Moters branda – kokia ji? Koks brandžios moters paveikslas pateikiamas Biblijoje? Kaip ji atrodo Dievo akyse? Šie klausimai rūpi kiekvienai tikinčiai moteriai.
Branda yra Dievo siekinys tiek vyrui, tiek moteriai. Žmogus gali būti subrendęs fiziologiškai, intelektualiai ir dvasiškai. Antai apaštalas Paulius kalba apie dvasinę brandą Laiške efeziečiams: kad jūs visi pasiektumėte Kristaus amžiaus pilnatvę (Ef 4, 13–15).
Kiekvienos rūšies brandai yra būdingas vaisingumas, rezultatyvumas, gebėjimas save reprodukuoti, padauginti, tai – „žmogaus vidurdienis“. Greičiausiai ateina fizinė branda, kai jau galime susilaukti vaikų. Intelektualinis subrendimas išryškėja kiek vėliau, apie trisdešimtuosius metus, kai veriasi proto pajėgumas analitiškai ir kritiškai žvelgti į reiškinius, tuomet itin pasireiškia protinio darbo rezultatyvumas, konstruktyvumas, kinta mąstymo būdas, požiūris į gyvenimą, aiškiau suvokiamos ne tik reiškinių priežastys, bet ir pasekmės.
Aukščiausias asmenybės brandos taškas – dvasinė branda. Tai – ryškėjanti Kristaus tapatybė mumyse: meilės ir gailestingumo vaisius, atjauta ir pasiaukojimas, siekiant gerovės kitiems, kai mylėti tampa svarbiau nei būti mylimam – tėvo ir motinos širdis. Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški (1 Pt 3, 8).
Šventajame Rašte moters brandumas siejamas su dviem žodžiais: motinyste ir vaisingumu. Kai Dievas lygina save su geriausiomis moteriškomis savybėmis (ST yra dvidešimt tokių įvaizdžių), Jis pabrėžia savy motinišką jautrumą, gailestingumą, atjautą, kurią nusakyti padeda motinos įsčių įvaizdis. Dieviškai – motiniškam gailestingumui apibūdinti naudojamas hebrajiškas žodis rahamim – „įsčios“. Tai – gailestis kylantis iš įsčių, kur užsimezga nauja gyvybė. Juk motina myli savo vaiką ne dėl to, koks jis yra, ar ką jis padarė, bet dėl to, kad jis tiesiog yra. Motinos meilė – besąlygiška. Kaip pastebi motiniškos meilės tyrinėtojas E. Fromas, „nėra nieko, ką turėtų daryti vaikas, kad būtų mamos mylimas. Viskas, ką turi daryti, – tai būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti. Jei ji yra, tai lyg Dievo dovana; jei jos nėra, pats gyvenimas praranda žavesį“ (Meilės menas, Verba vera, 13 psl.).Taip Dievas myli žmogų.
Motina – vaisingas vynmedis
Svarbu paminėti, jog motinystė bei vaisingumas gali būti ir fizinis, ir dvasinis. Moteris gali turėti fizinių vaikų arba dvasinių. Kiekviena moteris turi savo dovaną iš Dievo.
Tavo motina buvo kaip vynmedis, pasodintas prie vandens, gausus šakelių ir vaisių. Jo stiprus ūglis tapo valdovo skeptru, iškilo aukštai tarp šakelių; jis buvo toli matomas (Ez 19, 10–11). Pranašas Ezechielis mato Izraelį regėjime kaip brandžią moterį. Tai – vienas gražiausių moteriškos brandos aprašymų Šventajame Rašte. Pranašas pastebi moters grožį ir kilnumą, jos gyvenimas panašus į išsiplėtusį vaisingą medį, kurio šaknys suleistos vandens srovėse, o šakos tvirtai iškilusios.
Stabtelėkime prie minties, jog brandi moteris – lyg išsiplėtęs, vaisingas medis. Ji gyvybinga, plati ir sultinga. Tokį jos sodrumą, vaisingumą lemia gyvavimas prie vandenų. Tuomet ji išsišakoja, o jos šakos neša vaisių.
Brandžią Dievo moterį apibūdina trys simboliniai žodžiai: vandenys, šakos, vaisiai.
Mūsų vandenys.Dievas Kūrėjas, Kristus Atpirkėjas ir Šventoji Dvasia – kiekvienos moters gyvieji vandenys, be kurių sudžiūtume ir negalėtume nešti vaisių. Vanduo Šventajame Rašte simbolizuoja sielą gaivinantį Dievo artumą, Šventosios Dvasios gyvybės sroves, trykštančias iš kiekvienos Kristumi tikinčios širdies. Turėtume nuolatos prisišlieti prie šių gyvųjų srovių, kad gautume tai, ko reikia mūsų širdims, jog gyvybė tekėtų į šakas ir vaisius mūsų gyvenime. Ne paslaptis, kad motinystė, brandžios moters laikotarpis yra kupinas rutinos, bėgimo, skubėjimo ir nesibaigiančių darbų, kurie mus persekioja visur: tiek darbe, tiek namuose. Kai kuriuos darbus darome jau automatiškai: dedame maistą į lėkštes, rengiame vaikus, klausydami artimųjų, linksime galva. „Mama turi būti viskuo: psichologė, teologė, mokytoja, seselė, virėja, taksi vairuotoja, dažnai ir policininkė. Ir jei net jai viską pavyksta padaryti, kitą dieną jai tenka viską vėl pakartoti. Todėl mamoms desperatiškai reikia skirti nors truputį laiko sau“ (Dobsonas).
