Prieš pat Kalėdas kelis sekmadienius Vilniaus bažnyčioje vyko kalėdinė mugė, kurios metu savo rankdarbius pristatė ne viena moteris. Nustebino tai, kiek daug kūrybingų, talentingų, bet kartu ir kuklių žmonių aplinkui. Norime jums pristatyti vieną iš jų – moteriškų papuošalų kūrėją Aidą Žebuolienę.

Ne kartą bažnyčioje atkreipdavau dėmesį į įdomiu, nematytu šalikėliu ar kepuraite pasipuošusią moterį. Sužinojau, kad jos dirbiniai puošia bei šildo ir kitus.

Nuo šiol susipažinti su šokio menu galės ir patys mažiausi klaipėdiečiai. Uostamiestyje vos prieš pusmetį įsikūręs šokio teatras „Judesio erdvė“ pristatė 6-18 mėnesių kūdikiams skirtą šokio ir judesio spektaklį „Debesų gaudyklė„.

Virgilija Misiūnienė jau dvejus metus kuria papuošalus. Nors kūrybinis darbas jai nėra naujiena – jaunystėje ji studijavo architektūrą, vėliau projektavo baldus, – vis dėlto juvelyrika atvėrė naują gyvenimo puslapį. Virgilija juokauja, kad juvelyrika atsirado išgyvenus vidurio amžiaus krizę: „Tiesiog buvau nepatenkinta tuo, ką dariau, ir visuomet kėliau klausimą, ką aš NORĖČIAU daryti.“

Saugok mane, kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane (Ps 17, 8–9).

Labdaros ir paramos fondas „Frida“, jau trečius metus iš eilės lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis Kaune ir Vilniuje organizuoja tradiciniu tampantį „Baltojo Kaspino” festivalį (visa festivalio programa nemokama: http://kaunozinios.lt/renginiai/baltojo-kaspino-festivalis-2017-menas-stipresnis-uz-smurta_107339.html).

Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?
Mano vyresnioji sesuo vaikystėje labai daug sirgo, o aš buvau „stiprus vaikas“. Todėl mama labai rūpinosi mano sese, o manęs retai kada paklausdavo, kaip aš jaučiuosi. Bet, kai susirgdavau, mama rūpindavosi ir manimi. Tuomet jaučiausi mylima ir jai svarbi. Todėl ir norėjau susirgti nepagydoma liga.

Rugsėjo 16 d. ir spalio 21 d. Evangeliniame Biblijos institute vyko atviros paskaitos „Krizių psichologija“, kurias dėstė LCC universiteto dėstytoja Ina Kamaitytė.

Būčiau tikra melagė, jei sakyčiau, kokia esu laiminga, žvelgdama į savo vystančią odą, kad negaliu atsigrožėti raukšlėmis ant veido. Ne, man tai nepatinka, man taip negali būti. Širdyje aš gi jauna, o tie 40 metų skamba kaip didžiausias absurdas. Tarytum – „Sveika, įžengusi į penkiasdešimtmečių karalystę!“

Esu Morta Širvytė. Abiturientė iš Vilniaus krikščionių gimnazijos. Kol kas dar nežinau, ką studijuosiu, bet neprarandu vilties – gal iki to laiko, kai reikės pildyti prašymus universitetams, kils kokia idėja.