Su savo vyru, pastoriumi, susituokiau prieš keturiolika metų. Prieš vestuves viena amerikiečių misionierė manęs paklausė, ar žinau, ką reiškia būti pastoriaus žmona. Ši misionierė kartu su savo vyru padėjo mano būsimam vyrui Vilniuje steigti naują evangelinę bažnyčią. Tada mane nustebino jos klausimas, nes aš tikrai negalvojau, kad tai yra kažkas ypatinga. Pamilau būsimą vyrą iš visos širdies ir negalvojau, kad jo darbas yra išskirtinis. Manau, kad Lietuvoje žmonės ir šiandien mažai žino, kas yra pastorius ir ką jis veikia. Tad ką jau kalbėti apie pastorių žmonas... Kai neseniai vėl išgirdau šį klausimą, susimąsčiau ir nutariau savo mintimis pasidalinti su jumis.
Pastoriaus žmona irgi moteris
Kai įsimylėjau būsimą vyrą, jis man atrodė pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Be kliaudos. Šventas. Tobulas. Juk taip jaučiasi kiekviena įsimylėjusi mergina. Aš svajojau apie santuoką ir šeimą. Mano mylimasis irgi meldėsi už savo būsimą žmoną. Mes troškome susitikti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę praleisti kartu. Atsimenu, kaip kasdien susitikdavome Vilniaus senamiestyje gerti kavos (nuo to laiko ir aš tapau kavos mėgėja). Tai, kad jis buvo gerokai už mane vyresnis, daug metų gyvenęs savarankiškai, turėjo aiškų savo pašaukimą ir darbą, mane tik dar labiau žavėjo. Troškau patikti ir jo tėvams. Kai ketinau ištekėti, buvau tik trečio kurso studentė, – pirmoji iš 60-ies kurso draugų sukūriau šeimą. Kai esi įsimylėjusi, visas gyvenimas atrodo lengvas, paprastas ir aiškus.
Taigi ištekėjau studijuodama trečiame kurse, vėliau baigiau studijas, pradėjau dirbti trokštamą darbą. Ilgainiui darbas, vienas po kito gimę vaikai, įvairios tarnystės bažnyčioje įsuko į šeimyninio gyvenimo ratą. Stengiausi gyventi laikydamasi šių prioritetų: pirma Dievas ir mano santykiai su Juo, po to vyras ir šeima, o trečioje vietoje bažnyčia ir tarnystė. Nėra lengva laviruoti tarp visų šių sričių, bet man tai labai svarbu, kad galėčiau išlaikyti pusiausvyrą kasdienybėje.
Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas – bendrystė su moterimis! Kadangi gyvenu apsupta vien vyrų (auginame keturis berniukus), man gyvybiškai svarbu pabendrauti su kitomis moterimis. Kai išvažiuojame kur nors kartu su draugėmis, rodos, galėtume kalbėtis pernakt, ir vis dar būtų maža. Be to, stengiuosi išlaikyti artimus santykius su seserimi ir mama, skirdama joms pakankamai laiko – kartą per metus išvažiuoju su jomis ilgesniam laikui į pajūrį. Kartą per mėnesį, šeštadienį, mūsų bažnyčioje moterys renkasi į moterų pusryčius – man tai pati puikiausia šeštadienio ryto veikla. Visada naudojuosi proga, kai, palikusi vyrą su vaikais, galiu pabūti ar ką nors nuveikti drauge su kitomis moterimis. Kai grįžtu, būnu laiminga ir pailsėjusi, tad vėl galiu rūpintis kitais.
