Šį tekstą ketinau pavadinti taip: „Menkėti ir augti. Krikščioniško gyvenimo paradoksas“, tačiau prieš sėdant jį rašyti man į rankas pakliuvo žurnalo „El Ciervo“ numeris, kuriame keli žinomi Bažnyčios vyrai ir moterys pasakoja, kaip jie išgyvena savo 80-metį. Jų liudijimai pakreipė mano mintis kita linkme ir aš pakeičiau pavadinimą paprastesniu: „Kaip norėčiau pasenti“. Mat man jau 65-eri ir aš suvokiu, jog (jei gyvensiu iki jų amžiaus) turiu aplink save pakankamai pavyzdžių, kuriais galėčiau sekti (taip pat ir tokių, kuriais nesekčiau...), kad žinočiau, kaip man norėtųsi išgyventi šiuos savo gyvenimo brandos metus.
Laiko tėkmė leidžia mums geriau suprasti šiuos Ekleziasto žodžius: Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka.“ <...> Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš. Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė (Ekl 12, 1. 6–7). Panaši mintis skamba ir kiekvienų mokslo metų pradžioje studentų giedamame himne „Gaudeamus igitur“: Gaudeámus ígitur,/ Júvenes dum sumus:/ Post jucundam juventútem/ Post moléstam senectútem / Nos habébit humus! (Taigi džiaukimės,/ kol jauni esame:/ po malonios jaunystės,/ po sunkios senatvės/ mus priglaus žemė).
Labai dažnai mūsų visuomenė teikia pirmenybę jaunystei ir įnirtingai kovoja su griaunančia laiko galia. Kažkas yra pasakęs: „Mums pavyko ištempti gyvenimo laiką, bet neišmokome protingai naudotis laimėtais papildomais metais.“ Mes šloviname jaunystę. Mums rūpi gyventi ilgai, bet, atrodo, neturime teisės pasenti. Be to, mums virš galvos tarsi domoklo kardas kybo priekaištas, kad dėl šitiek „vyresnio amžiaus suaugusių žmonių“ (naujausia UNESCO terminologija) Europoje sugrius pensijų sistema.
Ar Šventasis Raštas turi alternatyvą viešpataujantiems kultūriniams modeliams, teigiantiems, kad senatvė yra regreso, praradimų ir neveiklumo laikas, be lūkesčių ir svajonių, kai neišvengiamai vyrauja kartėlis ir nostalgija; arba jos „pramoginio revanšo“ versijai, skatinančiai pasinerti į tuščias laisvalaikio pramogas ir be galo mėgautis vartojimu ir kitais išoriniais dalykais?
Siūlau apmąstyti šešis Šventajame Rašte aptinkamus priesakus, skirtus Izraelio vyrams ir moterims, kurie padės mums, vadinamiems vyresniaisiais, seniais, pensininkais, trečiąja amžiaus grupe ar seneliais, šiame gyvenimo etape, kurį turime išgyventi Viešpaties ir Evangelijos palaikomi.
Po kiekvieno priesako įtraukiu pasiūlymus galimai diskusijai, kurie turėtų padėti apsikeisti patirtimi ir lūkesčiais šiuo gyvenimo laikotarpiu.
Susijuoskite strėnas
O tu, susijuosk strėnas, stokis... (Jer 1, 17) – tokį įsakymą gavo Jeremijas tą akimirką, kai buvo pašauktas. Raginimas susijuosti strėnas Izraelyje reiškė pasirengti imtis kokio nors darbo, leistis į kelionę ar stoti į mūšį. Tai ne tuščias perspėjimas: juk taip dažnai nesėkmingai stengiamasi išvengti laiko tėkmės ir jos pasekmių, nepaisyti įspėjimų ir slėpti bėgančio laiko poveikį. Jei galėtume rinktis, tikriausiai prašytume, kad senatvė nemačiomis prasispraustų pro durų plyšelį, ir mums netektų jos įsisąmoninti, priimti jos atėjimo, atsistoti ir eiti jos pasitikti gerai susijuosus strėnas. Tačiau 90 psalmės autorius meldė: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! <...>
Tad ką reiškia susijuosti strėnas? Visų pirma tai reiškia apsispręsti priimti savo paties būtį ir pradėti rengtis amžiaus tėkmės atnešamiems pokyčiams. Patinka mums ar ne, priešais mus – gyvenimo etapas, nepanašus į jokį ankstesnį gyvenimo tarpsnį, tačiau ir šiame etape šalia akivaizdžių netekčių mums atsiveria ir naujų galimybių. Tačiau tam reikia mintyse pasiruošti, po truputį suvokti, kad ateina laikas atsisakyti vienos ar kitos veiklos ar pareigų ir imtis kitokių, mūsų amžiui tinkamesnių darbų, su viltimi pažvelgti į mums atsiveriančias galimybes. Pašėlęs gyvenimo ritmas pakinta: galime pradėti su žmonėmis bendrauti kitaip – neskubėdami priimti, išklausyti ir palaikyti kompaniją. Nereikia visko, kam iki šiol skyrėme jėgas ir energiją, apleisti, tiesiog atraskime ir kitokių veikimo būdų.
