Paslaptis

Senatvėje galimybių apstu,

Tik dėvi jos ne jausnystės rūbu.

O kai vakaro sutemos artėja,

Neregėtos žvaigždės dieną dangų nusėja.

                         Henry Wadsworthas Longfellow

 

H. W. Longfellow aiškiai kalba apie paskutinių gyvenimo metų paslaptį, jų nešamą pasitenkinimą. Viena kliūčių, neleidžiančių džiaugtis garbiais savo metais, yra tvirtas įsitikinimas, kad kažką praradome, todėl visiškai nekreipiame dėmesio į tai, ką gauname.

Daugybė dalykų gyvenime yra skirta jaunystei ir vidutiniam amžiui. Tačiau beveik nėra liudijimų apie tas dienas, kai tik laikas bus mūsų vadovas, draugas ir tikslas. Mes puoselėjame labai nedaug arba visai nepuoselėjame vilčių dėl savo senatvės. Tačiau brandieji gyvenimo metai suteikiami mums surinkti viso gyvenimo pastangų derlių.

Norėdami išgyventi senatvės paslaptį turime pralaužti senojo etapo ribas su visais jo socialiniais suvaržymais, asmeniniais poreikiais, viešais vaidmenimis ir protokolais. Mes gerai išmokome paisyti taisyklių. Tačiau nelabai mokame tvarkytis su laisve.

Liūdnoji modernios gyvensenos pusė ta, kad mes labai lengvai ir greitai užsisklendžiame mažuose asmeniniuose pasaulėliuose. Metų metus vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, gyvename pagal tą pačią tvarką, valgome tą patį maistą, kalbamės su tais pačiais žmonėmis, skaitome tuos pačius laikraščius, dalyvaujame tuose pačiuose pokalbiuose. Vėl ir vėl.

Neturime laiko vaikštinėti nematytomis gatvėmis ar švaistyti brangias akimirkas, tyrinėdami mažas krautuvėles. Jei negrįšime namo septintą vakaro, nespėsime išsiskalbti. Apsipirkti prekybos centre su sąrašu greičiau, nei vaikštinėjant po dulkėtus senus turgelius ar tyrinėjant gurmaniško maisto krautuvėles, kur parduodamos septynios rūšys natūralaus jogurto ir keliasdešimt rūšių sūrio. Neturime progų naujoms pažintims, nes biuro vakarėliai ir verslo susitikimai nuolat rengiami tuose pačiuose restoranuose. Neturime galimybių ilgiau pasikalbėti su žmonėmis. Tačiau nelabai ką galime jiems pasakyti, nes politikos, ekonomikos ir religijos temos netinka lengvam pokalbiui.

Galiausiai rutina įsigali visose gyvenimo srityse. Žinoma, kartais ji teikia jaukumo. Žinome, ką, kada ir kaip turime daryti. Tačiau pajuntame nuobodulį. Rutina paverčia mus prastos kokybės robotais, kurie mąsto nepakankamai, kad suvoktų, jog apie nieką nemąsto pakankamai giliai.

Nuo viso to mus išlaisvina vyresnis amžius. Rutina pagaliau gali užleisti vietą paslapčiai, galimybėms, mėgavimuisi gyvenimu.

Tik bėda, kad gali užtrukti labai ilgai, kol pradėsime žvelgti į naują situaciją kaip į išsivadavimą. Aršiai tam priešinsimės. Susikursime kalėjimą ir gyvensime jame, kol taip sustabarėsime, kad nepajėgsime pabėgti.

Tik sendami išsilaisviname nuo savęs. Galime klaidžioti kur norime ar kur akys veda. Pavyzdžiui, trečiadienį galime eiti pasivaikščioti į parką. Na, ir kodėl gi ne? Galime keliauti į biblioteką, sėdėti visą dieną skaitykloje ir skaityti. Kodėl ne? Šiandien galime lošti kortomis su sergančiu kaimynu. O kodėl ne? Galime sėdėti mašinoje prie vandens ir skaityti knygą. Kas uždraus? Kodėl, tiesą sakant, nepabandžius atskleisti gyvenimo paslapties, kol nepradėsime tikėti ja iki pat pabaigos?

