Esteros knyga: Išmintingų patarėjų svarba (II dalis)

Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo (Pat 13, 10).
Patarlių knygoje daug kalbama, kokie svarbūs žmogui geri patarėjai ir išmintingieji jų klauso, kad eitų gyvenimo keliu.Mat dažnai žmogui atrodo, kad jis pats labai išmintingas ir jam nereikia jokių patarimų. Tačiau „kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, nuveda į mirtį“ (Pat 14, 12). Tad ar lengva teisingai nuspręsti, kai užklumpa sunkūs laikai, užgriūva problemos ir sukyla jausmai? Kaip atsirinkti, kuriuo keliu eiti, o kuriuo ne? Tuo metu norisi jausti šalia draugo petį ir išgirsti nuoširdų, nepataikaujantį jo patarimą. Nors spręsti teks vis tiek mums patiems...

Karalius ir jo išmintingi patarėjai

Panašiai nutiko ir didingam karaliui Ahasverui, kurio puikybę užgavo jo neklusni žmona ir jo širdyje užvirė sunkiai sutramdomas pyktis: „Karalienė Vastė atmetė karaliaus įsakymą, perduotą eunuchų, ir atsisakė eiti. Karalius labai supyko, ir rūstybė užsidegė jame“ (Est 1, 12). Vis dėlto karalius pasielgė išmintingai -„[...] klausė patarimo išminčių, kurie pažindavo laikus ir žinojo karaliaus įstatymus bei teisę, taip pat [...] septynių kunigaikščių, kurie visada būdavo prie karaliaus, ir buvo pirmi karalystėje“ (Est 1, 13-14).

Karalius nutraukia puotą ir susišaukia išminčius, kad šie patartų, kaip reaguoti į nepateisinamą karalienės poelgį, kuris įžeidė ne tik karalių, bet ir kunigaikščius, be to, greičiausiai pažeidė ne tik elgesio rūmuose „protokolą“, bet ir galėjo tapti precedentu visoje karalystėje. Susirinkusi karaliaus patarėjų taryba sprendžia ne tik politinius karalystės klausimus, bet ir vidinius - turi nustatyti, ar karalienė pažeidė nusistovėjusias elgesio normas ir kaip tai vertinti. Pastebėkime tai, kad šioje karalystėje prieš įstatymą stodavo net karališkieji asmenys - panašiai kaip ir mums, mažiems ir dideliems, teks stoti prieš Viešpaties teismą (Est 1, 16-21).

Karalius išgirsta išmintingą patarimą ir jį įvykdo. Patarėjų dėka stabilizuojama karalystės padėtis, užbėgama už akių chaosui bei sprendžiami žmonių tarpusavio santykiai, o svarbiausia - įtvirtinamas karalystės įstatymas.

Beje, panašiai karalius Ahasveras pasielgia ir šiek tiek vėliau - ištikimi tarnai jam pataria paieškoti karalystėje gražių mergaičių, atgabenti jas į sostinę, leisti joms pasipuošti ir tuomet išsirinks tą, kuri jam patiks (Est 2, 1-4). Ir šį kartą karalius išgirsta išmintingą patarimą ir jį priima. Kai žmogus jaučiasi silpnas, pažemintas, pažeidžiamas, jis labiau linkęs girdėti kitų patarimus, bet kai jis pasitikintis savimi, stiprus, galingas, saugus savo akyse - kitų žodžiai netenka svorio, mažiau į juos įsiklausoma... Panašiai nutiko ir karaliui Ahasverui.

Kai patarėjų šalia nėra arba kai jie niekam tikę

Trečiame skyriuje skaitome, kad Ahasveras išaukštino agagitą Hamaną aukščiau kitų karalystės kunigaikščių (Est 3, 1). Ir netrukus šis ambicingas karaliaus patarėjas užsimoja išnaikinti visą žydų tautą, mat jam neįtiko vienas iš jų - žydas Mordekajas. O karalius lengvabūdiškai sutinka patenkinti Hamano prašymą, net neišsiaiškinęs visai tautai mestų kaltinimų.

