Giesmės dažniausiai gimsta tada, kai būdama namuose ar darbe pajaučiu įkvėpimą. Širdyje pradeda kirbėti kokia mintis, kurią norisi išsakyti, išgiedoti Dievui – tuomet stengiuosi užrašyti tai, kas gimsta. Melodija ir žodžiai dažniausiai ateina kartu. Melodijos paprastos, nesudėtingos. Rašydama ieškau tinkamiausių žodžių, kurie geriausiai apibūdintų vidinę mintį ar išgyvenimą. Dažnai tai būna giesmių forma Dievui išsakytos, išgiedotos maldos.
Kartais tiesiog norisi giedoti Dievui, tuomet pradedu giedoti bažnyčioje jau giedamas giesmes, o baigiu savo žodžiais. Dažniausiai viską užrašau iš karto, kartais kelias dienas mąstau, taisau ar papildau. Kai gimsta giesmė, kad nepamirščiau melodijos, kelias dienas daug kartų ją giedu. Pagiedu namų grupelėje ar bažnyčioje.
Dainuoti mėgstu nuo vaikystės. Būdama mokyklinio amžiaus, lankiau chorą ir ansamblį. Kai buvau maža mergaitė, mėgau būti gamtoje, kartais eidavau į šalia namų esančią pievą ar miškelį ir stebėdavau: gulėdama pievoje stebėdavau debesis, vėjo kedenamas medžių šakas, pievoje augančias smilgas ir ropojančius vabaliukus. Stebėjau gamtą ir apdainuodavau tai, ką matau. Deja, paaugusi lioviausi tai daryti.
Baigusi mokyklą, išvykau mokytis į Vilnių. Ilgainiui pradėjau ilgėtis to pabuvimo gamtoje. Grįžusi savaitgaliui į tėviškę, tuoj pat 
išskubėdavau pasivaikščioti po gamtą. Vieno iš tokių pasivaikščiojimų metu man tarsi akys atsivėrė – negalėjau suprasti, kaip anksčiau nemačiau šitokio grožio! Supratau, kad žmogus tokio grožio sukurti negali – turėtų būti Tas, kuris visa tai stebuklingai surėdė. Tuo metu man gimė keli eilėraščiai, kurių, deja, neišsaugojau... Netrukus aš įtikėjau Kristų, bet dar ilgą laiką eilių nekūriau.
Kai pradėjo gimti giesmės, pagiedodavau jas bažnyčioje, Druskininkuose. O nuo 2011 metų, kitų paraginta, pradėjau jas užrašinėti ir rinkti. Tam tikrais laikotarpiais giesmės gimdavo viena po kitos, kitais – rečiau. Giedu jas be instrumento, bet šiuo metu pradėjau mokytis groti gitara, kad galėčiau ir akompanuoti.
Prasmė
- Tu – tas šaltinis gyvojo vandens, kuris pagirdysi ištroškusį keleivį.
Tu – ta viltis sausringoj dykumoj, kuri suteiks jėgų toliau eiti.
Tu – žiburys šėlstančioj audroj... viltis viena... pagalba išsigelbėt.
Kai jau nėra jokios prasmės gyvent, Tu – tas, kuris tampi draugu vienatvėj.
- Aš be Tavęs – ištroškusi gėlė, o su Tavim atgyja mano šaknys.
Aš be Tavęs – atvėsus žarija, o su Tavim degu kaip laužas naktį.
Aš be Tavęs – išdžiūvęs šulinys. O Tu – srauni versmė, kuri pripildo.
Aš be Tavęs kieta ir neteisi, o Tu, kaip visad, mokai atgailauti.
- Tu – kelrodė paklydusiam kely; tiesa, kuri išgelbės iš pavojų.
Tiesa, kuria pasitikėt gali. Išnarpliosi iš pinklių mano kojas.
Tu – ta žvaigždė, kuri švieti danguj ir nenustoji niekada švytėti.
Tu – amžina viltis manoj širdy. Kaip aš džiaugiuos, kad tuo galiu tikėti!
Į mano širdį te pavasaris ateina...
Tu ištirpdyki mano sieloje ledus,
Kuriuos šalta žiema savo speigais paliko.
Sušildyk mano sielą spinduliu švelniu,
Ramybės paslaptim pripildyk mano širdį.
Kaip trokštu aš Tavęs ir Tavo šilumos,
Tavo gyvenimo, ateinančio iš meilės!
To vėjo gūsio atgaivinančio, stipraus,
Tėvynės dvelksmo, siųsto iš dangaus...
Nieko nėra brangesnio žmogui už Tave.
Tu - tas gyvenimas, tikroji atrama.
Tik Tavo meilės dvelksmas gali atgaivint
Ir nuramint.
