Pokyčiai buvo vos pastebimi. Nepaaiškinamas nerimas ir liūdesys, keistas sumišimas, sudirgimas ir pyktis dėl gydytojų veiksmų ir jų beprasmių tyrimų. Demencija vystėsi, todėl mano motina nyko ir keitėsi tiesiog mūsų akyse, ją dažnai kankino haliucinacijos. Jos rankos ir kojos visada buvo sulenktos ir persikreipusios. Prisimenu, koks liūdnas buvau, lankydamas ją ūmių psichikos ir geriatrijos (geriatrija – med. senatvės ligų ir jų gydymo mokslas) sutrikimų klinikoje ir matydamas jos kančias bei baimę. Jausdamasis bejėgis ir negalėdamas palengvinti motinos skausmo, aš raudojau tiesiog gydytojo kabinete.
Laimei, tas baisus laikas praėjo. Vaistai palengvino psichozės simptomus, o nuoširdi ir profesionali slauga bei priežiūra pagerino mamos savijautą – ji tapo ramesnė ir labiau atsipalaidavusi. Nors ji negalėjo bendrauti, tačiau jai patiko laikyti mano tėvo ranką, klausytis muzikos, kartais kartu dainuoti, ypač senąsias giesmes, kurias ji giedodavo vaikystėje.
Mano tėvas nuolat ją lankė ir kasdien valandų valandas sėdėjo prie jos lovos. Jam buvo labai svarbu, kad slaugantis personalas žinotų, kokia Greisė buvo praeityje. Ant sienų jis pakabino jos nuotraukų: Greisė su vaikais, Greisė pradinėje mokykloje, Greisė šypsosi, laikydama ant rankų mažą vaiką.
Mes žinojome, kodėl jam tai buvo svarbu. Tėvas norėjo, kad personalas gerbtų mamą ir elgtųsi su ja oriai dėl to, kas ji buvo. Ji buvo daugiau nei tik pasenusi, persikreipusi, apgailėtina būtybė, kokia atrodė.
Žvelgiant iš netikinčiųjų perspektyvos, slaugant sergantį pagyvenusį ir savimi pasirūpinti negalintį žmogų, tokie praeities prisiminimai yra geriausia, kas gali būti. Taip, nuolat gulėti lovoje atrodo apgailėtina, tačiau kadaise šie žmonės buvo puikūs, stiprūs ir aktyvūs. Jie buvo gražūs...
Mes lankydavome mamą ir žinojome, jog tai dar ne viskas. Nors ir retai, bet kartais visa šeima susirinkdavome prie jos lovos – tai buvo ypatingas maldos ir giesmių laikas. Mama negalėjo kalbėti, o kartais net nepažindavo mūsų, tačiau mes žinojome, jog dalijamės Kristaus viltimi. Tai – dar ne pabaiga. Iš Dievo malonės mes vėl visi susitiksime. Ir mes ja rūpinamės ne tik dėl to, kas ji buvo, bet ir dėl to, kuo ji taps ateityje.
Nuostabiame Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje užrašytame himne Paulius rašo apie krikščionišką meilę, tikėjimą ir viltį: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13). Šios trys vertybės kalba apie ateitį. Kalbant teologiniais terminais, tai – eschatologinės vertybės, rodančios į paskutiniuosius laikus.
Kai mums brangūs žmonės sunkiai suserga, yra neįgalūs nuo gimimo ar dėl vėliau juos užklupusių ligų, ir jei mes šiais silpnais, ligų išvargintais žmonėmis ar net apleistais benamiais ar narkomanais rūpinamės pagarbiai, su meile, nepažeisdami jų orumo, šie žmonės iš Dievo malonės gali pasikeisti ir tapti naujais kūriniais. Mes gerbiame juos, nes ateityje jie gali tapti puikiais į Kristų panašiais asmenimis. Čia viskas nesibaigia – tai tik pabaigos pradžia...
Žinoma, mes nežinome, ar konkretus žmogus miršta turėdamas Kristaus viltį, ar jis bus prikeltas ar, deja, neprisikels amžinajam gyvenimui. Mes negalime nuspręsti, kas bus su šiuo žmogumi, tačiau tai neturėtų pakeisti mūsų požiūrio į jį ir rūpesčio juo. Su kiekvienu turime elgtis vildamiesi, kad jis taps nauju kūriniu, matydami, kuo jie gali tapti Dievo malonei veikiant.