Džiaukimės, kad ir toliau galime liudyti Evangeliją, skleisti krikščioniškąsias vertybes, apie kurias dabar daugiau išmanome: dovanojimą, vidinę ramybę – tai svarbiau nei paveikumas ar išorinis aktyvumas. Neturėtume užsispyrę karštligiškai ieškoti, kuo užsiimti. Verčiau atsiverkime tam, ką Dievas mums dabar yra parengęs ir, tikėtina, mums atskleis po truputį, per mažus ženklus ir „mirktelėjimus“, tad būkime atidūs. Įžvelkime ir gerąją šių naujų aplinkybių ypatybę: vaidmenų ir funkcijų našta dabar pradeda menkti, tad gali pradėti augti tikroji mūsų tapatybė.
Tema diskusijai. Stenkitės apie šį perėjimą kalbėti natūraliai, nedramatizuokite. Pasidalykite mintimis, kaip kiekvienas supranta šį priesaką „susijuosti strėnas“. Palyginkite šį Jeremijui duotą įsakymą ir Jėzaus pranašystę Petrui: Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, kitas tave perjuos ir ves, kur nenori (Jn 21, 18).
Visgi ir vyresniame amžiuje galima svajoti ir siekti svajonių išsipildymo. Kažkas yra pasakęs: „Niekada nėra per vėlu, nebent pats žmogus nuspręstų kitaip.“ Tad grupelėje galite pasidalyti ir savo planais...
Paleisk
Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta!“ Bet Jokūbas atsakė: „Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi“ (Pr 32, 27). Paleisk – hebrajų kalboje šis žodis reiškia palikti, apleisti, paleisti, atsisakyti, nusileisti, leisti, pasiduoti. Įsakymą (o gal maldavimą?) ištarė paslaptingas asmuo, su kuriuo Jokūbas kovojo prie Jaboko brastos. Panašų paliepimą – Nelaikyk manęs! – išgirs ir Marija Magdalietė, prie kapo išvydusi Prisikėlusį Jėzų (Jn 20, 17). O Giesmių Giesmė aprašo sužadėtinės ryžtą: Mane sutiko miesto sargybiniai, vaikščiodami miesto gatvėmis. Aš paklausiau, ar jie nematė mano mylimojo. Praėjusi pro juos, radau tą, kurį myliu. Pagavau jį ir nepaleidau (Gg 3, 3–4).
Paleisti – koks keistas ir nepriimtinas šis veiksmažodis mūsų kultūrai, kurioje vienbalsiai rekomenduojama tik priešinga praktika – turėti, saugoti, kaupti bei sulaikyti, kurioje stengiamasi įtikinti, kad gyvenimo tikslas yra įgyti. Tačiau šis veiksmažodis primena ir daugybę kitų žodžių bei dvasios mokytojų patarimų, kurie visuomet arti Evangelijos šerdies: netekti, parduoti, duoti, palikti, nekaupti, nesandėliuoti, godžiai nesilaikyti, likti tuščiam... Kaip tik tuomet, kai pradedame vis dažniau išgyventi neišvengiamas netektis ir mūsų kūnas bei protas visais įmanomais būdais ima kovoti, kad nebūtų apiplėštas, prieš mus atsiveria stebinantis alternatyvus kelias. Mes stengiamės bet kokia kaina išlaikyti tai, kas ligi šiol teikė mums saugumą, ragais ir nagais giname tai, kuo galbūt pernelyg ilgai rėmėme savąjį „aš“: paveikumą, pripažinimą, žinias, veiklas ir įpročius, sritis, kuriose priėmėme sprendimus ir buvome nepriklausomi, tačiau Evangelijoje pagal Morkų (Mk 4, 26–29) aptinkame palyginimą apie žmogų, kurio pavyzdys rodo, kaip išmintinga yra „paleisti“: jis pasėjo ir, laikui atėjus, nuėmė derlių – jis nesuko galvos, kaip viskas užaugs, nebandė kištis ir kontroliuoti, bet pasitikėdamas gyveno savo kasdienį gyvenimą, leisdamas sėklai atlikti savo darbą.
Sugrįžkime dar prie Pradžios knygos 32 skyriaus. Prieš aprašydamas Jokūbo kovos sceną, pasakotojas pateikia svarbią informaciją: Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje (Pr 32, 22). „Pasiliko“ – labai vaizdingai apibūdina laikotarpį, kai sumažėja veiklos: staiga daug mus lydėjusiųjų atsiduria „kitame krante“, o mūsų bendrakeleiviais tampa maži ir ne tokie jau maži apribojimai... Evangelija pasitelkia iškalbingų įvaizdžių, kad įvardytų mūsų turtui gresiantį nusavinimą: vagys, kandys, rūdys... Gal jau laikas mums ryžtis „paleisti“ ir surizikuoti leistis vedamiems?