Akivaizdu, kad karaliaus gyvenime „kitas laikas“ - jis patenkinas savimi, išsirinko gražią, mielą, paklusnią žmoną Esterą (Est 2, 17), be to, karalystės reikalai irgi klostosi puikiai, išnarpliojamas net sąmokslas prieš jį (Est 2, 21-23), o šalia sėdi „geriausias iš geriausių“ kunigaikščių Hamanas... Karalius atsipalaidavęs, patikėjęs karalystės reikalus šiam naujam garbėtroškai patarėjui, tad kam jam dar tartis su kitais išminčiais?.. Šis karaliaus lengvabūdiškumas užtraukia negandą visuose karalystės kraštuose, mat jo vardu įsakyta išžudyti ir išnaikinti visus žydus: jaunus, senus, moteris ir vaikus, o jų turtą pasiimti. Visi karalystės žydai rauda ir pasninkauja. Taip vieno valdžią turinčio žmogaus išdidumas, ambicijos, kerštas užtraukia skausmą daugeliui žmonių, o kito abejingumas teisybei, teisingumo vengimas atveria duris mirčiai (Est 3, 8-11).

Matome, kad karalius Ahasveras vieną kartą elgiasi išmintingai, o kitą kartą ne. Karaliaus pasirinkimai nulemia ne tik jo asmeninį gyvenimą, bet ir visos karalystės likimą - jo vardu įsakyta išžudyti visą gausią žydų tautą. Gerai, kad įsikiša Viešpats ir Hamano rūstybės taurę išlieja ant jo paties - Hamanas pakariamas Mordekajui skirtose kartuvėse. Kartais taip nutinka, kad net patarėjas gali būti negarbingas (jei patarėjų būtų daugiau, manau, kiti tą klastą apšviestų). Pranašas Izaijas sako: „Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu. Vargas tiems, kurie išmintingi savo pačių akyse ir sumanūs savo pačių manymų“ (Iz 5, 21-22). Tad net kai vadovas ar jo vienintelis patarėjas išmintingi savo pačių akyse ar net pikta vadina geru kaip šiuo atveju Hamanas, teigdamas, jog žydai pavojingi karalystei, nes nesilaiko jos įstatymų (Est 3, 8), vis dėlto nuo Viešpaties akių nepasislėpsi: Jis valdo situaciją, ir karaliauja dažnai būtent per tegu silpnus, bet dievotus indus (karalienę Esterą ir Mordekają, raginusį ją elgtis garbingai bei drąsiai), užkirsdamas kelią blogiui.

Šiandien gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje nėra vienvaldžio monarcho, nuo kurio įgeidžių ar ambicijų priklausytų kitų žmonių likimai (nors istorijoje būta tokių kaip Hitleris ar Stalinas). Vis dėlto mums reikalingi išmintingi patarėjai, ypač jei dirbame atsakingus darbus - juos nuveikti galime tik būdami ne vieni, o turėdami specialistų komandą. Ar tai būtų Seimo nariai, ar prezidentas, ar verslo įmonės vadovas, ar mokyklos direktorius, ar mažytės bendruomenės vadovas - visi supranta, kad reikalingi patarėjai. Žmogus ribotas, jis vienas negali atlikti visų užduočių, jam reikalinga pagalba bei kitų išmintis. Džiugu, jei vadovas tai suvokia ir nuolankiai priima. Ir tai visai nesumenkina jo autoriteto, atvirkščiai, leidžia pasireikšti kitų žmonių dovanoms ir praturtinti daugelį.

Tačiau lygiai taip pat svarbu turėti išmintingų patarėjų ir savo asmeniniame gyvenime, ypač sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus, tokius kaip darbas, šeima, studijos, emigracija ar kt. Juk būna akimirkų, kai atėjus naujam pasiūlymui, užvirus jausmams ar pagavus polėkiui nebeatsirenki, kas tikra, o kas tik vaizduotės padarinys.

Draugės skambutis

Pamenu, kaip prieš daugelį metų man teko apsispręsti dėl viliojančio darbo pasiūlymo. Tiesą sakant, nelabai troškau imtis naujų pareigų, nesijaučiau ir labai kompetentinga, bet žmogus, kvietęs prisijungti prie jo komandos, taip gražiai ir viltingai nupiešė ateities viziją, kad aš susigundžiau pabandyti. Kai kelis kartus apsilankiau naujos komandos posėdžiuose, būsimo vadovo kabinete regėdavau jo nuodėmių „trofėjus“, pastatytus garbingiausioje vietoje. Šie „trofėjai“ mane neramino, bet vis guosdavausi gražiai nupiešta vizija bei pelningu kontraktu. Tačiau širdies neapgausi - nerimas niekur nedingo.

