Visi be išimties esame susieti su kokia nors moterimi - mama, sese, žmona, dukra. „Mama“ - tai pirmas žodis mūsų gyvenime, kurį pradžioje nesąmoningai, o vėliau suvokdami, tapatiname su labai svarbiu asmeniu.

Jau pačiame žodžių junginyje „Naujieji metai“ slypi nauja pradžia. Ne paslaptis, kad ne viena iš mūsų Naujuosius metus sutinka apsispręsdamos ar tiesiog trokšdamos ir melsdamos sugebėjimo pakeisti kokius nors nederamus dalykus, nukirsti „sudžiūvusias šakas“ ar tiesiog pamėginti įgyvendinti tai, apie ką seniai svajota.

Bėgte. Toks gyvenimo ritmas man jau tapo kasdienybe. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą dariau tik vieną darbą, dirbau tik prie vieno projekto, ruošiausi tik vienai paskaitai... Visko daug ir viskas iš karto. Ir tai ne mano vienos pasaulis.

Pirma, „vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas“ (eil. 23). Paskutinieji žodžiai kai ką atskleidžia. Kristus yra Bažnyčios galva ta prasme, kad Jis yra jos gelbėtojas. Pakeičiant metaforą, galima pasakyti, kad jis mylėjo Bažnyčią kaip savo nuotaką ir „atidavė už ją save, kad ją pašventintų… kad padarytų sau… neturinčią jokios dėmės nei raukšlės“ (25-27).

Nors vyrai ir moterys lygūs, jie nėra vienodi. Nereikia painioti lygybės su identiškumu. Mes skiriamės vieni nuo kitų ir papildome vieni kitus skiriamosiomis savo lyties savybėmis - ir psichologinėmis, ir fiziologinėmis. Šis faktas lemia mūsų skirtingus ir atitinkamus vaidmenis visuomenėje. Kaip rašė J. H. Yoderis, „lygi vertė nereiškia tapačių vaidmenų“.

Kartą vienai mokinukei buvo užduota parašyti rašinėlį tema - kodėl pasaulyje daugiau moterų negu vyrų. „Pirmiausia Dievas sukūrė Adomą, - rašė ji. - Pabaigęs darbą, Dievas pažvelgė į jį ir tarė sau: „Ką gi, manau, kad jeigu dar kartą pabandysiu, man pavyks geriau“. Taigi Jis sukūrė Ievą.

Kadangi Pasaulinėje lyderystės konferencijoje šiais metais dalyvavau jau penktą kartą, t. y. tiek, kiek ji vyksta Lietuvoje, daugmaž žinojau, ko tikėtis. Įsitraukiau ir į kai kuriuos parengiamuosius darbus, tad dalį turinio taip pat žinojau iš anksto.

Lapkričio 19 d. pavakarę, į Šiaulių „Tiesos žodžio“ bažnyčios raštinę rinkosi sumanių moterų grupelė, nusiteikusių kūrybiniam polėkiui.
Moterys - ypatingi ir paslaptingi Dievo kūriniai, nuostabūs Viešpaties sodo žiedai - Jo dukterys - kvepiantys augalai Kristaus lysvėse (Gg 6, 2).

Kalbant apie Šatrijos Raganos literatūros krikščioniškumą, tikėjimas Dievu joje yra be galo svarbus faktas, nes, pasak G. Mikelaičio, krikščioniškas menas pasireiškia (apsibrėžia) per subjektą, kuriame jis yra, ir per dvasią, iš kurios jis išeina.

Kalbėti apie krikščioniškąjį dvasingumą nelengva, nes kiekvienas jį suprantame ir įsivaizduojame skirtingai. Vienam tai ilgos maldos valandos, kitam - įvairaus pobūdžio veikla, trečiam - tiesiog džiaugsmas Viešpatyje, laimės pajautimas, o ketvirtam - menas ar egzaltacija.