Emociškai sveika moteris

Birželio 8 d. įvyko trečiasis moterų sielovados seminaras su Gražina Bielousova iš ciklo Moters sielos žaizdos ir galios. Dauguma susirinkusių moterų jau žinojo, į kokio pobūdžio susitikimą atėjo, laukė šios temos ir ruošėsi jai savo vidumi.

Todėl nuo pačių pirmųjų susitikimo akimirkų tvyrojo atvirumo, laisvumo ir betarpiškumo atmosfera.

Šį kartą Gražina kalbėjo apie kasdienius psichologinius sunkumus, su kuriais susiduria moterys – seminaro tema Dažniausiai pasitaikantys moterų psichologiniai sunkumai. Pradėdama savo pasisakymą, Gražina iš karto perspėjo, kad ji nelies psichikos ligų, tačiau kalbės apie tuos išgyvenimus, su kuriais savo sieloje susiduriame kasdien. Lektorė perspėjo, kad nekreipiant dėmesio į paprastus psichologinius sunkumus, ilgainiui tai gali virsti rimta psichikos problema. Tačiau svarbu suprasti, kad bet koks sielos išgydymas, jei tai ne ezoterikos būdas, yra Dievo malonės ženklas. Norėdamas prisiliesti prie mūsų sielos, Dievas gali panaudoti medikus, psichiatrus, psichologus ir dvasininkus, jei tik atveriame savo skausmą ir įsileidžiame į savo sielą Jėzų ir specialistus.

Dvasinė sveikata ir branda glaudžiai susijusi su emocine sveikata ir branda. Tad šį kartą Gražina, remdamasi Geri Scazzero knyga „Emotionaly Healthy Women“ (Emociškai sveika moteris), kvietė moteris pasvarstyti apie tam tikras emocines naštas, kurias svarbu nusimesti.

Pirmiausia svarbu nustoti jaudintis, ką kiti apie tave pagalvos. Moters vaizduotė panaši į verpyklą, kuri gali išausti pačius įvairiausius atmetimo jausmo scenarijus: kokios esame nepriimtinos, nemėgstamos, nelaukiamos ir t. t. Baimė sukuria iškreiptą tikrovės paveikslą. Moterys apsigauna, kai manosi žinančios, ką apie jas galvoja kiti, todėl pačios įkliūva į savo emocijų ir minčių pinkles. Minčių pasaulį pažįsta tik Dievas. Jokiam kitam žmogui neduota permatyti kito asmens minčių, jei jos neatveriamos bendraujant. Turėtume nutraukti tuos baimės voratinklius. Juk kiekvienas žmogus yra labiausiai susitelkęs į save, savo pojūčių pasaulį. Net 99 % laiko mes mąstome apie save. Todėl svarbu nebijoti keistai pasirodyti, svarbu perklausti, pasidomėti, pasitikslinti, jei dėl ko nerimaujame ar ko nors nesuprantame.

Antra, nustok meluoti sau! Svarbiausia būti nuoširdžiai sau pačiai, nuolat sekti savo „emocinį foną“. Užduokime sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Kokia yra tiesa apie mano pačios savijautą? Svarbu nebijoti įvardinti tikruosius jausmus. Gal esu įsiskaudinusi, įsižeidusi, gal esu išsekusi... Jėzus laukia mūsų atsakingumo už save. Jei įvardijame tiesą, tuomet galime ką nors pakeisti, tampame atsakingos už vidinius pokyčius. Jėzus laukia žingsnių iš mūsų pusės. Pamenate, evangelijoje skaitome, kad Jėzus paklausė aklojo Bartimėjaus, kuris šaukėsi Jo pagalbos ir išgydymo: Ko tu nori?

Trečia, turėtume liautis aukotis dėl neteisingų dalykų. Moterys neretai aukojasi – kur reikia ir kur  nereikia. Esame linkusios net susikurti neteisingą kankinystės kultą. Kai tarnaujame, dirbame, triūsiame, savanoriaujame, svarbu savęs paklausti: ar kam nors, išskyrus mane pačią, dar reikia šitos aukos? Yra dalykų, dėl kurių neverta aukotis, kurie nepasiteisina, nepadeda rasti sprendimo ir veda į išsekimą. Svarbu savęs klausti, ar tai, ką darau, yra Dievo man patikėti darbai? Mes turime gebėjimų ir dovanų, kuriuos verta naudotis, verta tam tikrose situacijose pasistengti, nes tai Dievo duota, kad kitiems atsiskleistų Jo rūpestis, Jo meilė, Jo išmintis.

Neteisingai aukojantis, mes persistengiame, imame gyventi kitų gyvenimą ir galiausiai dėl savo nuovargio pradedame kaltinti kitus. Moterys labiausiai neigia tris savo emocijas: pyktį, baimę ir liūdesį. Kai šios emocijos yra užgniaužiamos, kai mes visada norime būti geresnės savo akyse, nei iš tikrųjų jaučiamės, šios emocijos prasiveržia depresija. Depresija kyla dėl cheminių procesų mūsų organizme ir tam tikrų aplinkybių. Kai mūsų organizme trūksta tam tikrų hormonų, o aplinkybės prispaudžia, sunkumai tampa per dideli – mes nepajėgios jų išspręsti. Šios priežastys ir sukelia depresiją.

Labiausiai turėtume vengti žlugdyti save mintimis. Kokios mintys mus nuolatos lydi? Ar tos, kurios padeda susitvarkyti su patiriamais iššūkiais, ar mus žlugdančios? Ar galime pasitikėti Dievo gerumu, kad viskas išeis į gera? O gal viršų ima visiška neviltis?

Mylintis Dievas nori veikti mumyse, bet neigiamai mąstydamos apie save mes neleidžiame Jam veikti. Mūsų tapatybė yra ne liūdesys, ne neviltis ar širdgėla, bet Kristus. Mes pačios renkamės: tikėti Evangelijos tiesa ir tapatintis su Kristumi arba skęsti neviltyje.

Seminaro pabaigoje moterys buvo pakviestos maldoje atnešti savo širdgėlą Kristui ir vėl atrasti savo tapatybę Jame. Moterų atsivėrimą palydėjo Viešpaties Dvasios palytėjimas. Dėkojame Jam už teikiamą atgaivą ir vidinį gydymą!

Su Gražina vėl susitiksime savipagalbos seminare jau rudenį. Linkiu visoms puikios vasaros!