Tuomet vieną dieną paskambino draugė ir ėmė pasakoti apie būsimą viršininką (kuris buvo jos bendradarbis) tokių dalykų, nuo kurių ėmė raitytis ausys. Ji gerai pažinojo tą žmogų ir matė, kaip negarbingai jis elgiasi su pinigais bei niekina kitus žmones. Jos atviras pokalbis mane išgąsdino, bet, kita vertus, aš pasiryžau atsisakyti šio pasiūlymo. Pamenu, kaip kitą dieną visiems netikėtai pasakiau, kad nedirbsiu to darbo. Vadovas negalėjo patikėti, o aš išėjau laiminga ir laisva... Dar ir šiandien džiaugiuosi, kad sugebėjau pasakyti „ne“, kai buvo sunku atsispirti ir nesinorėjo įžeisti kitų. Tam apsispręsti padėjo draugės skambutis. Beje, šiek tiek vėliau sužinojau, kad ta veikla žlugo... Galbūt ir tavo geras draugas bus patarėjas lemtingą minutę, neatmesk jo patarimo, nes „išmintingo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių“ (Pat 13, 14).

Kai jausmai „veža“ kitu keliu

Kaip gerai, kai turi draugų, kurie tave supranta ir gali reikiamu metu patarti. Bet ką daryti, kai susipainioji savo jausmuose, o aplinkiniai ne tik ne atpainioja, bet dar ir viską sujaukia? Tuomet tikrai jausmai mus „veža“, tik kuriuo keliu - gyvenimo ar mirties, teisumo ar nuodėmės?

Panašiai pasimečiau ir aš, kai dar įtikėjimo pradžioje, apie 1994 metus, viena draugė, ištekėjusi už graiko, pasiūlė atvažiuoti pas ją į Graikiją padirbėti - prižiūrėti jos mažus vaikučius. Tuomet tikrai žinojau, kad man nereikia niekur važiuoti, todėl atsisakiau. Bet ji manęs labai laukė, nes buvau draugė ir dar lietuvė, todėl leido man dar pasvarstyti kelias savaites. Aš visiškai nesiruošiau niekur važiuoti, nes neseniai įtikėjau Kristų ir norėjau prisijungti prie bažnyčios veiklos. Tačiau artimieji ėmė spausti: būtinai važiuok, užsidirbsi pinigų, pamatysi Graikiją - tai tokia puiki galimybė! Tuo metu išties dar mažai kas emigruodavo ar išvažiuodavo ilgesniam laikui svetur.

Nors aiškiai žinojau, ką daryti, tačiau per tas dvi savaites jausmai ir nauji vaizdai bei tėvų spaudimas mane įsuko į emocijų karuselę. Nejučia ėmiau mąstyti apie Graikiją... Ir nebesusigaudžiau, ką daryti. Kažkur dingo užtikrintumas, aplankė pasimetimas ir jausmai ėmė „vežti“ link Graikijos... Štai tuomet vieną dieną, eidama į bažnyčios raštinę, išmokau pamoką: kai jausmai negailestingai „veža“ ten, kur net neketinai važiuoti, sustok ir pasiklausk proto patarimo. Staiga mintyse iškilo blaivus klausimas: „O jei tau pasiūlytų tokį pat darbą Lietuvoje - prižiūrėti vaikus, - ar tu sutiktum?“ Norėjosi sušukti: „Ne! Jokiu būdu! Šiuo metu, žinau, Jis šaukia mane kitokiai tarnystei“.

Prižiūrėdamas vaikus tu irgi gali tarnauti Viešpačiui, bet tai buvo ne tas laikas mano gyvenime. Viešpats mane šaukė kitur, ir aš tai gerai žinojau, tik jausmai, kitų nuomonės mane išmušė iš vėžių... Po kurio laiko mane priėmė dirbti bažnyčios leidykloje. O gyvenimas galėjo pasisukti kita vaga. Beje, vėliau aš iš tiesų tarnavau Viešpačiui augindama jau savo keturis vaikučius - ir jau trunka nei daug, nei mažai - vienuolika metų...

