Naujoje Richardo Rohro knygoje „Kristi aukštyn: dvasinė branda antrojoje gyvenimo pusėje“ (2015) kalbama apie skirtingus jaunystėje ir brandžiame amžiuje keliamus tikslus ir uždavinius, apie jaunystės kulto apimtos visuomenės „užmirštą“ gebėjimą senti, plėtojama gyvenimo, kaip dvasinės kelionės, tema. Siūlome knygos ištrauką.
Šviesus liūdesys
Antrą gyvenimo pusę ženklina rimtis, tačiau kartu nušviečia daug paslaptingesnė šviesa, arba susitaikymas. Brandūs mūsų metai spinduliuoja šviesiu liūdesiu ir ramia 
laime, – manau, suprantate, ką turiu galvoje. Ieškau žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti daug nuostabių vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos teko sutikti. Jei tokių pažįstate, žinote, apie ką kalbu, ir rasite tinkamų žodžių. Antroje gyvenimo pusėje esama ir tamsos – tiesą sakant, jos galbūt net daugiau nei anksčiau. Tačiau vyresni žmonės kūrybingai su tuo susidoroja ir mažiau nerimauja.
Šv. Kryžiaus Jonas vadino tai „šviesiąja tamsa“ – šis paradoksalus sugretinimas paaiškina, kaip vienu metu šventieji galėjo išgyventi gilią kančią ir didelį džiaugsmą – daugeliui mūsų tai visiškai neįsivaizduojama. Stačiatikiai laikosi nuomonės, kad autentiškas religinis menas turi turėti šviesaus liūdnumo atspalvį. Negaliu su jais nesutikti – toks yra ir pats gyvenimas.
Antroje gyvenimo pusėje vis mažiau rūpinamės neigiamais ir bauginančiais dalykais ir nesistengiame jų įveikti – nebesigriebiame skubotų sprendimų, pamirštame senas nuoskaudas, atsisakome bausmių. Įveikiame pranašumo kitų žmonių atžvilgiu kompleksą. Neigiami ir bauginantys dalykai liaujasi buvę mūsų konkurencinių kovų priežastimi – daugybę kartų turėjome progos įsitikinti, kaip tai beprasmiška, egoistiška, neveiksminga, o dažnu atveju netgi visiškai neteisinga. Užuot kovoję, išmokstame tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir neeikvoti energijos blogiems ar beprasmiškiems tikslams.
Į atvirą kovą stojame tik tada, kai jaučiame konkretų paraginimą ir esame tam pasiruošę. Ilgai arba tiesiogiai akis į akį su kuo nors kovodami tampame užslėptais veidrodiniais priešininko atspindžiais. Priešindamiesi išeikvojame savo energiją ir įsipainiojame į naujas problemas. Taip prarandame vidinę laisvę.
Prieš persirisdami į antrą gyvenimo pusę, suprantame (nors ne iš karto ir tikrai nelengvai), kad kovodami su blogiu jį gausiname savyje ir taip sukuriame mums patiems nepriimtiną savo įvaizdį, be to, skatiname priešininkų antipatiją. Tai sunkiausiai išmokstama pamoka. Prisiminkite romano Broliai Karamazovai šaltakraujį Didįjį Inkvizitorių, humoro nepripažįstantį vienuolį iš romano Rožės vardas arba piktus Korano degintojus Floridoje. Už kitus šventesniais besidedantys žmonės neturi nieko bendra su šventumu.
Kasdieniame gyvenime reikia maldos ir įžvalgos, o ne automatiškų reakcijų į konservatyvią ar liberalią kito asmens laikyseną. Mūsų laikais reakcijų spektras prasiplėtė, todėl ne visas reakcijas, skirtingai nei nevalingas, pajėgiame nuspėti. Įstatymai, žinoma, reikalingi, tačiau jie – ne kelrodė žvaigždė. Pernelyg dažnai žmonijos istorijoje jie buvo neteisingi ir žiaurūs.
