Ar žmona tebeturi savąjį „aš“?

Mano vyras Kevinas - tikras pietietis džentelmenas. Jis segi peteliškes, o moterims atidaro duris. Jis visuomet nuoširdus. Jis puikus klausytojas. Jis sugeba susikaupti. Jis moka gaminti maistą. Jis kiekvieną mielą rytą lygina savo marškinius. Tokius kaip jis vadina „smaguriais“. Be to, jis pats drausmingiausias iš visų mano gyvenime sutiktų žmonių.

Kita vertus, aš esu Čikagoje gimusi airė. Aš garsiai kvatojuosi. Mano meilės kalba - sarkazmas. Aš visur vėluoju. Aš nekenčiu gaminti. Aš meniška. Aš tampu išsiblaškiusi visai netinkamu metu. Aš visiškai nedrausminga, nebent ko nors labai norėčiau.

Kevinas susikaupęs, o aš vėjo pamušalas. Savo tikėjimą jis daugiausia suvokia skaitydamas ir mokydamasis, o aš - per patirtį ir maldą. Jis daug laiko leidžia bibliotekoje, studijuodamas jau kadaise mirusių teologų veikalus, o aš mieliau bendrauju universiteto kavinėje. Manau, kad jei būtume studijavę tame pačiame koledže, aš būčiau buvusi baisiausias jo košmaras.

Juk jūs irgi manėte panašiai, tiesa? Mano „visiškai naujas“ vyras ir tas vyras, kurį matau po santuokos praėjus vos keturiems mėnesiams, labai skiriasi. Ir nors yra dalykų, kurių galime mokytis vieni iš kitų, manau, kad labiausiai papildome vienas kitą tuomet, kai priimame tą daugybę skirtumų, kurie daro mus tokiais, kokie esame. Juk galiausiai, būtent tai mus ir patraukė vienas prie kito.

Visgi šeimoje visuomet gali kilti pagunda susilieti į vieną būtybę. Tiesiog taip atrodo saugiau. Juk visai nesudėtinga pirkti drabužius ten, kur juos perka ir Kevinas, ar mėgti jo mėgstamą maistą, nes juk širdies gilumoje tikiuosi, kad tai jam patiks. Aš niekada nenustosiu mėginti įsitempti Keviną į mano mėgstamos grupės „Civil Wars“ vagonėlį, net jeigu jis niekina muziką be būgnų (to vis dar negaliu suprasti) - juk aš noriu, kad jam patiktų tai, ką mėgstu aš. Įtampa tarp poreikio pamilti sutuoktinio ir noro juos pašalinti niekada nesiliauja. Ir manau, kad ji išliks.

Būk kaip aš

Kartą, kai mes su Kevinu dar buvome tik susižadėję, aš dvi valandas praverkiau automobilyje bandydama paaiškinti pasimetusiam savo sužadėtiniui, kad žodžiai, jog jis nenusiteikęs valgyti ledų, bet vis tiek nueis su manimi į ledainę, mano galvoje nuskambėjo maždaug taip: „Esu labiau disciplinuotas už tave. Mes ką tik pavalgėme, ir tau nereikia ledų, bet jeigu būtinai nori visų šitų bereikalingų kalorijų, eisiu su tavim.“ Paprastas pokalbis apie tai, ką veikti vakare, paskatino mane išsakyti savo nerimą, kad mano būsimasis vyras norėtų, kad būčiau panašesnė į jį, ir baimę, kad jis labai subtiliai... labai atsargiai pavadino mane nepakankamai gera. O pasirodo, jis paprasčiausiai nebuvo išalkęs.

Prireikė laiko suprasti, iš kur kyla mano nerimas, ir galiausiai (labai nenoriai) turėjau pripažinti - aš paprasčiausiai bijau, kad esu nepakankamai gera. Maniau, kad norėdama padaryti savo sužadėtinį laimingą, turiu būti panašesnė į jį. Spaudžiau save, norėdama patikti ir įtikti, t. y., kad kuo labiau supanašėtume, kol vieną dieną to nebeištvėriau. Pasirodo, to nenorėjo ir Kevinas. Jeigu mums susitikinėjant, jį sužavėjo valinga mano asmenybė, tai kodėl susituokus staiga man pasirodė, kad turiu pasikeisti ir tapti panašesne į jį?

Kristuje - kartu ir atskirai

Tuo metu, kai man kyla didžiausia pagunda savo tapatybę ištirpdyti Kevine, atsimenu konsultacijas, kurias lankėme prieš susituokdami. Mūsų konsultantai Džimas ir Margareta buvo susituokę ilgiau nei 30 metų. Jie buvo dievoti ir išmintingi žmonės, bet, svarbiausia, jie buvo nepaprastai skirtingi.

Reikia pripažinti, kad Džimas ir Margareta išreiškė daugelį tų skirtumų, kuriuos turėjome ir mes su Kevinu, ir kurie vertė mane nerimauti dėl mūsų santykių. Jie nemanė, kad gyvenant santuokoje reikia prarasti savo tapatybę ar nuomonę. Santuoką jie laikė partneryste. Jie mums sakė, kad geriausia, ką galime padaryti su mūsų skirtumais, - priimti juos ir vertinti juos kaip dovaną. Ši patarimas paskatino mane, kuri iš esmės stengdavosi įtiki žmonėms, pasistengti išsakyti ir įgyvendinti savo poreikius bei vertinti juos tik todėl, kad jie mano.

