ir lapių tos, kurios atsitraukia nuo kaimenės. Kaip vyksta maldos, vaikų, jaunimo ir kt. tarnavimai, kaip atnešamos aukos. Mums sunku suvokti, bet Jėzus tikrai žino apie mus viską: apie mūsų praeitį, dabartį ir ateitį, apie mūsų šeimas ir santykius jose, apie mūsų tėvus ir mūsų vaikus. Nuo Jo žvilgsnio negali pasislėpti niekas ir niekur. Tačiau mūsų Viešpats yra MEILĖ, o meilė kantri, maloni, nepavydi, nesigiria ir neišpuiksta, nesielgia nepadoriai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4–7). Begalinis yra Jėzaus gailestingumas ir didelė Jo malonė.
Štai Jėzus prabilo apaštalui Jonui apie bažnyčių būklę ir visoms joms kartoja tuos pačius žodžius: ŽINAU ir ATGAILAUK. Kad ir ką darytume Viešpačiui ar dėl Viešpaties, visada turime prisiminti, kad Jis viską žino, viską mato ir viską girdi. Taip pat nuolat prisiminkime, kad turime nuoširdžiai atgailauti. Jei turime asmeninį artimą ryšį su Jėzumi, atgaila liesis kasdien, nes skaitydami Bibliją atpažinsime savo kūnišką prigimtį, kuriai reikalinga Dievo malonė ir gailestingumas. Apaštalas Jonas buvo imlus pataisymams, tokie būkime ir mes. Tai geras pavyzdys.
Vaisiai sunoksta rudenį
Šiuolaikinėje visuomenėje susiformavo klaidingas požiūris, kad pensinio amžiaus žmogus nebegali būti aktyvus, atnešti naudos visuomenei ar bažnyčiai. Tačiau daugelis vaisių ant vaismedžių sunoksta būtent rudenį.
Mane žavi vieno įtakingiausių XX a. evangelinio judėjimo lyderio JohnoStotto veikla ir požiūris. Jo veiklos reikšmė neįkainojama. Argi galima pasverti, kokią dvasinę įtaką skaitytojams, bažnyčioms, valstybėms, visam Kristaus Kūnui ir šiuolaikiniam moderniajam pasauliui padarė jo knygos, straipsniai, sveikas krikščioniškas mokymas, paremtas Biblija ir pateptas Šventosios Dvasios aliejumi, skambėjęs iš šimtų sakyklų? Nuostabu tai, kad šis iškilus krikščionis savo mokymą grindė ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu. Šis žymus teologas siekė nutiesti tiltą tarp dviejų pasaulių: biblinio ir modernaus. Ir tai jam pavyko, nes tradicinį kriščionybės paveldą jis aprengė moderniojo pasaulio rūbu ir taip Šventąjį Raštą padarė patrauklų šiuolaikinėms kartoms. Jo skelbiamas Kristus nėra senamadiškas ir lėkštas, bet labai įdomus, patrauklus, švelniai įeinantis į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą ir jį keičiantis. Bažnyčia tampa patrauklus objektas, kurioje kiekvienas atranda sau atgaivą, yra labai laukiamas ir reikalingas.
„Ar įmanoma Evangeliją perteikti įdomia, šiuolaikine kalba, jos neiškreipiant ir juo labiau nesunaikinant? Ar galima vienu metu būti ir autentiškam, ir naujoviškam, ar turime pasirinkti viena arba kita?“ – klausia Johnas Stottas. Ir tvirtai atsako: „Abu dalykai įmanomi...“
Autorius kviečia ugdytis „dvigubą klusnumą“: „Pagarbiai ir klusniai klausyti Dievo žodžio ir kritiškai bei jautriai klausyti pasaulio, kad galėtume jame skelbti Evangeliją.“
Galiu drąsiai teigti, kad JohnasStottas buvo tikras pasišventimo Dievui ir Jo Žodžiui pavyzdys – iki 86 metų jis aktyviai tarnavo visam Kristaus Kūnui. Išėjo pas Viešpatį sulaukęs 90 metų, klausydamas Biblijos skaitinių. Jis, kaip ir apaštalai Jonas ir Paulius, nesukūrė šeimos, bet visą savo gyvenimą paaukojo Evangelijos sklaidai ir čia surado tikrąją laimę.
Taigi ir mes, mieli senjorai, gal ir neatnešime tokio gausaus vaisiaus, kaip šie įspūdingi pavyzdžiai, bet nepaliaukime bėgti lenktynėse, kad, artėdami prie finišo, galėtume pasakyti: Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą (2 Tim 4, 7).
Naudota literatūra:
1. Biblija. Senasis testamentas Naujasis testamentas. „Tikėjimo žodis“ Vilnius, 1999
2. Biblijos enciklopedija. Alma Litera Vilnius 1992
3. Библейская энциклопедия, 1-2 книга.Труд и издание архимандрита Никифора, Москва, 1891
4. Свет во тьме – семь посланий семи церквям. РикРеннер, publishedbyTeachAllNationsP.O.Box
5. Святой апостол и евангелист Иоанн Богослв,www.bible3 ref
6. Иоанн Богослов – уникальная личность. wwwapostol-ioan. Ru
7. www.ramioslankos.lt/sielos-skurdas-opi-problema-ne-tik-bažnyčiai
_64x64_9de.jpg)