Dievas panorėjo sukurti žmogų pagal savo nuostabų atvaizdą ir įpūtė gyvybę į beviltišką, silpną, pažeidžiamą ir trapią formą. Keista ir rizikinga buvo į Dievą panašias būtybes kurti iš žemės dulkių. Pažvelgus į žmonijos istoriją, atrodo, jog šis planas buvo nevykęs: tiek daug blogio, skausmo, streso ir ligų. Turbūt geriausia viską išvalyti ir pradėti iš pradžių... Žmonijos istorija turėjo būti išvalyta – reikėjo naujos pradžios...
Tada gimė Jėzus, antrasis Adomas, kuris gyveno, mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlęs Jėzus yra fizinis, atpažįstamas žmogus, kurį buvo galima paliesti. Jo prisikėlęs kūnas nėra kitakilmis ar iš kitos realybės. Jis buvo toks pats kaip ir anksčiau, tačiau ir kitoks. Jis yra Adomas, tačiau kitoks.
Dievas Kūrėjas įsikūnija žmogaus kūne, tampa toks kaip visi – iš žemės dulkių. Po mirties ant kryžiaus, Jėzus prisikelia kaip fizinis, atpažįstamas žmogus ir pasirodo sutrikusiems mokiniams. Evangelijų autoriai išsamiai aprašo pakeistą Kristaus fizinį kūną ir tai, kas nutiko su senuoju. Visi jie tvirtina: „Kapas tuščias!“ Senojo Kristaus kūno molekulės nėra palaidotos Palestinos žemėje.
Prisikėlęs Jėzus valgo ir geria, laužo duoną, kalba, Jį galima paliesti, Jį atpažįsta draugai, Jo kūne yra randų. Nelieka jokių abejonių, kad Jėzaus kūnas iki prisikėlimo ir po jo yra tas pats, tačiau kitoks. Jo prisikėlusiame kūne galime įžvelgti pirmuosius naujosios žmonijos – Homo sapiens 2.0 – ženklus.
Apaštalas Paulius rašo: Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą (1 Kor 15, 49). Iš Adomo paveldėtas Dievo atvaizdas bus pakeistas nauju, šlovingesniu. Taip, mes vis dar būsime Jo atspindžiai. Mes neprarasime priklausomybės nuo Kūrėjo, bet atrasime tikrąjį panašumą, kurį visada norėjome turėti, tikrąją savo tapatybę.
Naujajame danguje ir naujojoje žemėje nebus ligų ir ašarų, tačiau bus malonumas ir palaiminimai, juokas ir meilė, džiaugsmas ir ramybė. Mūsų santykiai su kitais bus geri, atstatyti, visi būsime atlaidūs ir taikūs. Biblijoje parašyta, kad šie naujieji laikai siekia mūsų laikus, šio naujojo gyvenimo pradžia jau jaučiama, ir mes jau galime girdėti skambančią dangišką muziką.
Net ir ligoninės lova, intensyviosios terapijos skyrius, slaugos namai, ligos pažeista vieta, demencija, skausmas ir mirtis gali būti gyvenimą teikiančios Kristaus Dvasios paliesti. Štai kodėl esame pašaukti rūpintis sergančiaisiais, žvelgiant iš ateities perspektyvos. Iš tiesų krikščioniška meilė aiški ir prasminga yra tik Kristaus vilties šviesoje. Meilė <...> visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 7–8).
Žvelgiant iš žemiškosios perspektyvos, atrodo, kad meilė dažnai nesėkminga. Jūs parodote savo meilę, rūpestį, skiriate savo laiką ir dėmesį, tačiau viskas lyg ir perniek. Dažnai atrodo, kad jūsų meilė grįžta jums antausiu. Atkakliai rodyti savo meilę, aukotis neįgaliam vaikui, smurtaujančiam paaugliui, lėtine šizofrenija sergančiam ligoniui atrodo beprasmiška ir bergždžia... Tačiau apaštalas Paulius mums primena ir priekaištauja, jei puolame į neviltį: Meilė niekada nesibaigia.
Ši viltis, atsispindinti pirmame Pauliaus laiške korintiečiams, liudija, kad kalbos nuvils, pranašystės taps nebereikalingos, pažinimas taip pat pasieks ribas, tačiau tikra meilė ir gailestingumas išliks. Tai mums nežinomu būdu taps naujojo dangaus ir naujosios žemės dalimi.
Iš Dievo malonės mes, sėdėjusieji šalia motinos lovos, vėl ją susitiksime, ir naujajame danguje bei naujoje žemėje kartu vaikščiosime, juoksimės ir giedosime. Praeityje parodyta meilė nebus pamiršta.
Meilė niekada nesibaigia.
vertė Asta Glinskaitė
_64x64_9de.jpg)
