Biblijos moterys. Mirjama

Vardas Mirjama reiškia „aukštoji". Nežinome, ar ši moteris buvo aukšto ūgio, bet nenuginčijama tai, kad jos dvasia ir tarnavimas buvo aukštų polėkių ir kad ji užėmė reikšmingą padėtį savo tautoje. Šventasis Raštas vaizduoja Mirjamą kaip vieną iš Izraelio lyderių.

Mirjama buvo vyriausioji Mozės ir Aarono sesuo. Visi trys gimė Amramo ir Jochebedos šeimoje, kilusioje iš Levio giminės. Tai buvo unikali šeima, kuri tais tolimais laikais padovanojo Izraeliui tris įžymius vadus, tarnavusius Dievui ir jo tautai. Dar būdama maža, Mirjama padėjo motinai tris mėnesius slėpti mažąjį Mozę nuo egiptiečių, kurie siekė išžudyti visus hebrajų berniukus. Matyt, ji labai mylėjo savo broliuką ir sugebėdavo jį nuraminti taip, kad jo verksmo niekas negirdėjo. O juk visą laiką grėsė pavojus, kad priešai sužinos apie slepiamą kūdikį!

Kai Mozės nebebuvo įmanoma ilgiau slėpti namuose, Jochebeda paėmė papiruso pintinę, apglaistė ją bitumu ir derva, paguldė į ją trijų mėnesių Mozę ir padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. Antrame Išėjimo knygos skyriuje rašoma, kad faraono duktė nusileido prie Nilo maudytis ir rado pintinę. Jai pagailo verkiančio berniuko, nors ji suprato, jog jis iš hebrajų tautos. Tuo tarpu Mirjama pasislėpusi stebėjo, kaip klostysis įvykiai. Pamačiusi, kad princesė nori pasiimti Mozę į savo rūmus, Mirjama drąsiai priėjo ir pasisiūlė atvesti žindyvę. Nors hebrajams buvo pavojinga artintis prie faraono ar jo šeimos narių, mergaitė suvedė savo motiną su princese, ir mažasis Mozė buvo nuostabiu būdu išgelbėtas ir išsaugotas kaip būsimasis tautos vadas. Todėl izraelitai didžiai gerbia Mirjamą jau vien už tai, kad ji savo sumanumu išgelbėjo Mozę, o per jį ir visą Izraelio tautą.

Toliau Mirjamos būdas formuojasi jos namuose, kur tikėjimas gyvuoju Dievu ir meilė jam buvo svarbiausias dalykas. Tėvas Amramas buvo savo kartos dvasinis vadovas. O motina Jochebeda buvo išradinga moteris, sugebėjusi išsaugoti Dievo dovaną - kūdikį - ir pasipriešinti drakoniškiems faraono įstatymams.

Ką Mirjama veikė iki izraelitų išėjimo iš Egipto vergovės, nėra žinoma, tačiau galima manyti, kad ji tuščiai laiko neleido, bet drąsino tautiečius pasitikėti gyvuoju Dievu. Išėjimo iš Egipto metu Mirjamai buvo beveik 90 metų, bet ji vis dar buvo kupina dvasinės energijos, fiziškai stipri ir kartu su abiem broliais ėjo tautos priešakyje. Kol Mozė vedė užsispyrusią, nepaklusnią ir maištingą tautą į Pažadėtąją Žemę, jį palaikė ne tik Aaronas, kuris tapo vyriausiuoju kunigu, bet ir Mirjama, ne vien kaip sesuo, bet labiau kaip bendražygė. Ji buvo pirmoji Izraelio moteris, kurią Biblija įvardija kaip pranašę. Senajame Testamente pranašais vadinami ne tik tie, kurie atskleisdavo būsimus įvykius, bet ir dvasiniai vadai (Mozė, Samuelis), ir iškilūs giesmių kūrėjai bei atlikėjai (Mirjama, Dovydas). Taigi Mirjamos kaip pranašės dovana buvo ypatingas mokėjimas įkvėpti žmones (Iš 15,20). Kai faraono persekiojama tauta sėkmingai perėjo Raudonosios jūros dugnu, o besivejanti egiptiečių kariuomenė žuvo vandenyje, visas Izraelis giedojo pergalės giesmę. Pirmieji pradėjo vyrai su Moze priešakyje. Jie giedojo apie Viešpatį, Išgelbėtoją, nuostabia jėga sutriuškinusį priešus. Tai pirmoji giesmė, užrašyta Biblijoje (Iš 15,1-21). Šią džiūgavimo giesmę pagavo ir moterys, kurioms vadovavo Mirjama. Paėmusi būgnelį su žvangučiais, ši garbaus amžiaus lyderė (kaip tik čia pavadinta pranaše) visas Izraelio moteris kvietė garbinti Dievą giesme. Čia matome Mirjamą kaip organizatorę, sugebėjusią suburti ir asmenišku pavyzdžiu įkvėpti moteris šlovinimui. Turbūt per ilgus klajonių po dykumą metus Mirjama dar ne kartų tai darė. 