Senis Abraomas tyliai sau juokėsi, kai jam buvo pažadėtas sūnus iš senutės Saros, ir skubėjo Dievui atsakyti: Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje! (Pr 17, 18). Nes Izmaelis buvo dabartis – sūnus, įgytas savo pastangomis, kurį jis galėjo priglausti ir matyti, o Izaokas simbolizavo ateitį – tai, kas gauta netikėtai, kas verčia peržengti savo ir Saros ribotumą, kviečia įžengti į naują dieviškų galimybių žemę. Abraomas pasitikėjo Dievu, ir Jis jam tai užskaitė. Abraomas pripažino, kad jo „einamojoje sąskaitoje – minusas“, ir sulaukė stulbinamos žinios, kad jam „pervestas“ nepelnytas paveldėjimas. Kaip ir tuomet, kai išeidamas iš Uro paleido ankstesnius saitus, siejusius jį su žeme, kalba, dievais ir papročiais, ir leidosi vedamas, nors nežinojo, kur eina.
Vargšas Jokūbas narsiai kovojo su savo priešininku, kad išplėštų iš jo palaiminimą, tačiau jį gavo tik tuomet, kai sutiko šį paleisti. Išaušus Jokūbas pamatė, kad buvo palaimintas, ir gavo naują vardą.
Tema diskusijai. Įdomi tema pokalbiui – kartų kaita. Tokiomis akimirkomis, kai, atrodo, trūksta jaunos pamainos, nelengva išlaikyti blaivų protą. Čia slypi labai subtilūs spąstai: nors ir esame geranoriški, galime patikėti, kad esame nepakeičiami, ir amžiams įsikibti į tai, ką, mūsų manymu, kontroliuojame, nes jau tiek laiko tai kartojame. Taip užkertame kelią naujovėms, kurios galėtų ateiti, jei patyliukais pasitrauktume joms iš kelio. Tiesa, reikia būti labai sąžiningiems ir „nepaleisti“ ko anksčiau laiko, pavyzdžiui, dėl tingumo ar pabūgus darbo. Turime prašyti Šventosios Dvasios, kad mažų mūsų atsižadėjimų neatmiežtų nuoskaudos, kerštas ar abejingumas („Žinokitės!“). Yra daug būdų, kaip toliau dalyvauti gyvenime: juk nebūtina kontroliuoti ir priimti sprendimus, galima palaikyti ir paremti tuos, kurie ateina mūsų pakeisti, netgi jei mums ir nelabai patinka jų atnešamos permainos.
Visi drauge galime sukurti maldą, kuria prašytume Dievo, kad mums neišsprūstų tokios frazės: „Mano jaunystės laikais tokių dalykų nebūdavo...“ arba „Tai daryti jau bandėme, bet nepavyko...“ ar „Jūsų, šiuolaikinio jaunimo, problema yra tai, kad...“, kad liautumės nuolat nurodinėti ir valdyti. Te niekas nesijaučia aplenktas šio pavojaus: šis sindromas gali užklupti tiek tuos, kurie anksčiau užėmė valdančius postus, tiek ir tuos, kurie (greičiau jau „kurios“) nustatė nepajudinamas normas, į kurią pusę virtuvėje turi būti pasuktos keptuvių rankenos, ar amžiams sudarė nekintantį tvarkaraštį, kurią valandą turi būti atrakinamos ar užrakinamos lauko durys.
Na, kad jau prašome, tai galime maldauti ir be galo retos malonės – suteikti mums blaivaus proto dovaną tomis akimirkomis, kai pradedame pasakoti apie ligas ir negalavimus, kad būtume išlaisvinti iš polinkio kasdien detaliai juos išvardyti.
Galbūt bus naudinga ir pamąstyti, pakomentuoti šį tekstą apie „paleidimą“: „Mano suvokimą, kas yra malda, taigi, ir kas yra gyvenimas, pamažu užvaldė jūroje plūduriuojančio žmogaus įvaizdis. Plaukikas yra labai aktyvus ir plaukia į kurią nors pusę; tuo tarpu plūduriuojantysis leidžiasi nešamas srovės ir mėgaujasi dabarties akimirka. Jis irgi juda į kažkurią pusę, tačiau kryptimi rūpinasi ne jis, bet jį nešanti srovė. Svarbiausias jo sprendimas ir veikla yra pasitikėti jūros vėjeliu. Jei to nedaro, jis turi pats save kreipti, pasinaudodamas savo rankų jėga; jei tai daro, gali atsipalaiduoti, pasitikėti srove ir intensyviai išgyventi dabarties akimirką“ (T. H. Greenas).
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