Tai taip pat privertė mane suprasti, kad aš negaliu pasirinkti, kurias savo vyro dalis turėčiau mylėti. Turiu mylėti jį visą, nors kai kurios jo asmenybės dalys vis dar man svetimos. Aš turiu klausytis jo kalbų apie Joną Kalviną, nes būtent dėl savo meilės istorinei teologijai jis yra toks, koks yra. Panašiai Kevinas turi klausytis, kai aš 45 minutes išsamiai pasakoju tris Gilmoro merginų serijas. Jis tikrai šventasis.

Vieną sekmadienio popietę, pasivaišinę šokoladiniais keksiukais ir „San Pellegrino“ (jie buvo smaližiai), Džimas ir Margareta papasakojo mums, kad beveik kiekvieną savo šeimyninio gyvenimo dieną, jie stengdavosi pabūti atskirai ir skirti laiko Dievui, o tada vėl sueidavo draugėn, melsdavosi ir kalbėdavosi apie tai, ko Dievas mokė juos asmeniškai. Tas atskirai praleistas laikas formavo jų santuoką ir padarė juos artimesnius. Tik būdami atsidavę Dievui, kuris visuomet keičia mus pagal savo atvaizdą, mes tampame artimesni vienas kitam.

Kaip neseksualiai tai beskambėtų, Džimas ir Margareta man atrodė pora, kurių meilės šaknys buvo pačios giliausios. Margareta kartkartėmis man vis kartodavo, kad jos vyras jai atrodo pats gražiausias kada nors sutiktas žmogus, o Džimas - tai savo žmoną karštai įsimylėjęs vyras. Tai žavu. Ši pora man brangi ne tik todėl, kad jie tobuli, bet ir todėl, kad jie leido Dievui formuoti juos ir kiekvieną asmeniškai, ir kaip sutuoktinių porą. Aš turiu dar daug iš jų mokytis, kad ir to, jog Kevino ryte su Dievu praleistas laikas, nėra mano maldos laikas. Aš vis dar esu atsakinga už save. Vėliau mes kalbėjome apie tai, kad norėtume imituoti Džimo ir Margaretos dvasines pratybas, pripažindami, kad net pirmosiomis santuokos dienomis privalome tvirčiau šlietis prie Kristaus negu vienas prie kito.

Du tampa viena?

Vienas svarbus dalykas, kurį supratau apie santuoką ir tapatybę, yra tai, kad kuo karščiau myli kitą žmogų, tuo geriau šalia jo jautiesi būdama būtent pačia savimi. Nuo vaikystės aš puoselėjau slaptą norą būti kantri muzikos žvaigžde. Taigi praėjusią savaitę mums automobiliu grįžtant iš Minesotos paklausiau Kevino, ką jis pagalvotų, jeigu automobilyje visa gerkle užtraukčiau „Žvaigždėtą vėliavą“ (JAV himną) geriausiu Carrie Underwood balsu. Jis atsakė: „Pirmyn!“

Mano koncertas nelabai pavyko. Sugiedojau himną ir užtraukiau kitas dainas trūkčiojančiu, neišlavintu balsu. Pradžioje jaučiausi kvailai, bet vėliau nebesijaudinau. Tapatybė labai tvirtai susijusi su tuo, kai jautiesi saugiai būdamas savimi, ir tuo metu aš savo vyrui atsivėriau taip, kaip to nedariau jokiam kitam žmogui. Kevinas turėjo galimybę pamatyti tas mano puses, kurios daro mane manimi, ir kurių nemato niekas kitas. Aš narsiai mosavau savo vėliava. Vėliau pabandžiau įkalbėti ir Keviną sugiedoti himną, bet jis atsisakė. Akivaizdu, kad mūsų vaikystės svajonės skyrėsi. Tačiau likusią kelionės dalį mes kvatojomės, vos pažvelgę vienas į kitą.

Biblijoje daug kalbama apie santuoką. Ji ragina vyrus palikti savo tėvų namus ir glaustis prie žmonos. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus kalbėjo fariziejams, kad sutuoktiniai taps vienu kūnu. Skyrybas jis prilygino vieno kūno atplėšimui. Bet tai nereiškia, kad mes turime būti tas pats asmuo. Krikščionis konsultantas iš Sietlo Benjaminas Deu rašė: „Labiausiai stebinantis dalykas, kurį aš supratau apie santuoką, yra tai, kad ji leidžia man geriau suprasti, kas aš esu.“

Galbūt Pauliaus nurodymas korintiečiams gyventi kaip vienas kūnas gali padėti mums aiškiau suprasti, ką turėjo omenyje Jėzus sakydamas, kad šeimoje du taps vienu. Manau, kad Dievas nori, kad ugdydami intymumą su savo sutuoktiniu krikščioniškoje santuokoje, mes dar daugiau taptume savimi. Nuostabiausios ir vaisingiausios santuokos yra tos, kuriose abu sutuoktiniai įsipareigoja ugdyti patys save kaip asmenybes ir taip stiprinti tarpusavio santykius.

Sakoma, kad santuoka yra tarsi veidrodis, kuri leidžia pažvelgti į savo bjaurumą ir problemas, ir aš visa širdimi su tuo sutinku. Tačiau šis veidrodis taip pat aiškiai parodo ir mano veidą bei teikia man drąsos jo nesigėdyti. Augdami drauge mes su Kevinu galime likti savimi. Tai nuostabu. Dievas sukūrė santuoką ir mus, kad susituoktume. Pagal Jo tobulą planą, mes, būdami vienu kūnu, išliekame atskirais žmonėmis. Mes turėsime to mokytis visą gyvenimą, tačiau šiuo metu aš dėkoju Dievui bent už tai, kad nepradėjau kas rytą lyginti savo marškinių.

Iš http://www.todayschristianwoman.com/ vertė D. J.