Pastoriaus žmona irgi žmona
Kai mąstau apie tai, ką reiškia būti pastoriaus žmona, visų pirma suvokiu, kad gyventi su pastoriumi santuokoje yra tas pats, kaip gyventi su bet kuriuo kitu žmogumi. Po vienu stogu gyvena du nuodėmingi žmonės. Netikite? Deja, tai tikrai tiesa. Kai įsimylėjimas perauga į atsakingą meilę, kiekvieną dieną tenka iš naujo prisiminti, kad sutuoktinis yra žmogus su savo gyvenimo patirtimi, pomėgiais ir įpročiais. Turbūt nereikia vardinti skirtumų – kiekviena pora gali jų priskaičiuoti aibę.
Tačiau, kai ruošėmės santuokai, mūsų mokytojai pabrėžė labai svarbią nuostatą – niekada nenueiti miegoti susipykus. Manau, tai yra santuokas gelbėjantis principas. Kad ir kokia pikta būnu ar jaučiuosi apvilta, neišgirsta ir nesuprasta, žinau, kad privalau laikytis apaštalo Pauliaus mokymo: „Rūstaukite ir nenusidėkite“. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26). Tad kitą rytą vėl iš naujo galime rodyti malonę vienas kitam.
Žinoma, gyvenant šeimoje su bažnyčioje dirbančiu žmogumi, kartais gali kilti sunkumų dėl to, kad darbo laikas bažnyčioje tikrai nėra įprastos aštuonios darbo valandos. Kadangi aš pati dirbu nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro, labai dažnai darbo savaitę mes tiesiog prasilenkiame vienas su kitu – aš grįžtu namo po darbų ir išlydžiu vyrą, išvykstantį į įvairius susitikimus, kurie dažniausiai vyksta vakare. Tačiau iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad vyras, dirbantis namuose, sutinka iš mokyklos grįžtančius vaikus arba važiuodamas į susitikimus pakeliui nuveža vaikus į būrelius. Suprantu, kad tokiu įtemptu režimu gyvena daugelis Lietuvos šeimų...
Manau, kad ir šioje situacijoje mums padeda Dievo žodis. Ne veltui Dievas davė mums įsakymą švęsti šabą – vieną dieną per savaitę skirti poilsiui. Pastoriams tai irgi galioja! Deja, pastoriaus poilsiui tikrai netinka visiems įprastas šeštadienis, nes tą dieną vyksta daugiausia renginių, kurie atima daug laiko ir išvargina. Todėl mano vyras ilsisi pirmadienį, sąmoningai susilaikydamas nuo visų įprastinių darbų ir atsakomybių. Tą dieną ir aš stengiuosi būti namuose ir kokybiškai praleisti laiką kartu.
Pastoriaus žmona yra ir mama
Su vyru per bendrus gyvenimo metus sulaukėme keturių berniukų. Augindami vaikus, mes laikomės nuostatos, kad vaikai negali trukdyti mūsų įprastam ir taip mėgstamam gyvenimo būdui, tarnystei. Mes stengiamės juos įtraukti į įvairias veiklas bažnyčioje, daug laiko skiriame tarnystei su vaikais, leidžiame į visas įmanomas stovyklas, kuriose patys būname vadovais. O jeigu jie dar per maži, tai prašome šeimos ir draugų pagalbos juos prižiūrėti. Mes tikime, kad geriausiai vaikai auga bendruomenėje, nuo pat pirmų dienų apsupti artimų žmonių. DAUGELIO artimų žmonių! Todėl aš, neseniai gimus ketvirtajam sūneliui, praleidau namuose gal tik kelis sekmadienio susirinkimus, o sugrįžusi į bažnyčios susirinkimus mielai duodavau panešioti naujagimį visiems, kas tik išdrįsdavo.
