Mano draugai dažnai pasijuokia, kai ant rankos prisipaišau spalvotų kryžiukų – kad ko nors nepamirščiau... Gyvenimo ritmas įtemptas, darbo knygos ar kalendoriai nelabai prie širdies, o galva pasitikėti ne visada galiu – ten gyvas knibždėlynas minčių, darbų ir idėjų, tad koks nors mažas dalykėlis lengvai pasiklysta. Todėl ir tenka naudoti „kryžiukų sistemą.“
Bet štai problema: net jei nusipaišau kryžiuką, kad ko nors nepamirščiau, paskui kartais nelabai prisimenu, ką jis reiškia. O jei ir prisimenu, vis tiek kartais imu ir nepadarau. Tiesiog taip išeina.
Toks užmaršumas – ir mano, ir mūsų laikų yda. Gyvename perteklinės informacijos amžiuje, mūsų smegenis bombarduoja tūkstančiai žinučių per dieną. Naujienos, reklaminiai stendai, žinios, profesinis bagažas, darbų sąrašai, socialinių tinklų pranešimai. Viskas, ką norėjome ir ko nenorėjome žinoti, mums prieinama mygtuko paspaudimu. O kartais nė to nereikia. Užtenka iš ryto atmerkti akis ar pereiti miesto gatve. Kaipgi žmogus gali tiek visko galvoje sutalpinti?
O jei dar pridėtume, kad mes tokios informacijos gausos esame išlepinti ir atpratinti kreipti į ją dėmesį ar ties ja ilgėliau susitelkti, susidarytų tikros užuomaršų visuomenės portretas. Mat tai, kaip veikia mūsų žiniasklaida ir komunikacijos sistemos, mus moko apie nieką pernelyg ilgai nemąstyti: lėktuvo katastrofos, žlungančios ekonomikos, ekologinės nelaimės, skurdas, badas ir ligos – visa tai spalvotų paveiksliukų ir vieno sakinio antraščių pavidalu mirga prieš mūsų akis ir vienai žiniai nuolat keičiant kitą subyra į vis kitokius raštus kaip kaleidoskopo stikliukai. Išgirdę apie kokią nelaimę per tas trisdešimt televizijos ekrane jai skirtų sekundžių mes vargiai suvokiame visą jos siaubą. O kadangi jai pavymui išgirstame dar dešimt naujienų, tai galiausiai ji ir nublanksta. O įnikę į darbus mes jos nė nebeatsimename. Naujiena egzistuoja tik kaip informacijos lašelis didžiuliame gyvenimo ir naujienų sraute.
Tačiau už kiekvieno skaičiaus, už kiekvieno pranešimo, už kiekvieno darbo glūdi tikrovė – kažkieno tikras skausmas, tikra netektis, tikra mirtis. Konkrečių žmonių gyvenime kažkas nutrūksta ar sugriūva. Jie nori būti išgirsti ir prisiminti. Dažnai į jų išgyvenamą neteisybę ir netektį turime atsakyti mes – visi sužinojusieji apie tai, kas vyksta. Jei tik praleistume minutėlę kitą mąstydami apie gyvus, kenčiančius žmones už naujienų srauto, suprastume, kad vargu ar galime likti pasyvūs stebėtojai. Tačiau dažnai klausdami, ar kiekvienam galima padėti, leidžiame, kad visa tai, ką girdime, matome ir sužinome, slystų pro mūsų pirštus kaip smėlio smiltys ir subirtų atgal į tą didžiulį informacijos vandenyną.
Mąstydama apie tai, kad, kaip pasakė vienas mano dėstytojų, gyvename informacijos perpildytame, tačiau atsako stokojančiame pasaulyje, ėmiau suvokti apie tai, kad būtent Dievo būdas yra vaistas, kurio man reikia. Visos Biblijos pasakojime Dievas yra tas, kuris prisimena, o prisiminęs veikia.
Dievas prisimena Nojų ir jo šeimą laive po tvano ir nusausina žemę, kad jie galėtų joje apsigyventi. Dievas prisimena Abraomą ir Sarą ir išpildo savo pažadą duoti jiems sūnų. Dievas atsimena Rebeką ir atveria jos įsčias taip, kaip vėliau atvers Rachelės, Onos ir daugelio kitų motinų. Dievas atsimena Juozapą kalėjime ir veikia jo labui. Dievas atsimena savo tautą Egipte ir siunčia jiems išvaduotoją Mozę. Dievas atsimena savo tautą ir siunčia jai teisėjus, karvedžius, karalius, pranašus... Dievas atsimena visą žmoniją ir siunčia jai savo sūnų Jėzų. Dievas atsimena savo Bažnyčią ir siunčia jai savo Dvasią.