Mūsų laikų žmogui aštuoni Jėzaus palaiminimai turėtų būti labai svarbūs. Ne kartą klausiau savęs, kodėl priešais Teismo rūmus niekas nepastato paminklo aštuoniems palaiminimams. Ir pats sau atsakau: aštuoni Jėzaus palaiminimai turbūt nebūtų suderinami su karais, vyriškumą propaguojančia pasaulėžiūra, turtingųjų gyvenimo būdu ir į vartotojiškumą orientuota ekonomika. Teismai – būtinos ir reikalingos pirmos gyvenimo pusės institucijos. Antroje gyvenimo pusėje žmonės verčiau stengiasi kitaip paveikti įvykių seką ir siekti pokyčių, mokosi ramiai įtikinėti, keisti savo požiūrį, melstis ir atleisti.
Įžengus į antrą pusę, gyvenimas tarsi prasiplečia, praturtėja naujų patirčių ir santykių. Jautiesi, tarsi būtum talpus lagaminas, nors net nepastebėjai, kada toks tapai. Šiuo metu esi čia ir supranti turįs daugiau nei pakankamai. „Buvimo čia“ faktas yra svarus, reikšmingas ir daro poveikį kitiems žmonėms. Atkreipkite dėmesį į ratu susėdusius besikalbančius senolius – dažnąkart vien savo buvimu jie apibrėžia pokalbio centrą, gelmę ir pokalbio dalyvių santykį! Besikalbantieji net nežino, kad tai vyksta. Senoliai supranta vienas kitą nedaugžodžiaudami. Tikri senoliai daug nekalba – turėčiau jaustis kaltas dėl to, kad neabejotinai tuo piktnaudžiauju. Antrosios amžiaus pusės paprastumas yra savaip šviesus ir aiškus – paprastai jis reiškiasi neverbalinėmis formomis ir tik tada, kai tikrai reikia. Labai daug ir labai garsiai kalbantys vyresni žmonės parodo nepriklausantys prie brandžių senolių kategorijos.
Jei šiame gyvenimo etape ką nors žinome, tas žinojimas kyla iš supratimo, kad esame viena, o drabužiai tik dengia kiekvieno mūsų nuogumą. Iš pažiūros nieko ypatinga, tačiau jei nors tuo požiūriu esame sąžiningi, kad ir kaip atrodytų keista, tas žinojimas neša paguodą ir ramybę. Jauni žmonės apibrėžia save tuo, kuo jie skiriasi nuo kitų; antroje gyvenimo pusėje ieškoma bendrumo. Džiaugiamasi panašumais, kurie šiuo metu daug labiau pastebimi, nebesigilinama į skirtumus ir neperdedama kalbant apie problemas. Dalykų dramatizavimas – pabodęs reikalas.
Antroje gyvenimo pusėje mielai įsiliejama į visuotinį šokį, nejaučiama poreikio išsiskirti, patraukti į save dėmesį ar pasirodyti geresniam už kitus. Gyventi reiškia ne tiek teigti save, kiek dalyvauti, todėl neverta dėti daug pastangų save įtvirtinant, kad išliktume būsimų kartų atmintyje. Visu tuo pasirūpina Dievas, ir Jis padaro tai daug geriau, nei norėtume. Dabartiniame gyvenimo etape šviesa sklinda iš vidaus – to visiškai pakanka. Įsivaizduokite du ramiai šokančius senukus, klarnetui ir pianinui švelniai grojant praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio muziką, – abu jie jaučiasi saugūs ir atsipalaidavę vienas kito glėbyje, jiems nerūpi, ar kas nors į juos žiūri. Jie šoka vien dėl malonumo.
Įžengus į antrą gyvenimo pusę, nebereikia įrodinėti, kad aš ar mano bendraminčiai esame patys geriausi, kad mano tauta pranašesnė už kitas, o mano religija vienintelė priimtina Dievui, kad nusipelnau ypatingo vertinimo dėl savo vietos visuomenėje. Man neaktualu kaupti gėrybes ir gausiau vartoti paslaugas; kasdienis mano troškimas ir pastanga – atsilyginti, grąžinti pasauliui nors truputį to, ką esu gavęs. Dabar suprantu, kad esu dovana kažkam – visatos, visuomenės, Dievo dovana. Šv. Elžbietos Seton žodžiais tariant, stengiuosi „gyventi paprastai, kad kiti galėtų tiesiog gyventi“.