Tačiau man dažnai atrodo, kad pastorių vaikai yra daug sunkiau auklėjami negu kiti vaikai. O gal tai irgi normalu – man, mamai, atrodo, kad kitų vaikai kur kas geresni... Kai mūsų šeima išeina į miestą pasivaikščioti, dažnai pagalvoju, kad tai paskutinis kartas! Vaikai – tikri laukiniai! O kai jaučiu, kad prarandu pasitikėjimą savimi, jie kaip per padidinamąjį stiklą stebi mūsų kasdienį gyvenimą ir kelia mums aukštesnius reikalavimus. Todėl suvaldyti berniukus ir nukreipti tinkama linkme, atrodo, yra didžiausias iššūkis. Tačiau aš nepasiduodu. Nuolat mokausi, kaip būti gera mama – skaitau visą prieinamą literatūrą apie vaikų auginimą, lankau konferencijas, seminarus, klausiu kitų tėvų patarimo. Šiandieniniai tėvai labai dažnai jaučiasi bejėgiai, tačiau taip neturėtų būti. Mes turime atstatyti savo autoritetą ir auklėti vaikus žinodami, kad esame pajėgūs tai daryti.
Pastoriaus žmona yra ...
Nežinau, ar jus įtikina mano bandymas parodyti, kad gyvenimas šeimoje su pastoriumi nesiskiria nuo kitų šeimų gyvenimo. Kai rašau šiuos sakinius, manau, šią tiesą dažnai ir pati pamirštu. Prieš kelerius metus nedideliame ratelyje bendravau su kitomis pastorių žmonomis, kur mums patarnavo ilgesnę tarnystės patirtį turinti vieno pastoriaus žmona. Ir ką gi mes ten darėme? Ogi verkėme sielvarto ašaromis, nes visos jautėmės išsekusios nuo mums keliamų perdėtų lūkesčių. Mes, paprastos moterys, dalinomės, kaip jaučiame bažnyčios žmonių keliamus mums lūkesčius – būti geresne, sėkmingesne, išmintingesne, ir, neduok die, pavyzdžiu. O juk beveik visos esame pirmos kartos krikščionės (kaip ir mūsų vyrai), kurios nematėme pavyzdžių augdamos. Dauguma mūsų patikėjome Kristumi savo jaunystės dienomis ir tikėjimo kelio mokėmės iš misionierių, kurie atvažiuodavo ir, deja, išvažiuodavo. Tame ratelyje mes guodėme viena kitą ir drąsinome nepasiduoti nevilčiai, kuri apima, kai mums nesiseka. Atvirai išsakiusios savo jausmus, jautėme palengvėjimą. Supratome, kad tik Kristus gali būti tinkamas pavyzdys tiek mums, tiek ir kitiems tikintiesiems.
Dėl ko man, kaip pastoriaus žmonai, labiausiai skauda širdį? Didžiausias sunkumas ir našta užgula tuomet, kai palieka mūsų bažnyčios bendražygiai. Tai bažnyčios gyvenime atsitinka nuolat, bet vienais metais tai išgyvenau ypač sunkiai. Atsimenu, buvo rugpjūčio mėnuo. Artėjo naujo „sezono“ pradžia, nauji mokslo metai. Ir pasipylė skambučiai: „Pastoriau, susitikime puodeliui kavos...“ Viena šeima išvažiuoja į užsienį, kiti – kurti naują bažnyčią, treti padėti tiems, kuriems sunku savo bažnyčioje, ketvirti „į niekur“. Ir tada buvo taip sunku ne tik mano vyrui, pastoriui, atsakingam už bažnyčios ganymą, bet ir man, jo žmonai. Mes, žmonos, kaip vieno kūno dalis, jaučiame ir išgyvename viską kartu su vyru. O juk ir bažnyčios žmonės dažniausiai yra geriausi draugai! Sunkiausia būna, kai išeinantys iš bažnyčios žmonės įvardija priežastis, sakydami: „Taip veda Dievas.“ Tokiam argumentui nėra jokių kontrargumentų... Juk Dievas yra aukščiausiasis autoritetas, o pastorius nuolat moko, kad reikia klausyti Dievo vedimo... Tais metais man ypač skaudėjo, nes matėme, kad žmonės daro klaidingus pasirinkimus. Ir man tai buvo patys brangiausi ir artimiausi iš draugų. Ilgai galvojau ir mąsčiau, kodėl man taip skaudu? Kodėl negaliu suprasti ir atleisti? Juk žmonės turi laisvą valią ir gali bei turi teisę rinktis savo gyvenimo kelią ir bažnyčią. Vis galvojau, kodėl negaliu susitaikyti...