Ištieski ranką, prisilieski prie manęs.
Į mano vidų te pavasaris ateina,
Trykšta upeliai, liejas sieloj atgaiva
Ir kietas žemės sluoksnis teištirpsta.
Užgniaužtą širdį aplankyk ir sužavėk,
Kietas akmuo tegul pavirsta minkštu moliu.
Tu išlipdyk iš jo panašų į Tave,
Kad panaudoti galima būtų Tavo šlovei.
Nieko nėra brangesnio žmogui už Tave,
Tu - tas gyvenimas, tikroji atrama.
Tik Tavo meilės dvelksmas gali atgaivint
Ir nuramint.
Nieks neprilygsta Tau
Nieks neprilygsta Tau nei žavesiu, nei grožiu.
Tu - perlas, deimantas, žvaigždė ir... paslaptis.
Tu - nuostabiausias, stebuklingas meilės sodas.
Viso pasaulio grožis - Tavo atspindys.
Dėkoju Tau, kad aš galiu Tave vadinti
Savuoju Tėvu, ir ateiti pas Tave.
Dėkoju Tau, kad savo meilę dovanojai.
Tu - tas vienintelis, Tu - meilė tobula.
Nieks neprilygsta Tau, nes Tu esi karalius.
Šios žemės ir visos visatos pažiba.
Tavo galaktikos, žvaigždynai, žemės lobiai,
Jūros galybė ir visa augmenija.
Dėkoju Tau, kad aš galiu Tave vadinti
Savuoju Tėvu, ir ateiti pas Tave.
Dėkoju Tau, kad savo meilę dovanojai.
Tu - tas vienintelis, Tu - meilė amžina.
Tu - vienintelė šviesa manos širdies
- Aš nusidėjau Tau, o Tėve, širdyje,
Buvau neištikimas ir širdy nutolau.
Nuklydęs, aš tiesos ieškojau kelyje.
O mano meile, pas Tave sugrįžt panorau.
Nes Tu - vienintelė šviesa manos širdies
Ir niekas taip nesugeba mylėti.
Tu pasiryžai skausmą iškentėt,
Tik Tu, tik Tu, o mano meile sielos.
- Nuklydęs nuo Tavęs aš dykuma tapau,
Kurioj nėra ramybės ir paguodos.
Tu mano sielos atgaiva, aš supratau.
Man be Tavęs gyvenimas ne mielas.
Nes Tu - vienintelė šviesa manos širdies
Ir niekas taip nesugeba mylėti.
Tu pasiryžai skausmą iškentėt.
Tik Tu, tik Tu, o mano meile sielos.
- Tu gaivini mane sava švelnia Dvasia,
Guodi ir stiprini, ir kelią man parodai.
Tu niekada nepalikai manęs,
Esi su manimi ir vasarą, ir gruody.
Nes Tu - vienintelė šviesa manos širdies,
Ir niekas taip nesugeba mylėti.
Tu pasiryžai skausmą iškentėt.
Tik Tu, tik Tu, o, mano meile sielos.
Į šviesą (malda)
Ištieski savo ranką, apsaugoki mane, mano gyvenimą palieski...
Kur melas ir tamsa, apgaulė ir klasta, pavojuose apšvieski...
Išvesk nauju keliu iš šumaišties,
Suteik jėgų nepasiduot, suteik vilties.
Atverk naujas duris man iš tamsos į šviesą.
Palieski artimuosius, apsaugoki vaikus. Tu jiems esi kantrus ir lauki.
Neįskaityki nuodėmės, atleiski jų kaltes ir išeitį suteiki.
Išvesk nauju keliu iš pražūties,
Suteik jėgų nepasiduot, suteik vilties.
Atverk naujas duris jiems iš tamsos į šviesą.
Sudrauski mūsų priešą nelaimėje, ligoj. Jis nelaimės kovoj. Tu didis.
Pasauliai, visata, kas buvo, kas yra ištirps ir išsilydys.
Išvesk nauju keliu mus iš mirties,
Suteik jėgų nepasiduot, suteik vilties.
Atverk naujas duris mums iš tamsos į šviesą.
Vesk kur ramybė dvelkia ir taika, gyvenimas per amžius.
Ten kur džiaugsmu kvėpuoja laisvė ir tiesa, ir meilė, Tavoji meilė.
Išvesk nauju keliu iš nevilties,
Suteik jėgų nepasiduot, suteik vilties.
Atverk naujas duris mums iš tamsos į šviesą.
Aš noriu būt arti Tavęs, o Tėve
Aš noriu būt arti Tavęs, o Tėve.
Patrauki prie savęs Šventa Dvasia.
Tu mano širdį apvalyk kasdiena,
Nuskaistinki ir padaryk švaria.