Antros gyvenimo pusės žmogų Erikas Eriksonas vadina „generuojančiu“ žmogumi – jis turi vidinių resursų ir trokšta kurti gyvenimą iš vidinių apstybės aruodų ateities kartoms. Kadangi tokie žmonės jau „pasistatė“ erdvius vidinius rūmus, juose „telpa“ daugiau tiesos, bendrystės su aplinkiniais, platesnių įžvalgų ir vis daugiau slėpiningo bei dosnaus Dievo.
Tokių žmonių Dievas – ne menkas nuobaudų skirstytojas ar kokios genties stabukas. Buvo laikas, kai jie garbino savo plaustą, bet dabar jie įsimylėję krantą, į kurį jis juos atplukdė. Kažkada jie saugojo kelio ženklus – dabar jie atkako į vietą, kurią tie ženklai nurodė. Dabartiniame gyvenimo etape džiaugiamasi mėnuliu, užuot piktinusis tais, kurie tiksliai, be didelių aiškinimų ir abejonių rodo į jį pirštu.
Gilėja suvokimas, kad begalybė ir erdvės, kažkada buvusios „toli“, pasirodo esančios čia pat. Vidus ir išorė persipina. Dabar galiu pasitikėti savo patirtimi, nes tai yra leista paties Dievo, Jis ja naudojasi, priima ją kaip mūsų Jam grąžinamą dovaną ir ją tobulina. Apie tai jaudinamai rašė šv. Augustinas savo Išpažinimuose:
Tu buvai viduje, o aš išorėje. Buvai su manim, o aš nebuvau su Tavim. Pavadinai ir sušukai – ir praplėšei mano kurtumą, sužaibavai, sublizgėjai – ir išsklaidei mano aklumą, pakvipai – ir įtraukiau dvasios.
Tik tas, kuris yra patyręs, ką reiškia „likti be žado“, antroje gyvenimo pusėje gali ramiai išgyventi šviesų liūdesį – toks žmogus liūdi, išgyvendamas pasaulio skausmą, jis norėtų, kad kiekvienas patirtų dabartinį jo džiaugsmą; bet visa yra persmelkta šviesos, nes gyventi, kaip rašoma Pradžios knygoje, – yra „labai gera“ (plg. Pr 1, 31). Vienos iš mėgstamiausių mano knygos pabaigoje T. Mertonas tai suformulavo daug geriau nei aš: „Nors tai nėra labai svarbu: jokia mūsų neviltis negali pakeisti kūrinių tikrovės ar suteršti visada čia besitęsiančio kosminio šokio džiaugsmo. Esame kviečiami tyčia pamiršti save, vėjais paleisti savo baisų rimtumą ir įsisukti į visuotinį šokį.“
Leisdami sau stebėtis pasauliu ir žmonėmis, net jei tai mus liūdina ir vienaip ar kitaip veikia, antroje gyvenimo pusėje liaujamės griežtai ir kategoriškai vertinę kitus žmones, įvykius ar dalykus. Nebejaučiame poreikio keisti kitus žmones ar versti juos atitikti mūsų lūkesčius – tai niekaip nedaro įtakos mūsų laimei. Kad ir kaip būtų ironiška, dabar esame labiau nei kada nors anksčiau pajėgūs keisti žmones, tačiau mums to nebereikia, – kaip tik tai ir yra paveikiausia. Nuo veiklos perėję prie buvimo, dabar naujai keičiame pasaulį – tai vyksta organiškai, ramiai, kosmoso principu. Mūsų veiksmuose nebelieka prievartos aspekto. Mes atliekame tai, ką turime atlikti, ir nesirūpiname pasekmėmis. Jaunystėje ne visada tai sugebame.
