Bėgte

Bėgte. Toks gyvenimo ritmas man jau tapo kasdienybe. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą dariau tik vieną darbą, dirbau tik prie vieno projekto, ruošiausi tik vienai paskaitai... Visko daug ir viskas iš karto. Ir tai ne mano vienos pasaulis.Dauguma mano draugių gyvena labai panašiai - chaotiškame pasaulyje įspraustame į nenumaldomos darbotvarkės, kalendoriaus ar užrašų knygelės rėmus, kur kiekvieną langelį margina bent po kelis įrašus.

Atsimenu, kai būdama dar maža mergaitė žiūredavau į „verslo moteris,“ aukštakulniais kopiančias į svaiginančias karjeros viršukalnes. Jos man atrodydavo tokios sėkmingos, užtikrintos, laisvos. Tas jų nuolatinis bruzdėjimas ir veikimas mane tarsi hipnotizuodavo. Iš susirinkimo į verslo pietus, iš pietų pas partnerius, iš kontoros į susitikimą... Štai moteris! Trokšte troškau būti viena iš jų. Man net autoritetingai aidintis aukštakulnių garsas koridoiuose asocijuodavosi su tomis moterimis, kurios buvo išrinktųjų Olimpe. Olimpe, į kurį aš sau žadėdavau būtinai įkopti, ir ne kaip kitaip, o apsiavusi elegantiškais bateliais, kurie irgi taip kaukšės koridoriais, keldami pagarbią baimę.

Tačiau tos moterys, įkūnijusios mano vaikiškas ir paaugliškas svajones, nuo manęs nuslėpė kai ką svarbaus. Ne, ne tik tai, kad aukštakulniai nėra pats patogiausias apavas. Dauguma jų - panašiai kaip ir aš šiandien - taip stipriai laikėsi įsikabinusios sėkmingos ir stiprios moters įvaizdžio, kad turbūt jokiu būdu nebūtų galėjusios prisipažinti, kad viduje kartais jaučiasi tuščios, išsunktos ir išdraikytos. Kad kartais turi bėgti tik tam, kad neišprotėtų nuo vidinės tuštumos, baimių, nesaugumo, gėdos, kaltės ir viso to vidinio zoologijos sodo, kuris rodos, tik ir taikosi praryti taip kruopščiai suręstą gyvenimą ar bent jau jo iliuziją.

Kažkur teko skaityti apie voverytes, kurios bėga narveliouse įrengtuose rateliuose tol, kol plyšta širdis. Kaip pažįstama... Juk tas nuolatinis bėgimas, užimtumas, nežinia ko vijimasis būtent taip ir baigiasi - plyšusia širdimi, tegu ir netiesiogine prasme. O širdis plyšta todėl, kad nėra kada išverkti skausmo ašarų, išgedėti sielvartų, išpažinti baimių. Nėra nė kada džiaugtis ar švesti. Nėra kada būti žmogumi, o ką jau bekalbėti apie buvimą moterimi. Ir taip su kiekvienu kartu, kai yra kas nors svarbesnio, nei tiesiog buvimas ar buvimas su kitais, širdis po trupučiuką miršta, kol galiausiai iš jos telieka pageltusios ir nuvytusios draizganos, šiurenamos liūdesio ir nerimo vėjų.

Gal todėl tiek daug moterų Lietuvoje - bet ir visame pasaulyje - serga depresija ir išgyvena nerimą. Nes vienos nori aukštakulniais lipti į karjeros Olimpą, net ir savo širdies kaina, kitos neturi pasirinkimo, nes privalo keltis, eiti, dirbti, daryti, kentėti, iškęsti, ištverti. Nes nėra nei vietos, nei laiko, nei galimybių pasitraukti į save, į tuštumą, į vienumą, kur galėtum iš naujo atrasti save, susivokti, susidraugauti su ta moterimi, kuria tapai gyvendama, jausdama, vargdama, džiaugdamasi. Nėra laiko prijaukinti savo sielos zoologijos sodo ir susigyventi - ar nugalėti savo vidines pabaisas.

Galų gale pats pasitraukimas nuo kunkuliuojančio gyvenimo katilo nėra jau toks savaime suprantamas dalykas. Aš buvau išmokyta, kad sėkmė ir gerovė - tai nuolatinis vyksmas ir veiksmas. Stebėjimas, kaip pamažėle skleidžiasi pavasario žaluma, kaip vasaros spalvos keičia vieną kitą, kaip rudens lietūs nudažo medžius ar kaip sūkuriuoja snaigės žibinto šviesoje nebuvo dalis to mito, kurį aplink mane kūrė sėkmingos moterys ir joms pritarianti visuomenė.

Man prireikė nemažai metų, kad susivokčiau, kaip labai man reikia tuštumos ir vienumos ir kad pradėčiau mokytis gerbti tą poreikį. Negaliu sakyti, kad šiandien, kai tom retom akimirkom, kai perdžiūvusios širdies čežėjimas sugrąžinamane į realybę ir priverčia atsitraukti nuo bėgimo ir sėkmingo gyvenimo iliuzijos kūrimo, susmunku fotelyje su arbatos puodeliu ir Šventojo Rašto ištrauka ar tiesiog tylos skraiste, galiu tai daryti be įkyraus balselio primygtinai primenančio apie nebaigtus darbus. Ar kad nekelia galvų visi tie vaiduokliai, šnabždantys apie mano bevertiškumą, jei tiesiog „nieko neveikiu.“

Tačiau būtent toje tuštumoje ir nieko neveikime, pačiame paprasčiausiame buvime - pasivaikščiojime po Skulptūrų parką, sedėjime ant medinių laiptelių prie jūros, beprasmiame klajojime po bibliotekos abonemento skyrių, upės krantinės matavime žingsniais, arbatos gurkšnojime ant paklotėlio po šimtamečiais klevais - aš išgirstu ir tą tylų balsą, kuris man primena, kad aš nesu mylima dėl to ką pasiekiau, ką nuveikiau ar ką suplanavau. Kad man užtenka tiesiog būti, kad būčiau mylima, kad būčiau pakankama, kad būčiau vertinga.

Ir kas svarbiausia, kad kiti aplink mane irgi neprivalo užsitarnauti mano meilės. Nes keldama nerealistiškus lūkesčius sau, nejučiom užkeliu juos ir kitiems. Ir nors kaip dora krikščionė deklaruoju, kad priimu žmonės tokius, kokie jie yra, iš tiesų, rūšiuoju juos į konteinerius savo smegenyse pagal tai, ką jie nuveikė, kiek sėkmingi jie yra ir kokią pridėtinę vertę jie kuria mano gyvenimui. Būtent tyla, vienatvė ir tuštuma manyje išskaptuoja gebėjimą priimti save - ir priimti kitus - tiesiog todėl, kad jie yra.

Išnirusi iš kiekvieno tokio pasibuvimo su savimi ir su Tuo, kuris mane moko tikrosios žmogaus vertės, jaučiu, kad imu truputėlį lėčiau bėgti savo ratelyje. Ir kad kiekvieną kartą mano apvytusi širdis atkunta tarsi augmenija po sausros. Girdėjau, kad net ir karščiausioje bei sausiausioje žemės vietoje, Mirties slėnyje, palijus sužysta gėlės. Tikiu, kad jos gali žydėti ir manyje, ir tose moteryse, iš kurių aš išmokau būti „sėkminga.“ Tikiu, kad vienumoje ir tyloje lyja lietus, pakeliantis naujam gyvenimui. Tikiu, ir einu ieškoti vandens savo dykumose.