Naujojo Testamento atsakas į mirties problemą ryžtingas ir tvirtas: Dievas nugalės mirties jėgą prikeldamas kūną paskutiniąją dieną. Jėzaus prisikėlimas – tai ir pirmieji galutinio prisikėlimo vaisiai ir požymis eschatologinio prisikėlimo, kai prisikels visi, priklausantys Kristui (1 Kor 15, 20-28). Taigi krikščionys senatve sutinka remdamiesi prisikėlimo viltimi. Prisikėlimas formuoja mūsų supratimą apie senėjimą mažiausiai dviem būdais.
Pirma, prisikėlimo doktrina patvirtina Dievo nepajudinamą ištikimybę kūriniams, Dievo sprendimą išpirkti tai, ką Jis sukūrė. Dėl šios priežasties gnostikų idėja niekinti kūną labai tolima krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Kaip rašo Paulius, krikščionys kartu su visa kūrinija dejuoja, laukdami atpirkimo: Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius– ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom8, 22-23). Įsidėmėkite, kad turintys Dvasią laukia ne išpirkimo iš savo kūnų, o savo kūnų atpirkimo. Šis fundamentalus krikščionybės mokslo elementas pagimdė daug įvairių tradicijų, kurios skatina gerbti fizinį kūną ir rūpintis juo ir gyvenime, ir mirtyje.[8] Mes tikime, kad kūnas nebus sunaikintas, o bus pakeistas prisikėlimo metu. Todėl gyvenimas kūne ir senatvėje toliau turi didelę reikšmę.
Antra, kadangi Jėzaus prisikėlimas skelbia Dievo triumfą prieš mirties jėgą, esame laisvi nuo baimės, daugiau nesukaustyti ir nekontroliuojami senatvės ir mirties baimės. Ši gera naujiena jaudinačiai išdėstyta Laiške žydams: Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Hbr2, 14-15). Mes sendami mirtį sutinkame Kristuje ir su Kristumi. Nors mirtis lieka baisus žmogaus gerovės ir Dievo siekio atpirkti pasaulį priešas, mes žinome, kad jos geluonis jau išplėštas, kaip teigia Paulius 1 Kor 15, 55. Mes daugiau negyvename nuodėmės vergovėje. Džonas Donas, didis XVII a. metafizinės mokyklos poetas, prisijungia prie Pauliaus patyčių mirties atžvilgiu, personifikavęs ją kaip jėgą, kuri nori mus sunaikinti:
Mirtie, nebūk tokia jau išdidi,
Nors ir visagale tave vadina ir baisia;
Galvoji, kad pražudyti tu gali visus, -
Tačiau, Mirtie, tavęs man gaila: tu neužmuši mūsų.
Užsnūsim, o ten, žiūrėk, prabusim už ribos
Ir amžinybėj būsim. O tu, Mirtie, numirk“.[9]
Būdami įkvėpti Naujojo Testamento liudijimo, esame laisvi nuo mirties baimės, kuri kausto mūsų kultūrą. Mums nebereikia apgaudinėti savęs brangiomis pramogomis, kurios atitraukia nuo mūsų mirtingumo suvokimo realybės ir sukuria nemirtingumo iliuziją. Mes taip pat išlaisvinti nuo desperatiško noro bet kokia kaina vengti mirties: mums nereikia įsikibus laikytis gyvenimo arba naudotis kiekviena medicinine naujove. Mes galime be baimės žvelgti mirčiai į akis, nes tikime prisikėlimo pažadu. Tai reiškia, kad atsakas į senėjimą grindžiamas sveiku įsitikinimu nepriklausomai nuo to, su kokiais išbandymais ir sunkumais mums tektų susidurti. Mes kaip krikščionys esame išmokyti, kaip mirti.[10] Šitam mes ruošėmės nuo pat vaikystės, savaitė po savaitės žvelgdamiį kryžių ir prisikėlimą. Mums nereikia slėpti akių nuo mūsų pačių mirties, nes mūsų tapatybė pagrįsta nukryžiuotu Mesiju, kuris pirma mūsų išgyveno mirtį ir prisikėlimą. Todėl Paulius galėjo tesalonikiečius raginti nebijoti mirties, kuri juos galėjo atskirti nuo mylimųjų:Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo... Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais(1 Tes 4, 13-14.18).
