Nors Biliu Gremui dabar jau daugiau nei 90 metų (šis interviu buvo paruoštas dar 2011 m., kai Biliui Gremui buvo 93 m. - red. pastaba) ir jį vargina susilpnėjusi klausa bei regėjimas ir kitos sveikatos problemos, Bilis Gremas ir toliau tarnauja.
Jis yra susitikęs su visais JAV prezidentais nuo Hario Trumano, o 2010 m. jis susitiko ir meldėsi su prezidentu B. Obama ir gruodžio mėnesį jis vėl susitiko su buvusiu prezidentu Džordžu V. Bušu. Bet, paklaustas, ką keistų, jei galėtų laiką atsukti atgal, žurnalui „Christianity Today" jis atsakė: „Laikyčiausi atokiau nuo politikos."
Po žmonos mirties 2007 m., didžiąją laiko dalį Bilis Gremas praleidžia savo namuose Montreate, prižiūrimas artimųjų. Nors jis retai pasirodo viešumoje, jo sūnus Franklinas Gremas sako, kad tėvas dar norėtų pamokslauti per TV. 2011 m. žurnalo „Christianity Today" žurnalistai pateikė Biliui Gremui kelis trumpus klausimus. Čia pateikiame Bilio Gremo atsakymus į juos.
Sulaukėte tikrai garbaus amžiaus. Ką patartumėte pagyvenusiems žmonėms?
Pirma, priimkite senatvę kaip Dievo plano jūsų gyvenimui dalį ir kasdien dėkokite Jam už šią dovaną - už šią dieną. Mes žiūrime į senatvę, kaip į kažką bauginančio - taip, tai nėra lengvas gyvenimo etapas. Aš negaliu pasakyti, jog man patinka būti senam - pavyzdžiui, nebepajėgiu padaryti daugelio dalykų, kuriuos daryti buvau įpratęs, esu labiau priklausomas nuo kitų, iškyla sveikatos problemų, ir, suprantu, jų vis daugės... Senatvė gali būti ir vienatvės laikas - vaikai gyvena savo gyvenimą, sutuoktinis ir draugai - jau pas Viešpatį.
Bet Dievas turi tikslą, kodėl mes vis dar čia (net jei tai ne visada ir suprantame), ir mes turime grįžti prie biblinio supratimo ir į gyvenimą bei ilgaamžiškumą žvelgti kaip į Dievo dovanas. Kelis kartus Biblijoje minimi žmonės, kurie mirė „pasisotinę gyvenimu" - įdomus posakis. Taigi vienas iš mano patarimų - mokykimės būti patenkinti, kiekvieną dieną priimkime kaip Dievo dovaną ir atiduokime ją į Jo rankas. Apaštalo Pauliaus žodžiai puikiai tinka kiekvienu gyvenimo etapu, bet ypač tuomet, kai sulaukiame garbaus amžiaus: Dievotumas yra didelis pasipelnymas(1 Tim 6, 6).
Kitas mano patarimas yra, kaip sakant, kita medalio pusė: kuo toliau, vis labiau turėtume sutelkti dėmesį ne į dabartį, bet vis dažniau kelti savo akis į dangų. Šis pasaulis su visais skausmais, kančiomis ir priespauda nėra tikrieji mūsų namai. Jei mes pažįstame Kristų, mes žinome, kad turime „nenykstantį, nesuteptą ir nevystantį palikimą, kuris paruoštas mums danguje" (1 Pt 1, 4). Žinau, kad netrukus ir aš būsiu ten, ir aš laukiu tos dienos. Dangus suteikia mums vilties ir padeda pakelti dabar patiriamus sunkumus.
Ką norėtumėte pasakyti vaikams, prižiūrintiems senstančius tėvus?
Būdami jauni, mes paprastai daug nemąstome apie senatvę ar apie senstančius mūsų tėvus, kol kas nors nesupurto ir nepriverčia mūsų apie tai galvoti. Bet jeigu tėvai gyvens pakankamai ilgai, būsite priversti apie tai mąstyti. Taigi pirmasis mano patarimas tiems, kurie turi senstančius tėvus, būti pasiruošusiems tam ir prisiimti tą atsakomybę, kuri jums teks.
