Atlaidumas

„Jaunieji moka taisykles, vyresnieji žino išimtis“ (Oliveris Wendellis Holmesas).

Su amžiumi širdis tampa švelnesnė ne tiek dėl dorybių, kiek dėl patirties. Būdami septyniasdešimties ne tik žinome, kad niekas nėra tobulas, suvokiame, kad niekas nė negali toks būti. Nei mes, nei jie – niekas. Tiesą sakant, metams bėgant, išmokstame, kad gyvenimas yra tik virtinė išimčių, į kurias reikia atsižvelgti. Standartai ir lieka standartais. Jie nėra absoliutūs, o tie, kurie juos pervertina, patiria nesėkmę dėl savo pačių griežtumo.

Šis žinojimas atsiranda tik iš savęs pažinimo, iš savo pačių nesėkmių ir klaidų, didelio troškimo būti tobuliems ir iš suvokimo, kad, nepaisant įdėtų pastangų, mums būtinas malonės įsikišimas. Dabar mes tai žinome, kaip ir daugybę kitų dalykų, kuriuos reikia vertinti palankiau, su didesne meile. Tik bėda, kad jei ką nors žinome, nebegalime to pamiršti. Tai reikalauja iš mūsų garbingumo. Užkrauna tiesos naštą.

Mūsų amžius yra tikras sunkiai įgytų tiesų lobynas. Jau žinome, kad santuoka ne visada yra „ilgai ir laimingai“, jaunystė nebūtinai „nerūpestinga“, vyriausybė ne visada verta mūsų „ištikimybės“, o dvasininkai taip pat „ne be nuodėmės“. Tačiau galbūt svarbiausias suvokimas yra tas, kad ne tik mes buvome nuvilti, bet ir patys nuvylėme. Ne tik turime už daug ką atleisti, mums irgi yra už ką atleisti – jei to negali padaryti kiti, bent patys turime tai padaryti. Alfredas Tennysonas rašė: „Du seniai, visą gyvenimą buvę priešai, susitiko prie kapo ir verkė, tomis ašaromis jie nuplovė savo nesantaiką, o paskui apverkė ir prarastą laiką.“

Dažnai už tai, kas ką kam padarė, svarbiau, kaip mes elgėmės, nes tai kelia didesnę širdgėlą. Šeimų vaidai tęsiasi ištisas kartas, neretai daug ilgiau, nei kas nors prisimena, kodėl jie kilo. Dar blogiau nei nutrūkę šeimos santykiai yra iširusios draugystės ir dėl to prarastas laikas, nes draugystės atveju nėra natūralių susitikimo progų, kurios vėl mus suvestų net ir prieš mūsų valią.

Pernelyg dažnai, pagauti akimirkos aistros, jauni ir kupini perfekcionizmo nuodų, reikalaujame to, ką manome priklausant, o negavę, susierziname ir nužingsniuojame kupini teisėto pykčio, su kankinio aureole ant kaktos. Geriau būti auka nei nevykėliu. Mes patyrėme skriaudą. Kažkas sulaužė mūsų sugalvotą gyvenimo taisyklę. Kažkas subraižė mūsų tobulumo paviršių ir paliko mus pažeidžiamus, apleistus, nedraugiškai ir abejingai nusiteikusius. Kartais kitas žmogus žino, kas nutiko ir kodėl. Kartais nė nenutuokia. Mes paprasčiausiai pasitraukiame laukti atsiprašymo, kurio niekada nesulaukiame.

Metai bėga. Kuo svarbesni buvo santykiai, tuo gyvesni prisiminimai apie skriaudą. Praėję metai ne mažina, o tik stiprina skausmą. Tai kraujuojanti žaizda, kartėlis širdyje. O laikas eina.

Tik atleidimas gali numaldyti šį skausmą. Vien atsiprašymo maža. Šį skausmą, kurį nešiojomės krūtinėje visus tuos metus, saugojome ir puoselėjome, aitrinome ir tausojome, gali išgydyti tik sužeistasis, o ne skriaudėjas.