Žinoma, mūsų gyvenime dar lieka dienotvarkė ir terminai. Jie padeda likti atsakingais visuomenės nariais. Problemos prasideda, kai jie ima vadovauti ir kliudyti mūsų gyvenimui, kai tampa mūsų gyvenimu.

Paslaptis paliečia mus, kai leidžiame savo gyvenimui pačiam skleistis, o ne atkakliai jį kuriame. Tai – netikėtai pamatyta paprasta gėlė, pavakarys sode, diena, praleista važinėjantis autobusu... Tiesiog matyti. Stebėti. Būti.

Yra šventumo paprastoje prielaidoje, kad kasdieniams nutikimams skirta pažadinti mūsų sielas naujiems dalykams: netikėtam aromatui, neįprastam skoniui, tai akimirkai, kai pažvelgiame į akis nepažįstamajam, šyptelime ir linktelime galvą sveikindamiesi. Kas žino? Galbūt vienas iš šių dalykų pažadins prisiminimus apie skausmą, šlovę, taps kvapą gniaužiančios nuostabos akimirka, Dievo buvimo mūsų gyvenime pajauta.

Saulės šviesoje seniai praėjusių akimirkų prasmė suspindi naujais atspalviais. Nuostaba priverčia pamatyti kasdien matomus dalykus, kurių jau seniai nepastebime. Šie dalykai – paslapties esmė.

Paslaptis turi savo tikslą šiame šaltame ir viską apskaičiuojančiame pasaulyje. Gyvename stropiai sureguliuotus gyvenimus. Kai žmonės neturėjo laikrodžių, jiems pakako aušros ir sutemų. „Ateisiu rytoj“ reiškė, kad būsiu ten, kai rytoj nueisiu. Dabar „ateisiu rytoj“ nustatyta minutės tikslumu. Daugiau nėra paslapties. Tik laukimas.

Taigi paslaptis – suvokimas, kad nuostabūs dalykai gali atsitikti bet kuriuo metu, jei tik padarysime jiems vietos, – leis mums visiškai naujai suvokti Dievo buvimą laike. Pagaliau suprantame, kad Dievas ateina tuomet, kai mažiausiai to tikimės, ir gal net labiausiai tikėtina, jog taip atsitiks būtent tuomet.

Mums beveik pavyko išguiti netikėtumą, paslaptį iš stropiai reglamentuotų savo gyvenimų. Negalime sau jų leisti, pavojingai balansuodami tarp griežtos dienotvarkės ir nuolat grasančių terminų.

Tačiau metams bėgant paslaptis atgyja. Daugiau niekas nėra labai tikra. Atsiranda daug „galbūt“ ir „tikriausiai“, „gali būti“ ir „matyt“. Tikriausiai aš dar būsiu čia. O gal ir ne. Kaip vaikai, mes vėl išmokstame stebėtis. Išmokstame, kad keltis kiekvieną dieną gali būti smagu, diena gali būti kupina stebuklų. Kas nors tikrai atsitiks. Kas gi tai bus?

Taip, su amžiumi išmokstama pasitikėti laiko gerumu, dosniu gyvenimo gausybės ragu, kuris vadinamas Dievu. Ir kas žino? Gal gyvenimo pabaigoje mūsų laukianti paslaptis, pagaliau regima pro akinantį laiko šydą, pasirodys esanti didesnė, nei siela pajėgs aprėpti.

 

Metai slegia, jei bijome artėjančios paslapties, tarsi Dievas, kurį patyrėme gyvenime, galėtų apleisti mus mirtyje.

Metai džiugina, jei išmokstame įžvelgti paslaptį ir prasmę už stabilių ir pažįstamų dalykų. Išsilaisvinti iš proziškumo, dienotvarkės, pragmatiškumo ir visai kitaip, anksčiau nė neįsivaizduotais būdais, atrasti pasaulį. Šiame naujame pasaulyje kalnas, suolelis, užžėlęs takas reiškia daug daugiau. Tai neįtikėtinų galimybių ir laiko šventumo simbolis.

 

Iš kn. Metų dovana. Gyvenimo rudens palaima