Būkite kantrūs savo tėvams. Jie gali nebegebėti padaryti visko, ką anksčiau darydavo, bet tai nereiškia, kad jie būtinai yra bejėgiai ar nekompetentingi. Būkite atidūs ir pastebėkite jų poreikius, įskaitant emocinius ir dvasinius poreikius. Kartais jiems tiesiog reikia žinoti, kad jūs šalia, kad jie jums rūpi. Taip pat būkite jautrūs. Kartais, matau, vaikai tampa nejautriais ir grubiai elgiasi su savo senstančiais tėvais, ir tai tik sužadina pyktį ir apmaudą. Kita vertus, kartais galbūt tikrai reikia įsikišti ir pareikalauti, kad jie perduotų jums ar kam kitam automobilio raktelius, leistų jums tvarkyti jų finansus ar net persikeltų gyventi ten, kur jie būtų geriau prižiūrėti. Jie gali tam prieštarauti. Tačiau pabandykite į situaciją pažvelgti jų akimis, kad suprastumėte, kaip šie pokyčiai pakeis jiems įprastą tvarką, kiek tai sudrums jų kasdienybę, kiek atneš sumaišties. Jie turėtų suprasti, kad darote tai, nes juos mylite, ir siekiate to, kas jiems geriausia.
Taip pat, žinoma, melskitės už juos, kad jie patirtų dievišką ramybę ir paguodą, eidami šiuo gyvenimo keliu. Vieną dieną ir jūs būsite tokio amžiaus, susidursite su panašiomis situacijomis, ir tai, kaip jūs elgiatės su savo tėvais dabar, bus pavyzdys jūsų vaikams.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors darytumėte kitaip?
Taip, žinoma. Norėčiau daugiau laiko praleisti namuose, su savo šeima, daugiau studijuočiau ir mažiau pamokslaučiau. Atsisakyčiau kai kurių kvietimų pamokslauti ir kai kurių renginių, kuriuose dalyvaudavau, nors man turbūt nereikėjo ten dalyvauti - kai kuriose vestuvėse, laidotuvėse, pastatų atidarymuose ir pan. Konsultuodamas žmones, kurie mano esą pašaukti būti evangelistais, visada raginu juos saugoti, branginti savo laiką ir nesijausti taip, lyg jie patys turėtų viską padaryti.
Taip pat kiek atokiau laikyčiaus nuo politikos. Aš dėkingas Dievui už man suteiktas galimybes patarnauti aukštas pareigas užimantiems žmonėms; žmonės valdžioje taip pat turi dvasinių ir asmeninių poreikių, kaip ir visi kiti, ir dažnai jie neturi su kuo pasikalbėti. Bet atsigręžęs atgal, matau, kad kartais aš peržengdavau ribas, ir dabar to nedaryčiau.
Kokie, jūsų manymu, svarbiausi iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria evangelikai?
Aš dėkingas už prabudimus tarp evangelikų, kuriuos mes matėme visame pasaulyje per pastaruosius penkiasdešimt metų ar pan. Tai tikrai yra Dievo darbas. Viskas vyko ne taip, kaip tuomet, kai aš pradėjau tarnauti, ir aš maloniai nustebintas dėl to, kas nutiko: tiek daug naujų evangelinių seminarijų, įvairių organizacijų ir bažnyčių, daug naujos kartos lyderių įsipareigojo Evangelijai ir taip toliau. Tačiau sėkmė visada pavojinga, ir mes turime būti budrūs, kad netaptume savo pačių sėkmės aukomis. Ar mes, tikintys Kristumi, darysime poveikį pasauliui, ar pasaulis darys įtaką mums?
Tačiau svarbiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame šiandien, - ar mes pasiekiame pasaulį ir laimime sielas Kristui? Su šiuo iššūkiu bažnyčia susiduria kiekviename amžiuje. Kitaip tariant, ar Kristaus įsakymas - eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją - yra mūsų prioritetas? O gal mes užsidarėme ir rūpinamės tik savo bažnyčios vidiniais reikalais ar bažnyčioje kylančiais prieštaravimais? O gal mums vis labiau patinka mūsų status quo? Esame į vidų ar į išorę orientuota bažnyčia?
Svarbiausi klausimai mūsų laikais nėra ekonominiai, politiniai ar socialiniai klausimai. Svarbiausi mūsų laikais yra moraliniai ir dvasiniai klausimai, ir mūsų pašaukimas yra skelbti Kristaus atleidimą ir viltį, nešti keičiančią jėgą šiam pasauliui, kuris Jo nepažįsta ir Juo neseka. Niekada šito nepamirškime.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė
_64x64_9de.jpg)