Kartais nutinka, kad mus gali „nuvežti ne ten“, apgauti ne tik jausmai, bet ir mūsų pojūčiai ar net pritemtas, „pateisintas“, pritaikytas mūsų situacijai Dievo žodis. Nes tiesiog nesame sąžiningi sau, o gal iki galo savęs nepažįstame. Tuomet nesąmoningai renkamės mirties takus... Galbūt esame įsižeidę, ir, užuot atleidę, renkamės nutraukti draugystę ar išeiti iš bažnyčios? Galbūt esame pagauti geismo, ir, užuot nusigręžę nuo to geismo šaltinio, renkamės jį toliau „maitinti“ (bendraudami su tuo asmeniu ar žiūrėdami pornografiją)? Galbūt vagiame ar šmeižiame kitus darbe, o Dievo žodis ragina atgailauti ir taip nesielgti, bet mes apsimetame, kad nežinome, pateisindami save, kad juk reikia kaip nors išgyventi, išmaitinti šeimą? Tokių subtilių, asmeninių klausimų išgirstame kasdien. Ir ką su jais daryti? Manau, kad tuomet mums ypatingai reikalingas patarimas. O pats geriausias patarėjas - tai Dievo žodis bei Jo Dvasia. Bet ar dažnai ten lankomės? Ar nuoširdžiai jam atsiveriame? Patarlių knygoje parašyta: „Kas niekina žodį, pats save naikina, o kas bijo įsakymų, tam bus atlyginta“ (Pat 13, 13).

Kartais darydamas svarbius sprendimus pasimeta net nuoširdus krikščionis. Pamenu, kaip kartą paskambinau vienai draugei, nes žinojau, kad netrukus ji turi išvykti į tolimą kelionę. Mane nustebino jos pasimetimas ir neužtikrintumas dėl kelionės, o išvykti ji turėjo kitą dieną. „Aš sergu, - išgirdau telefonu. - Nežinau, ką daryti“. Kartais taip nutinka, kad susiklosto aplinkybės, kurios nežinia ką reiškia, - Viešpaties perspėjimą ar paprasčiausią velnio klastą, o gal nuo sunkių, neramių, baimę keliančių minčių pasilpo mūsų kūnas ir pakilo temperatūra? Kaip tuomet atsirinkti, ką daryti?

Beklausant draugės būgštavimų, mintyse iškilo klausimas, kurį jai ir uždaviau: „Įsivaizduok, kad tu su draugais ruošiesi sėsti į traukinį. Bet staiga tu pasilieki perone, o jie įsėda ir nuvažiuoja. Ką darytum: džiaugtumeis, kad neišvažiavai, ar bėgtum iš paskos ir šauktum: „Pasiimkite ir mane!“ Mano nuostabai, ji atsakė: „Bėgčiau iš paskos“. Apsidžiaugiau, kad ji kažką suvokė, bet apsispręsti reikėjo jai pačiai. Tik vėliau sužinojau, kad vis dėlto draugė išvažiavo, o vėliau grįžo labai laiminga - kelionė buvo tikrai įspūdinga.

Teko skaityti tokią mintį: „Juk būtų puiku, jei Dievas reikiamu metu mums prieš akis danguje praskraidintų vėliavą su užrašu: „Jonai, vesk Oną“ arba „Indre, imkis šio darbo“, arba „Jolanta, kraustykis gyventi į Angliją.“ Turbūt tada iškart paklustume ir įvykdytume, kas parašyta. Bet kadangi taip nebūna, iškyla klausimas, kaip atskirti Dievo valią man“. Išties kartais patenkame į tokias aklavietes, kai mums reikalingas išmintingas patarimas. Ir jį galime išgirsti įvairiai - per Dievo žodį, nuolankiai jį priimant, per artimojo nuoširdų patarimą bendraujant ar skaitant knygas, o gal net apmąstant gamtos grožį. Tik būkime nuoširdūs jį išgirdę ir nepamirškime, kad rinktis teks mums patiems. Viešpats tikrai nesislepia nuo mūsų, Jis būtinai patars, ką rinktis, tik nepaniekinkime to išmintingo patarimo, kuris ves gyvenimo keliu.

Iliustracijoje: Giovanni Andrea SIRANI. Estera ir Ahasveras. 1630 m.