Išvada
Žvelgdami į pirmiau išnagrinėtas Biblijos vietas galime pasakyti apie tai, kaip Šventasis Raštasformuoja mūsų pačių senėjimo supratimą. Baigdami šį skyrių, siūlome keletą minčių apie krikščionišką atsaką į senėjimą, suformuluotų Šventojo Rašto.
Biblinis mokymas greičiau kalba apie pagyvenusių ir jaunų krikščionių panašumą, o ne skirtumus. Visiems Kristaus sekėjams reikia būti budriems ir laukti Dievo visą savo gyvenimą. Laukti Dievo iš esmės reiškia dalyvauti bendrose pamaldose. Viešas istorinio tikėjimo Simbolio išpažinimas, Žodžio klausymas ir liturginių metų ciklas garantuoja pastovų istorijos, kurią turi atitikti krikščionio gyvenimas, kartojimąsi. Per kartojimą pažįstame paslaptį, apie kurią kalba Paulius: „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Jeigu krikščionys sulaukia vyresnio amžiaus, ilgas laukimas jiems suteikia išminties suprasti Dievo karalystę – į tai jauni krikščionys turi atsižvelgti ir skirti didžiulį dėmesį. Ypatinga pagyvenusių krikščionių pareiga – vesti, mokyti, globoti jaunuosius pagal jiems suteiktas dovanasir esant būtinybei. Jeigu pasenę krikščionys negali savimi pasirūpinti ir neturi šeimos, kuri galėtų tai daryti, bažnyčia privalo užtikrinti jiems priežiūrą. Net būnant silpniems ir sergant jų tarnavimas geru pavyzdžių atneš vaisių, jie įkūnija kryžiaus žygį ir su dėkingumu priima kitų tarnavimą.[11]
Gyvenimo pabaigoje krikščionys lieka atviri galimybei, kad Dievas ryžtingai veiks istorijoje ir jų asmeniniame gyvenime taip, kad apvers jį aukštyn kojom. Jie gali būtipašaukti naujam tarnavimui. Jie gali gauti naują apreiškimą. Jie gali pamatyti išsipildančią svajonę. Šituo jie niekuo nesiskiria nuo daug jaunesnių krikščionių.
Ir galiausiai, ir vyresni, ir jauni krikščionys savo kasdieniniame gyvenime ir santykiuose su kitais žmonėmis turi vadovautis Kristaus pavyzdžiu. Ir prieš mirties veidą, kas jiems tikėtina labiau, negu jauniems krikščionims, vyresnieji, savo gyvenime praktikuojantys pasiaukojimą, nuolankiai paklusdami Jėzui, gali atmesti baimę ir apsigaubti viltimi lengviau, negu tie, kurie tokios patirties turėjo mažiau. Didesnę savo gyvenimo dalį jie atsiminė ir kartojo Jėzaus kančios istoriją, todėl jie sutinka mirtį, laukdami, kad jų istorija, kaip ir Jo, bus pratęsta prisikėlimo gyvenime. Bet jų tikėjimas nėra paties amžiaus vaisius ar apdovanojimas, tai greičiau gyvenimo rezultatas. Todėl krikščioniškas atsakas senėjimui – tai įprotis tikėti Dievo Žodžiu ir pagal jį gyventi visą savo gyvenimą tiek, kiek Dievo duota.
[8] Išsamiau bažnytinės paramos organizacijos, kurios suteikia vargšams pastogę ir duoda maisto, rūpinasi sergančiais, senais ir mirštančiais nuo IV a. iki šių laikų, aptariamosGuenter B. Risse, Mending Bodies, Saving Souls: A History of Hospitals (New York: Oxford University Press, 1999).
[9] John Donne, “Holy Sonnet X,” in The Complete Poetry and Selected Prose of John Donne, ed. C. M. Coffin (New York: Modern Library, 1952), pp. 250-51.
[10] Stanley Hauerwas, A Communityof Character: After Christendom, 2nd ed. (Nashville: Abingdon, 1999), p. 43.
[11] Šia tema žr. OdriVest“Whether by Life or by Death: Friendship in a Pauline Ethic of Death and Dying,” chap. 3 (Ph.D. diss., Duke University, 2001).
_64x64_9de.jpg)