Atšiaurumas apėmė mano širdį. Jis gerokai pranoksta nejautrumą to, kuris įsmeigė peilį. Jis mano. Priklauso man. Aš jį globojau. Ir kentėjau nuo jo labiau nei nuo skriaudiko.

Taip būna su nebaigtais santykiais. Tik įdomu, kodėl senos istorijos labiau skaudina senatvėje nei tada, kai nutiko? Kitais žodžiais tariant, kodėl dabar į tai reaguojame jautriau nei prieš daugelį metų? Atsakymas yra „todėl“. Todėl, kad dabar esame vyresni. Todėl, kad dabar jaučiame, kaip bėga laikas. Todėl, kad dabar matome savo kvailumą, nes suprantame, jog atstumas buvo skausmingesnis nei pats įžeidimas. Nes laikui bėgant pagaliau išmokome, kad taisyklės nė iš tolo nėra tokios svarbios gyvenime. Nes per daug gyvenimo metų buvo iššvaistyta niekams. Nes atėjo laikas išimtis vertinti labiau nei abipusius kaltinimus.

Tarpusavio kaltinimai niekada nieko neišsprendžia. Jie tik išlygina padėtį. Jie nepaverčia teisingumo poreikio meilės balzamu. Nepadaro manęs truputį nuolankesnio, o galbūt ir daug žmogiškesnio. Tik atleidimas gali tai padaryti.

Tik atleidimas yra vyresnio amžiaus terapija, kuri švariai nuvalo lentą ir leidžia pagyti.

Nesavanaudiškas atleidimo kilnumas yra mitas. Atleidimas svarbesnis tam, kuris atleidžia, nei tam, kuriam atleidžiama.

Kai kartėlis tarsi smėlis ima skverbtis į sielą, jis suardo vidinę harmoniją. Jis visada čia, krebžda mūsų širdyje, ją degina ir kankina. Žinoma, mes kartais šypsomės, bet ta šypsena labiau apsimestinė nei tikra. Iš tikrųjų nesugebame nuoširdžiai mylėti, nesame atviri ir tikrai laimingi žmonės. O laiko pabaiga artėja.

Tik mes patys galime išlaisvinti save nuo senų vaidų kartėlio naštos. Tik mes galime pradėti ieškoti išimčių, kurios nuoskaudą paverstų atleistinu įžeidimu, o ne neabejotino piktavališkumo apraiška. Ar iš tiktųjų dar prisimename, kas atsitiko? Ar esame įsitikinę, jog tai buvo tyčinis piktas veiksmas, kaip manėme metų metus? Ar tikrai nėra nieko, kas galėtų tai pateisinti? „Ar yra toks žmogus, kurio nepamiltume, – rašė poetė Mary Lou Kownaski, – jei tik sužinotume jo istoriją?“

Ar šiems niekams nebuvo iššvaistyta per daug laiko? Ar norime, kad tie dalykai mus slėgtų paskutinėmis, geriausiomis dienomis? Negi tokią nevykusią pabaigą sau parengėme? Ar trokštame šio atstumo tarp savęs ir gyvenimo dabar, kai jau žinome, koks nuostabus jis gali būti?

Atleidimas iš naujo sulipdo gyvenimą. Jis liudija, kad sugebame mokytis. Tai vidinio gijimo ženklas. Dieviškumo mastelis mumyse.

Brandžiame amžiuje suprantame, kad patys dažnai klydome, niekada nieko nedarėme visiškai teisingai, niekada iš tiesų nebuvome tobuli, ir tai visai normalu. Mes esame tokie, kokie esame, – kaip ir visi kiti. Atleisdami kitiems, įgyjame teisę atleisti sau, kad buvome menkesni, nei visada norėjome būti.

 

Negalint atleisti kyla pavojus paskęsti praeities sunkumuose.

Mūsų metai dovanoja sugebėjimą matyti, kad gyvenimas neturi būti tobulas, o kad toks būtų, tereikia atleisti sau ir kitiems.

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“