Biblija nieko nesako, ar Mirjama buvo sukūrusi savo šeimą. Galima tik spėti, kad ji liko netekėjusi. 

Tačiau stiprios asmenybės mėgsta save per daug vertinti. Nuo tokio pavojaus nė Mirjama nebuvo apdrausta. Gyvename netobulame pasaulyje, kuriame valdo Šėtonas, o jis nuolat bando surasti silpną žmogaus vietą ir ten nutaiko savo smūgį. Mirjama, ši izraelitų gerbiama ir talentinga moteris, irgi turėjo savo silpnybių. Galbūt jos tūnojo giliai pasąmonėje, bet štai vieną kartą jos prasiveržė: pavydas ir įžeista savimeilė. Labai keista, kad Mirjama pavydėjo savo broliui, kurį globojo nuo pirmųjų dienų ir kurio gyvenime aiškiai matė Dievo palaikymą. Tačiau ji pradėjo priekaištauti Mozei dėl jo vedybų su kušiete (kituose vertimuose - etiope). Reikia paminėti, kad etiopai nebuvo iš tų tautų, su kuriomis izraelitams buvo draudžiamos vedybos (Įst 7,1-4). Bet Mirjama sukilo prieš savo brolį: kodėl jis vedęs kitatautę, o ne izraelitę? Mirjama patraukia savo pusėn ir Aaroną, ir štai jie abu maištauja, pavydėdami Mozei jo ypatingų santykių su Dievu: Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi Jis nekalbėjo ir per mus? (Sk 12,2). Tai buvo iššūkis. Jie atsisako pripažinti Dievo nustatytą tvarką, pagal kurią vien Mozė turi teisę kalbėti tautai Dievo vardu. 

Prireikė paties Dievo įsikišimo ir ypatingo Mozės autoriteto patvirtinimo. Mirjamos pavydas buvo visiškai nepagrįstas, nes Biblija nurodo, kad Mozė buvo pats kukliausias žemėje žmogus (Sk 12,3). Jis nebuvo nei išpuikęs, nei pasipūtęs, nei išdidus. Mozės kuklumą reikia suprasti ano meto požiūriu: pagal senovės papročius kukliu buvo laikomas vyriškai santūrus ir nuolankus žmogus. Taigi ne rūpinimasis broliu ar tauta paskatino Mirjamą sukilti, bet jos įžeista savimeilė ir netikras uolumas. Šėtono paakinta ji stengėsi diskredituoti Mozę, sužlugdyti jo įtaką, bet tuo pakenkė ne tik sau. Ji sukėlė grėsmę visos tautos vienybei ir jos ateičiai. Tai buvo papiktinantis poelgis, ir Dievas nubaudė Mirjamą. 

O Mozė, kaip tikrai didis žmogus, lieka visiškai ramus ir nesiteisina, nes tvirtai tiki esąs Dievo išrinktas. Jis žino, kad, jei pats Dievas nevestų tautos, ši užduotis būtų per sunki tiek Aaronui, tiek Mirjamai, tiek jam pačiam. 

