Lengva megzti santykius su žmonėmis, kurie mus praturtina, kurie mus myli. Tačiau apie savo močiutę to pasakyti negalėčiau. Niekada nesijaučiau močiutės mylima, nors mano seserį Rūtą ji labai mylėjo. Galbūt todėl, kad močiutė seserį augino, kol ji buvo maža. Manęs ji neaugino, nors buvo atvažiavusi į Sibirą (esu gimusi tremtinių šeimoje) prižiūrėti manęs, kad tėveliai galėtų aplankyti Lietuvą. Močiutė buvo labai šališka. Tačiau ji man vis tiek buvo močiutė, kurios man reikėjo. Ilgėdavausi jos šilumos, mudviejų artumo, laukdavau, kad ji mane mylėtų, kokia esu, tačiau to nebūdavo.
Paskutinį gyvenimo etapą ji gyveno su sūnumi, mano dėde. Artimesnius ryšius su močiute palaikydavo mano sesuo Rūta. Ji suteikdavo jai ir medicininę priežiūrą, kadangi dirbo gydytoja. Aš su močiute matydavausi vos keletą kartų per metus. Močiutė atsisakydavo bet kokios pagalbos. Viskuo rūpinosi pati, nors sunkiai judėdavo, nes jos sąnariai jau buvo susidėvėję. Ji buvo ūmaus būdo, kaip sakoma liaudyje, „honorova“. Kiti į ją kreipdavosi ‚Ponia Mažuliene‘, be kita ko, likimas dar ją apdovanojo ir grožiu. Ji būdavo tokia, kuriai neįtiksi kiek besistengtumei. Močiutė taip pat nemėgo, kai mes norėdavome ją paglostyti ar pabučiuoti.
1997 metais mirė mano mama, o mirdama ji paprašė manęs pasirūpinti močiute. Po mamos mirties su močiute susiskambindavome jau dažniau. Mamos labai ilgėjausi. Be to, jaučiausi pavargusi: statėme namą, išgyvenau vidutinio amžiaus krizę. Jaučiausi nepatenkinta savimi, buvau nekantri savo namiškiams. Vaikai tuo metu jau buvo paaugliai. Man labai trūko vidinių jėgų, jaučiausi lyg išdžiuvusi žemė. Meldžiau Dievo, kad Jis mane kokiu tai būdu atgaivintų savo meile. 2009 metų spalio pabaigoje pusantros paros negalėjome susisiekti su močiute. Nuvykę radome močiutę gulinčią ant žemės šalia dėdės. Ji gulėjo prie jo, o dėdė buvo miręs. Močiutė buvo labai silpna, beveik nevaikščiojo. Sesuo negalėjo priimti jos pas save, neturėjo tam reikalingų gyvenimo sąlygų, o mūsų šeima gyveno nuosavame name, todėl, pasitarę su vyru, ją parsivežėme pas save.
Netekusi savo mylimiausio sūnaus, močiutė išgyveno sielvartą, o aplinkos pasikeitimą senam žmogui galėčiau prilyginti seno medžio persodinimui į kitą vietą. Staiga ji atsirado tų žmonių namuose, kuriems ji jautė pyktį, kuriais nepasitikėjo. Naktimis jai prasidėdavo kliedesiai, ji vis šaukdavo Antaną, mirusį dėdę. Dėl močiutės būklės visą naštą prisiėmiau sau, taip pat pergyvenau, kad mano pačios šeima nepailsi, jaučiau atsakomybę už savo vaikus, jų emocinę būseną. Gyvenau pastovioje įtampoje, naktimis beveik nemiegodavau. Nakčiai duodavome raminamųjų, tačiau poveikis būdavo atvirkštinis, kliedesiai darėsi tik garsesni. Šalia buvo mūsų mažosios dukrytės Aistės kambarys. Girdėdavau, kaip ji vakare prieš miegą ramindavo močiutę, sakydama: „Močiute, ša“!
