Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir Viešpaties palankumą (Pat 18, 22).

Anądien perskaičius šią patarlę veidą nušvietė šypsena. Netikėtai pagalvojau apie save ir visas geras žmonas. Suprantama, nekuklu apie save mąstyti kaip apie gerą žmoną, bet, pamaniau sau, kodėl neleidus sau tokios prabangos?

Nereikia būti filosofe, kad apsidairius aplink galėtum drąsiai tvirtinti, jog ir šiandien gyvenimas yra sunkus, o kančia tampa tarsi natūralia gyvenimo dalimi. Nuolatinė įtampa, nesėkmės, pernelyg dideli reikalavimai ir nusivylimas sugriauna anksčiau turėtas viltis ir iliuzijas, viskas praranda prasmę.

Kiek grožio, išminties, pamokymų ir gyvybiškai svarbių tiesų mums perduoda Dievo žodis. Kiekvienas žodis, kuriuo Dievas į mus kreipiasi, yra talpus, įvairiapusis. Tokia yra ir ši eilutė: kad... skatintų jaunąsias ... būti santūrias... (Tit 2, 4-5).

Tarnaudama portale 4word nemažai laiko skiriu pokalbiams su moterimis apie jų pašaukimą. Taigi metams bėgant supratau, kad daugeliui moterų nelengva aiškiai suprasti, kas gi yra pašaukimas. Šios moterys savo pašaukimo kelyje susiduria su tam tikrais mitais, kurie trukdo pažinti būtent joms skirtą tikrąją Dievo valią

Kaip besiklostytų mūsų gyvenimas, lengvai atrasime dėl ko nerimauti. Kita vertus, nerimas patvirtina, kad nepasitikime Dievu taip, kaip galbūt tvirtiname tikį, t. y. nors tikime Dievu, bet labiau pasitikime savo paties gebėjimais nei Jo ištikimybe. Nerimaudami, kad prarasime darbą, iš esmės teigiame, kad mūsų aprūpintojas - darbas.

Šventasis Raštas atveria mums, kad senajame pasaulyje piemenys buvo ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios saulei nusileidus eidavo prie vietinio šulinio girdyti savo ganomos kaimenės arba semti vandens artimiesiems, namiškiams.

Motina Teresė - viena iškiliausių XX amžiaus asmenybių. Iki šiol ji yra atsidavusio rūpinimosi kenčiančiu žmogumi simbolis. Kita vertus, iki šiol atkakliai bandoma demaskuoti šią mažo ūgio, bet didžiulės dvasinės stiprybės moterį.

Saulėta vasaros diena. Lauke tvanku, eiti prie ežero nesinori, todėl nusprendžiu užlipti į vėsią palėpę ir baigti skaityti pradėtą knygą.

Atsisėdu į seną pintą krėslą ir užsimerkiu. Pro pravirą langą dvelkteli vėjelis, ir ant lentynos sučeža popieriaus lapai. Vienas iš jų nukrenta man ant kelių. Perskaitau ir suprantu, kad tai buvęs kažkieno dienoraštis.

Prieš sėsdama rašyti šio straipsnio ilgai kedenau savo prisiminimus bandydama rasto viltingą vienišos motinos įvaizdį lietuviškoje vaizduotėje, bet į galvą įkyriai lindo tik visokie fatališki vaizdiniai. Pirmoji šovusi mintis buvo anaiptol ne viltinga - Antano Vienuolio Veronika, palikta viena su vaiku po širdimi ir prieglobstį radusi tik ežero dugne.

Visi žinome Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos Viešpats davė Izraelio tautai. Ir nors šiuolaikinis žmogus vargu ar pajėgia visus juos išvardyti, tačiau tuos, kurie susiję su santykiais tarp žmonių, pasakys nesunkiai: „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Neliudyk melagingai“...