Tai yra karūnuotas žmogaus gyvenimas – iki šiol visa buvo tik pasirengimas ir preliudas kuriant žmogiškąjį meno kūrinį. Dabar padedame žmonėms ir keičiame juos paprasčiausiai būdami. Žmogiškasis integralumas yra bene svarbiausias faktorius galią pakeičiant veikimu. Man visada labai liūdna matyti vien į save panirusius senus žmones, kurie apie viską mąsto baigtinėmis kategorijomis. Jie iki šiol nerado savo vietos socialinio gyvenimo erdvėje. Gilus ir išbandytas jų entuziazmas mums reikalingas daug labiau nei paviršutiniški ir garsiai išsakomi principai. Jų ramybė reikalingesnė nei pyktis.
Taip, antra gyvenimo pusė yra šiokia tokia našta mūsų pečiams, tačiau jokia kita būtis nesuteikia tiek sielai reikalingos, ją džiuginančios prasmės ir gilaus pasitenkinimo. Kaip tik apie tokį anksčiau nepatirtą gilų pasitenkinimą žmonės sako: „Privalau tai padaryti, antraip mano gyvenimas neturės prasmės“, arba: „Noriu ar nenoriu, turiu tai atlikti.“ Tokio žmogaus gyvenimas ir generuojanti funkcija tapo vieniu, o anksčiau gyvenimas ir darbas atrodė esą du atskiri dalykai. Tokiam žmogui ne tiek rūpi turėti tai, ką myli, kiek mylėti tai, ką turi, – čia ir dabar. Tai svarbiausias pokytis, ženklinantis perėjimą iš pirmos gyvenimo pusės į antrąją, ir įrodymas, jog tikrai įžengėte į pastarąją.
Tame gyvenimo etape galioja kitokios taisyklės – pagyvenę žmonės laisva valia dalija tai, ką sukaupė. Jiems vis mažiau rūpi kaupti, turėti, kolekcionuoti ir daryti kitiems įspūdį savo daiktais, namu ar kelionėmis. Vidinė giedra, nuspalvinta gyvenimo liūdesio ir džiaugsmo, ir yra tikrasis atlygis, tikrasis pasitenkinimas, geriausia ir autentiškiausia jų dovana pasauliui. Tokie senoliai yra „didieji“ pasaulio tėvai. Greta jų vaikai ir kiti suaugusieji jaučiasi saugūs ir mylimi, o jie patys jaučiasi reikalingi ir naudingi savo vaikams. Jie iš tiesų reikalingi! Tokia yra natūrali gyvenimo tėkmė.
Dabar visos gyvenimo problemos, dilemos ir sunkumai sprendžiami ne vadovaujantis neigiama nuostata, puolant, kritikuojant, naudojant jėgą ar remiantis loginiais išskaičiavimais, bet vis labiau giedrėjant. Poetas G. M. Hopkinsas vadino tai „miela, iš gelmių sklindančia gaiva“. Štai ką reiškia „kristi aukštyn“ – pagaliau tai išsiaiškinome! Vienas svarbiausių mano vadovaujamo Veiklos ir kontempliacijos centro principų teigia: „Geriausias būdas kritikuoti blogį – daryti gera.“ To išmokau iš savo dvasios tėvo šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris, užuot kovojęs su blogiu ar kitais žmonėmis, krito į gyvenimo glėbį, atsidavė gėriui, teisingumui ir grožiui. Kito būdo kristi į Dievo glėbį jis nežinojo.
Tokia vidinė giedra galiausiai pasirodo esanti daug geresnė ir ilgaamžiškesnė kovos, pykčio, smurto ar kokios nors ideologijos alternatyva. Pakanka pažinti vieną tokį spinduliuojantį žmogų ir suprasite, kad jis (arba ji) neabejotinai yra žmonijos siekiamybė ir pasigėrėjimas Dievo akims. Tikiuosi, ir jūs esate tame kelyje, o ši knyga padeda jums tai suprasti ir tuo pasitikėti. Priešingu atveju, ši knyga, kaip ir kai kurios kitos, bus tik žodžių kratinys, kuris netaps kūnu. Jei ji netaps kūnu, nesugebės šviesti ir švytėti.
www.bernardinai.lt
_64x64_9de.jpg)