Dievas atsimena kiekvieno kančią ir skausmą, netektį ir neviltį. Nors psalmėse ir pranašų knygose randame nevilties kupinus šūksnius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, „Kiek ilgai, Dieve? Kiek ilgai tu mus pamirši?“ ar netgi raginimus „Prabusk, Dieve,“ – tai tik slapčiausios žmogaus baimės išraiška. Susidūręs su pasaulio ir kitų žmonių žiaurumu psalmių autorius labai realiai išgyvena jausmą, kad, kai kenčiama, Dievas vėluoja ar kad galbūt Jo nėra. Tada, kai Dievo nesuprantame, papildome Jo portretą žmogiškais bruožais. Jeigu žmonės pamiršta, nusisuka, neprisimena... O gal ir Dievas taip pat?
Kas nutiktų, jei Dievas, prieš kurio akis atsiveria viso pasaulio drama, imtų ir sureaguotų į mūsų gyvenimus labai žmogiškai – tiesiog pamirštų? Ypač tuomet, kai psalmių autoriai – ir mes patys – jaučiamės vis labiau spaudžiami aplinkybių ir nepritekliaus, nelaimės ir skausmo gniaužtai grasina užgniaužti paskutinį kvapsnį... Būtent tuomet Dievas ima atrodyti vis žmogiškesnis, toks, kuris po trisdešimties sekundžių epizodo apie mūsų nelaimę įniko į savo darbus ir nukišo mus į kokią tolimą atminties kertelę.
Tačiau tai nėra Dievas, apie kurį byloja Šventasis Raštas. Nuo pradžios iki pabaigos Dievas yra tas, kuris atsimena, atsimena net tai, apie ką žmonės seniai pamiršo. Atsimena ir veikia. Dievo veikimas Biblijoje visada veda į atkūrimą, išganymą, išgydymą. Dievas yra tas, kuris veikia vardan žmonių gerovės ir vardan jų išlaisvinimo. Net ir tų, kurie to neverti. Net ir tų, kurie kaip išgydyti raupsuotieji, vos pajutę išlaisvinančią, gydančią Dievo malonę, nebeprisimena, ką Jis padarė.
O tuomet kviečia patyrusiuosius Jį kaip Atsimenantį ir Veikiantį Dievą daryti tą patį.
Būtent todėl stengiuosi nepamiršti bent jau to, ką Dievas padarė dėl manęs ir aplink mane. Čia kryžiukų nereikia. Yra gyvenimo randai, primenantys apie kadaise žiojėjusias žaizdas. Yra gyjantys skauduliai, rodėsi, niekada nepraeisiantys. Ir nors šiandien juos dar labai atidžiai saugau nuo bet kokio skaudesnio stuktelėjimo, jie byloja man, kad Dievas atsiminė ir veikė dėl manęs. Yra pasakojimai ir atsiminimai, neleidžiantys pamiršti, kas aš buvau, ką išgyvenau ir kaip Dievas atsiminė ir veikė mano labui. Yra šiandiena, čia Jis vis dar atsimena ir veikia. Jei sustoju nors trisdešimčiai sekundžių – tiek, kiek trunka reportažas televizoriaus ekrane, žinau, kad mane prisiminė.
Suvokimas, kad Dievas niekada manęs nepamiršta, man dažnai būna priminimas, kad aš taip pat negaliu būti tik pasyvi naujienų vartotoja. Jeigu Dievas mane prisiminė, ar aš galiu pažiūrėjusi žinias, išgirdusi kažkieno pasakojimą, sužinojusi apie netektį gūžtelti pečiais ar mestelti krikščionišką klišę: „Aš už tave pasimelsiu,“ dažnai tereiškiančią: „Po pusės minutės aš jau gyvensiu savo gyvenimą ir tavasis man nė nerūpės.“
Nors kiekviena situacija vis kitokia ir tikrai negaliu į visas atsakyti, galiu plėsti savo maldos gyvenimą ir atverti vietos jame ne tik savo „pirkinių sąrašiukui“, su kuriuo ateinu pas Dievą. Galiu išklausyti ir užjausti, galiu pasidalyti su kitais, galinčiais padėti. O kartais galiu tyliai sėdėti su Dievu ir atnešti Jam savo širdies skausmą dėl sudužusio pasaulio. Čia aš prisimenu, kad Jis nepamiršta. Čia mokausi ir pati nepamiršti.
Šis straipsnis buvo spausdintas krikščioniškame žurnale moterims TAPATI
_64x64_9de.jpg)