Dvasinis atokvėpis – gyvybiškai reikalingas. Kiekviena moteris intuityviai žino, kur jos gyvybės srovės, kuriose siela atsigauna, apsiprausia ir atgauna jėgas po visų darbų ir buitinių naštų. Kas tai? Malda slaptoje, gaivus vakaro pasivaikščiojimas su Dievu Rašto puslapiais ar jauki bendrystė su dvasios seserimis prie puodelio arbatos.
Tad pasilikime prie gyvų vandenų, kad išbandymų saulė ir svilinantis vėjas mūsų nenusvilintų, o sausra nepakirstų net ir pačių giliausių šaknų.
Mūsų šakos. Tai įvairios moteriško gyvenimo sritys: šeima, bendrystės su vyru ir vaikais, mėgstamas darbas ar pomėgiai, tarnystės laukai, savanorystė, visuomeninė veikla, knygos, rankdarbiai, buitis ir t. t. Brandžios moters gyvenimas dažnai gana plačiai išsišakoja – šakos, šakelės, mažiausios šakelytės. Pritrūkus syvų, kai kurios šakelės nudžiūsta. Kitos šakos būna didelės, išsiplėtusios, užima nemažai laiko mūsų gyvenime, bet yra nevaisingos. Galbūt jų laukia apipjaustymo žirklės. Verta stebėti savo šakų vainiką ir leisti Gerajam vynininkui apgenėti nudžiūvusias ir nevaisingas šakeles. Genėjimas – skausmingas, moters širdį keičiantis procesas, tačiau jis labai reikalingas.
Ne kartą esu meldusis malda, jog Viešpats apgenėtų nevaisingas ir sausas mano mano gyvenimo šakas, kurios gali sukelti ligas. Patikėkite, tai nėra lengva, bet gyvybiškai būtina, kad medis vėl žydėtų ir duotų vaisių! Juk apgenėtas medis yra neišvaizdus, net bjaurus! Kartą kaimynystėje sodininkas apgenėjo dekoratyvinį medį. Tą kartą pagalvojau: „Kaip gaila... Žaliavo sau išsikerojęs medis, o dabar vien atsikišę trumpi stagarai.“ Tačiau po sezono ar po dviejų, išsiskleidė visas jo apgenėtas grožis. Praeiviai klausdavo: „Koks čia nematyto grožio medis?“ Norėjosi jiems pasakyti: „Tai – gero sodininko meistriška ranka atskleidė šio medžio grožį!“
Mūsų vaisiai. Kiekvienas medis gyvena dėl vaisiaus ir sėklos, kuri pratęs jo rūšį ar porūšį. Moteris gali subrandinti daug įvairių vaisių, pradedant asmenybės Dvasios vaisiais, kuriais puošėsi viso dievotos moterys, – pasitikėjimą Dievu, viltį sunkiomis gyvenimo akimirkomis, tvirtumą išbandymų metu, meilę ir gailestingumą. Šeimoje ir tarnystėje gali išryškėti pasiaukojanti motiniška širdis, meilė silpnesniajam. Profesinė moters veikla taip pat gali nešti vaisių – ne tik duoti sukurtą visuomenei pridėtinę vertę, bet ir brolišką meilę – meilę tarp lygių bendražygių, kolegų, draugų.
Keli klausimai savianalizei.
Baigdama, noriu pakviesti šiek tiek stabtelėti, atsikvėpti ir skirti dėmesio savo vidiniams poreikiams.
Parašiau kelis klausimus, kurie leis ramiai pažvelgti į savo gyvenimą dabar. Pasižymėkite šias mintis savo dienoraštyje, kurį pavarčiusios vėl prisiliestumėte prie savo dvasinio pulso ir jį patikrintumėte, pasitikslintumėte, koks jūsų dvasinis širdies ritmas šiandien...
Ką man asmeniškai reiškia būti pasodintai prie vandenų? (Pasižymėkite labai konkrečius dalykus: pvz.: būti prie vandenų – tai skaityti Raštą ir kitas knygas).
Ką mano vaikams reiškia mano buvimas prie vandenų? Kaip aš kartu su jais būnu prie gyvųjų vandenų?
Ką mano buvimas prie vandenų reiškia mano vyrui?
Kokios šiandien mano gyvenime yra naujos, gyvos šakos? O kokios šakos yra senos, sausos ir galbūt nevaisingos? (Pasižymėkite kuo daugiau ir vienų, ir kitų.)
Pabandykite išvardinti jau apčiuopiamus savo senų gyvenimo šakų atneštus vaisius – tegul tai jus paguodžia ir mąstant apie naujas sritis, kurios jūsų gyvenime atsirado neseniai.
Pabandykime atpažinti nevaisingas savo gyvenimo šakas – pasižymėkite jas. Pasimelskite už pokyčius.
Laiminkite naujas šakas.
_64x64_9de.jpg)
