Pirmoje gyvenimo pusėje rūpinamasi, kaip save parodyti kitiems, įsitvirtinti materialiai, apsidrausti – visa tai teikia saugumo. Ne veltui Biblijoje žodis „nebijokite“ paminėtas 365 kartus. Bet žmogaus gyvenimas yra kur kas daugiau, nei sienų statymas, saugumas ir vidinio balso slopinimas. Gyvenime taip pat yra ir kančia, įvairios ribinės situacijos – akimirkos, kai išgyvenama didelė baimė, atsakomybė, kaltė arba nerimas. Tai paskatina atsisakyti apgaulingo saugumo pojūčio ir leistis į naujo gyvenimo paieškas. Viešpats sukūrė tokią ribinę situaciją Adomui ir Ievai, kai liepė jiems nevalgyti uždraustojo vaisiaus, nors puikiai žinojo, kad jie būtinai jo paragaus. Patirdami pasipriešinimą, atrandame tikrąsias vertybes, mokomės nuvainikuoti savimylą: „Nebūčiau suvokę geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk“, – sako Paulius.
Svarbu savo sužeistumo nenaudoti kaip priežasties neveiklumui, ir nesusitapatinti su aukos vaidmeniu, norint pateisinti savo nesugebėjimą ko nors imtis, keistis. Mitas yra tai, kad sieloje žaizdoti ir nepakankamai meilės gavę žmonės negali skleisti meilės. Brandūs žmonės (vyresni nei 50 m.) dėkoja už griežtus tėvus, reiklius mokytojus, nes supranta reikalinga ne tik laisvė, bet ir Įstatymas. Būtent draudimai apriboja mūsų perfekcionizmą, paruošia mus vaisingiems santykiams.
Žmogaus gyvenimas neprimena tiesios linijos, jis – tarsi chaosas. Bet Jėzus sugebėjo įžvelgti tvarką toje netvarkoje. Mums irgi svarbu gyvenimo tragizme atrasti Dievą. Nes kiekvieno iš mūsų gyvenimuose yra situacijų, kurių nepajėgiame kontroliuoti, paaiškinti, pakeisti ar net suprasti. Anksčiau ar vėliau žmogų iš jo dvasinės kelionės vėžių išverčia koks nors įvykis, žmogus, keblūs santykiai, mirtis ar mintis, ir su tuo susidoroti nepadeda nei turimi įgūdžiai, nei įgytos žinios, nei stipri valia. Tenka patirti, ką reiškia išsemti visas galimybes, – ir tai būtinai atsitinka. Suklumpama ant, Izaijo žodžiais tariant, „suklupimo akmens“, kurio neįmanoma išvengti – žmogus būtinai turi ko nors netekti. Tik taip Dievas priverčia keistis, atsisakyti tik į save sutelktų rūpesčių ir tęsti kelionę į naują tolimą tikslą. Turime pasijusti išmesti iš balno, antraip niekada neišmoksime perleisti vadovavimo Tikrajam Vadovui. Praradimai ir kritimai – nuolat atsikartojanti gyvenimo schema. Tačiau tai veda namų ir naujosios savasties link. Namai – tai kitas mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios vardas, mūsų tikroji savastis Dieve. Savo savastį atpažįstame, kai atrandame Dievą savyje, o kartu ir save Dieve. Iki to momento mes išgyvename namų ilgesį, nors šiandien tą jausmą dauguma vadina tiesiog vienišumu, vienatve, ilgesiu, liūdesiu, nerimu.
Kai griūva pirmos gyvenimo pusės įvaizdis, nesižvalgykime į priekį ir nesigręžiokime atgal, ieškodami loginių paaiškinimų, naujų savipagalbos metodų. Kai beveik dėl nieko nesame tikri – belieka nuogas tikėjimas. Anksčiau sedėję prie vairo, tampame laimingais keleiviais, kuriems leidžiama, reikalui esant patarti Vairuotojui.
Pagal R. Rohro knygą „Kristi aukštyn“
_64x64_9de.jpg)