Matydamas, kad kyla rimtas konfliktas, Viešpats pašaukia visus tris prie Susitikimo Palapinės. Drebėdami iš baimės Mirjama ir Aaronas ateina Dievo akivaizdon. Dabar jie supranta, kaip Viešpats vertina situaciją: Mozė yra ne tik neabejotinas vadas, bet ir didesnis už visus pranašus. Būtent jį, Mozę, o ne Mirjamą ar Aaroną Dievas paskyrė būti tarpininku tarp jo ir tautos. Dievas taip aukštai vertina Mozę, kad kalba su juo ne per sapnus ar regėjimus, kaip su kitais pranašais, bet tiesiogiai, tarsi žmogus su savo bičiuliu (Iš 33,11). Todėl Viešpats rūsčiai klausia: Kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę? (Sk 12, 8). 

Mozė yra ateisiančio Mesijo prototipas; atmesti Mozę reiškė atmesti Mesiją. Kaip maišto iniciatorė Mirjama buvo tučtuojau nubausta: visas jos kūnas pasidengė raupsais tarsi sniegu (Sk 12,10). Dievas nubaudė ją šia baisia liga kaip prakeikimu. Mirjama, metų metais buvusi Izraelio moterų priešakyje, dabar pašalinama iš bendruomenės ir išvedama iš stovyklos, nes ji raupsuota. Kokia gėda ir pažeminimas, bet kartu ir nuolankumo pamoka! Skaitydami Bibliją matome, kad Dievas nepalieka nenubaustų tų, kurie kėsinasi į jo autoritetą ir nustatytą tvarką per daug pasitikėdami savimi. Naujajame Testamente taip pat randame įspėjimą nemanyti apie save geriau negu dera manyti (Rom 12,3).

Taigi Mirjama izoliuota. Jos gražus balsas, kadaise šlovinęs Dievą ir įkvėpęs kitus, dabar turi kiekvieną besiartinantį niūriai įspėti: „Nešvari! Nešvari!" Tuo tarpu sustabdoma ir tautos kelionė į tikslą - laukiama, kaip išsispręs nubaustosios likimas. 

Grįžkime prie Mozės. Vienintelė jo reakcija į konfliktą buvo kilnus prašymas, kad Viešpats pasigailėtų jo sesers. Ir Viešpats pasigailėjo. Bausmė buvo sutrumpinta iki septynių dienų. Turbūt per tą savaitę Mirjama galėjo daug ką apmąstyti, suvokti savo kaltę ir nusižeminti. Kai ji pasveiko, visa tauta vėl galėjo keliauti toliau. 

Apie tolesnį Mirjamos tarnavimą nieko nežinome. Biblija nesako, kad ji būtų vėl aktyviai vadovavusi moterims. Galime tik spėlioti, kad po patirtos pamokos ji pasitraukė šešėlin ir nebesiveržė pirmauti. Tiktai vieną kartą Biblijoje dar primenama apie Mirjamą: Atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto (Įst 24,9). 

Mirjama mirė dykumoje, nepasiekusi Pažadėtosios Žemės, kaip ir visa vyresnioji karta (Sk 20,1). Tačiau Dievo akyse ši moteris išliko svarbi, ir tai jis liudija per pranašą Michėją: Išvedžiau tave iš Egipto žemės... ir pasiunčiau tau vadovauti Mozę, Aaroną ir Mirjamą (Mch 6,4). Biblijoje moteris lyderė yra retas reiškinys, o moteris, vadovaujanti Dievo tautai - išimtis. Tokią užduotį gali pavesti tik Dievas, kurio akyse ir vyrai, ir moterys užima svarbią vietą. Tie, kurie tvirtina, kad Dievas apribojo moters pašaukimą tik šeimos židiniu, namų priežiūra ar darbo karjera, iškraipo Bibliją. Žmogaus, tiek vyro, tiek moters, pašaukimo esmė - tarnauti Dievui, sukūrusiam tą žmogų sau.

Vertė Nijolė Latužienė

Vladimiras Kanatušas (1920-2010 m.) daugiau nei 50 metų skelbė Evangeliją Baltarusijoje. 1950 m. už aktyvų jaunimo evangelizavimą nuteistas 25 metams griežto režimo lagerio. 1955 m. išleistas laisvėn, bet ir vėliau patyrė daug persekiojimų dėl savo tikėjimo. Yra parašęs daug referatų ir straipsnių dvasinėmis temomis, keletą knygų, tarp jų 1993 m. - „Biblijos moterys". Skaitytojui siūlome ištrauką iš šios knygos.

www.prizme.lt