Teliejasi širdy Tavoji meilė,
Gaivina ir skalauja ji gelmes,
Užpildo tuštumą, patraukia baimę
Ir nuramina sieloje audras.
Į ką man atsiremti? Ką mylėti?
Prie ko man prisiglausti, kai sunku?
Nors Tu man - atrama, žinau,
Bet laukiu ateinančio žmogaus ir pailstu.
Teliejasi širdy Tavoji meilė,
Gaivina ir skalauja ji gelmes,
Užpildo tuštumą, patraukia baimę
Ir nuramina sieloje audras.
Glaudžiuosi prie Tavęs, o šventas Tėve,
Išgryninki, ištirki širdį man.
Aš noriu būt arti Tavęs kasdiena
Ir nepaliaujamai ieškot Tavęs.
Teliejasi širdy Tavoji meilė,
Gaivina ir skalauja ji gelmes,
Užpildo tuštumą, patraukia baimę
Ir nuramina sieloje audras.
Širdis
Jis išpirko tave iš tamsybių gilių,
Tave sužeistą rado, nuplovė krauju.
Jis žaizdas tavo gydė, jas tvarstė švelniai,
Bėdoje nepaliko, globojo kantriai.
Jis apvilko tave savo rūbais baltais,
Plaukus papuošė perlais, apsagstė žiedais.
Jis pamiršo kas buvo tamsybių laiku,
Apvalytas, švarus tu tapai Jo vaiku.
Bet širdis nerami, papuošta, išdidi
Jau puikuojasi ji prieš Kūrėją.
Jai atrodo, kad ji jau savaime teisi,
Ir pagalbos neieško pas Tėvą.
Jei gali pasikeist, įtakoti save
Ir blogybių šaknis panaikinti,
Jei gali – išbandyk! Bet kam Kristaus auka?
Kam reikėjo kentėt Jam ir mirti?
Neatsuk nugaros, Jis be galo kantrus,
Tik pas Jį tu ateik, Jis padės tau.
Duos jėgų apsispręst, apvalys nuo tamsos,
Vėl nuplaus ir atleis, guos ir mokys.
Nes Viešpats yra geras, didžiai gailestingas,
Jo meilė gili, beribė, kantri.
Viešpats yra geras, didžiai gailestingas,
Jo meilė didi, pasigailinti.
Sustokime nors akimirkai
Mes ieškome kažko šiame gyvenime,
Nerimsta mūsų širdys nuolatos.
Ramybės neatrandame ir blaškomės,
Tarsi putojanti banga atsitrenkiame į uolas.
Sustoti nebepajėgiam akimirkai,
Pakelt akis į dangų ir nurimt...
Ir apkabinti brangų draugą, mylimą;
Ir amžiną gyvenimą patirt.
Mes skubame, vis bėgame ir lekiame,
Pasineriam į rūpesčių audras,
Tai užgožti savų troškimų, pergalių,
Tai nugalėti nesėkmių, patirdami kančias.
Gyvenimas prabėga nesugrįžtamai,
O tiek nesutvarkytų reikalų!
Tik kažkodėl jauti vidinę tuštumą
Ir ilgesį nutolusių namų.
Sūnus mums atiduotas, kelias atviras
Ir išsiilgus tėviška širdis.
Jis laukia, nesulaukia mūsų klystkeliuos,
Kokia prasmė iš to, kad mirė Jis?
Išdrįskime sustoti nors akimirkai,
Pakelt akis į dangų ir nurimt...
Ir apkabinti brangų draugą, mylimą;
Ir amžiną gyvenimą patirt.
Dievo meilė
Krentu... Ar vėl mane pakelsi?
Meldžiu... Ar nuodėmę atleisi?
Žvelgiu... Ir laukiu atleidimo.
Ilgiuosi Tavojo buvimo.
Žinau, Tu ieškai tikro veido,
Tikros širdies, kur slypi meilė;
Kur ašarom, plaukais ji šluosto,
Iš meilės Jėzaus kojas glosto.
Minkštos širdies Tu neapleisi.
,,Nenusidėk‘‘,- Tu jai ištarsi.
Atrask gyvybės švelnią giją,
Te meilė vėl naujai atgyja.
Nuplauki savo sielą meile,
Ji teka iš šventos buveinės.
Patirki Jo gailestingumą
Ir neapsakomą meilumą.
Krentu... Ar vėl mane pakelsi?
Meldžiu... Ar nuodėmę atleisi?
Matau: skausmuose nukryžiuotą
Ir už visas kaltes parduotą.
Jis kančiose parodo meilę,
Iškentęs sielvartą ir baimę.
Kam daug atleista, daug ir duota.
Yra viltis tau, ji – Golgotoj.
_64x64_9de.jpg)