Močiutė buvo ambicinga, reikli, reiškėsi tam tikri senatvės demensiniai požymiai. Būdama savo kambaryje ji nuolat mane garsiai kviesdavosi, sakydama: „Ritute, apauk kojines“. Čia pat vėl prašydavo jas numauti. Tuo metu dar nebuvome susidėję durų, tad jos šūkavimai išvargindavo tiek mane, tiek gretimuose kambariuose būnančius vaikus. Jos balsas man nuolat skambėdavo galvoje: „Ritute, Ritute“, - tai labai mane sekino. Ji buvo priekurtė, jai viską reikėdavo sakyti garsiai. Negalėdavau jos nei trumpam palikti vienos. Net, kai reikėdavo išlėkti iki parduotuvės, prašydavau, kad kas ją pasaugotų. Po sūnaus netekties močiutė jau nebevaikščiojo. Sveriančią apie 70 kilogramus, ją reikėdavo kelti nuo lovos, pamaitinti, pasodinti ant puodo - taip per dieną pakeldavau apie toną. Vyras Gabrielius labai man padėdavo visapusiškai. Kurį laiką savo viduje išgyvenau konfliktą, kol galiausia supratau, kad kančia – tai taip pat tarnavimas. Močiutė kentėdavo, kentėdavau ir aš. Ši patirtis man leido prisiliesti prie senyvo žmogaus, pajusti, ką reiškia senatvė.
Keturis mėnesius keldavausi naktimis, gyvenau budėjimo režime. Patarnavau tai, kuri mane, kaip anūkę, buvo atstūmusi, bet aš visuomet žinojau, kad tai yra mano šaknys, mano močiutė, mano mamos mama. Kiekvieną kartą patarnaudama jai, pamaitindama ją, išgyvendavau besąlygišką Dievo meilę jai. Atiduodama save buvau pagirdyta pati. Aiškiai supratau šią būseną kaip Dievo atsaką man, Jis gaivino mane savo meile. Mačiau, kad močiutė vis dar gedėjo savo sūnaus. Tačiau taip pat jutau, kad esu jai reikalinga. Tarp manęs ir močiutės mezgėsi ryšys, ji pradėjo pasitikėti manimi. Aš ją glostydavau, o ji man tarmiškai atsiliepdavo: „Vaikeliuk, kaip gerai, kad tu mane glostai per galveli“, „Ačiū tau, Ritute, kaip gerai, kad tu mane prižiūri“.
Ji palengva gijo, jautėsi saugesnė, nusiramino, daug ir įdomiai pasakodavo apie Smetonos laikus, karą, pokarį. Juk tai buvo mano šeimos istorija! Jutau, kad tarp mūsų palengva ryšys atsistatė. Per tuos keturis slaugymo mėnesius, nors buvo ir pykčių, nesantarvės, tapome draugės. Dievas dovanojo tai, ko aš labai ilgėjausi, bet neturėjau visą gyvenimą. Jis dovanojo man močiutę. Mes ją vadindavome „matulėla“, ji man ir tapo „matulėla“. Aš mačiau, kaip ji per tą laiką pasikeitė. Iš neprieinamos močiutės tapo šilta, priimančia kiekvieną, kuris pas ją ateidavo. Dievas pakeitė net ir devyniasdešimt dvejų metų senutę.
Per močiutę pamačiau, ką išgyvena žmonės mūsų posovietinėje visuomenėje. Sovietmečiu jų savigarba buvo pažeista. Pagyvenęs žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jei jis nebegali padėti. Tačiau jie mums tarnauja vien savo buvimu tokie, kokie yra: pažeidžiami, nesaugūs, neįgalūs. Taip pat pradėjau geriau suprasti tuos žmones, kurie slaugo savo tėvus, jų naštą. Slaugydama savo močiutę pajutau, ką reiškia tikrai gyventi, per ją įgijau patirtį, kuri padeda man ir toliau. Nuo šiol mano gyvenime senukai visada turės savo vietą, jų bus ir ateityje. Dievas davė mums namą, kuriuo galime patarnauti kitiems, todėl ir dabar mūsų namuose gyvena kita senutė. Baigdama norėčiau palinkėti: nurinkime akmenis nuo senų žmonių gyvenimo kelio pabaigos, kuriuos jie išmėtė, ir padėkime jiems oriai išeiti.
Straipsnis spausdintas žurnale TAPATI 2014 m. Nr. 3 (40)
Ritą Lukošienę kalbino ir jos mintis užrašė Diana Goss
_64x64_9de.jpg)