Neatsimenu, kaip atėjo atsakymas. Bet jis atėjo: aš gedėjau. GEDĖJAU. Nes pati niekada nepaliksiu savo bažnyčios. Neturiu ir neturėsiu teisės ir galimybės išeiti į kitą. Visą gyvenimą. Nepaliksiu Dievo man išrinkto vyro. Nepaliksiu ir Dievo mums patikėtos tikinčių žmonių bendruomenės. Kiti gali. O aš negaliu. Tokio pasirinkimo neturiu.
Praėjus laikui, Dievas man parodė savo meilę iki galo. Jis paėmė mano naštą dėl tikėjimo brolių ir seserų (tiek savo bažnyčioje, tiek ir kitose) ir parodė man, kad aš juk nemyliu taip stipriai kaip Jis. Dievas paklausė manęs: Ar myli juos taip, kad galėtum atiduoti gyvybę? Ar tau jie tikrai tokie svarbūs? Deja, mano atsakymas buvo neigiamas. Save aš myliu labiau. Aš supratau, kad Dievas mano artimiausius žmones myli daug stipriau, nes jau atidavė savo gyvybę už jų gyvenimą. Ir tada pajutau išlaisvinimą nuo šios naštos. Paleidau. Po kurio laiko vėl galėjau laisvai bendrauti.
Pabaigai
Šiuos pamąstymus apie buvimą žmona (taip pat ir pastoriaus žmona) norėčiau baigti malda už save ir skaitytoją. Neseniai pasirodė puiki lietuviškai išleista Stormie Omartian knyga „Žmonos maldų galia“, kurioje pateikiamos gairės, kaip galime melstis už save ir savo vyrus. Pasidalinsiu nedidele ištrauka iš pirmojo skyriaus (47 psl.):
Viešpatie, padėk man būti gera žmona. Puikiai suvokiu, kad be Tavo pagalbos neįstengsiu tokia būti. Paimk mano savanaudiškumą, nekantrumą, irzlumą ir paversk visa tai malonumu, pakantumu ir noru viską pakelti. Paimk senus mano įpročius, įsišaknijusias nuostatas, nevalingas reakcijas, grubias prielaidas, savisaugos mechanizmus ir padėk man būti kantriai, maloniai, gerai, ištikimai, švelniai ir susivaldančiai. Suminkštink mano širdį, o visas joje suręstas sienas nugriauk savo apreiškimo mūrdaužiu. Suteik man naują širdį, dovanok man savo meilę, ramybę ir džiaugsmą (žr. Gal 5, 22–23). Savo jėgomis neįstengiu tiek pasitempti – tik Tu vienas gali mane pakeisti.
Apreikšk man, kur mano širdyje slepiasi nuodėmė, – ypač dėl požiūrio į vyrą. Išpažįstu kaip nuodėmę visus tuos atvejus, kai nerodžiau jam meilės, tik liejau pyktį ir kritiką, apmaudą, elgiausi nepagarbiai ir neatlaidžiai. Padėk man palikti visas nuoskaudas, pyktį, nusivylimą ir atleisti savo vyrui taip, kaip jam atleidi Tu, – visiškai, besąlygiškai, pamiršdamas praeitį. Mudviejų vedybiniame gyvenime noriu būti sutaikinimo, ramybės, taikos ir išgydymo instrumentas. Suteik mums jėgų gražiai bendrauti ir neleisk stotis ant skyrybų slenksčio, iškilus sunkumams.
Kalbino Sonata Alekandravičienė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
_64x64_9de.jpg)
