Visą gegužės mėnesį Lietuvoje svečiavosi Augustė Žebuolytė Vanama, gimtinėje nebuvusi 4-erius metus, su šešiamete dukryte Amilu. Augustė jau 6-erius metus su šeima gyvena Pietų Indijoje, Hyderabado mieste, kuriame gyvena 6,7 mln. gyventojų.
Kaip sako Augustė, sunku kalbėti apie visą Indiją, nes ji labai skirtinga. Apie Indiją sakoma: „Indija gyvena keliuose amžiuose tuo pačiu metu“. Arba: „Kad ir ką pasakytum apie Indiją, priešingas teiginys taip pat bus teisingas.“ Indijoje gali rasti visko ir labai daug visiškai skirtingų dalykų. Jai, kaip europietei, gyvenant Indijoje norisi klasifikuoti, susisteminti reiškinius, bet jie įgyja milijardus reikšmių, yra milijardai variantų, kaip žmonės ką nors daro... Vis dėlto su Auguste kalbamės apie tai, kaip jai, europietei, krikščionei, sekėsi įsikurti svetimame krašte ir prisiliesti prie kitos kultūros.
Auguste, papasakok apie save iki santuokos su būsimu vyru Praveenu.
Gimiau ir mokiausi Lietuvoje. Vilniaus Licėjuje baigusi Tarptautinio bakalaureato programą, sugalvojau studijuoti fotografiją Anglijoje. Baiminausi, kad Lietuvoje galiu neįstoti į norimą specialybę, o studijos Anglijoje atrodė prieinamesnės, įdomesnė programa. Kelerius metus studijavau Šiaurės Anglijoje Sunderlando miestelyje. Ten ir sutikau savo būsimą vyrą indą – jis tame pačiame universitete siekė magistro laipsnio. Susipažinome per bendrus draugus. Niekada nemąsčiau, kad išvažiuosiu gyventi į Indiją. Man Indija atrodė tolima šalis, dominanti mane tik kaip turistę, bet niekada negalvojau ten gyventi. Aš ir į Angliją važiavau tik mokytis – neketinau ten likti gyventi, norėjau grįžti į Lietuvą.
Tavo planus pakoregavo meilė? Ar tavęs netrikdė, kad tavo išrinktasis ne europietis, o indas?
Tuo metu man buvo sunkus laikotarpis – išgyvenau kūrybos krizę: nejaučiau įkvėpimo fotografuoti, tad daryti aiškiai apibrėžtus darbus universitetui buvo sunku. Tuo metu labai ilgėjausi Lietuvos, draugų, jaučiausi vieniša... Kultūra labai skiriasi – net ir lietuvių nuo anglų... Na, ir atsirado Praveenas. Jis buvo labai draugiškas, mane labai palaikė, parėmė morališkai, tad mes susidraugavome. Ten Anglijoje ir susituokėme. Vėliau buvome parvažiavę ir į Lietuvą – čia santuoką palaimino Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčioje, kurią prieš išvykdama mokytis lankiau.
Kaip reagavo tavo giminės, draugai?
Visi labai nustebo, klausinėjo: Kaip? Kodėl? Atsakydavau, kad man gera su šiuo žmogumi. Mano vyras nėra krikščionis. Aš jam iš karto pasakiau, kad esu krikščionė, noriu ja likti ir noriu, kad mano vaikai, kiek įmanoma, būtų auklėjami krikščioniškai. Jis tam neprieštaravo, tad man tai irgi buvo priimtina...
O kokią religiją išpažįsta tavo vyras?
Jis gimė hinduistų šeimoje. Indijoje priimta, kad jei gimei musulmonų šeimoje, esi musulmonas, jei gimei krikščionių šeimoje, esi krikščionis. Jis gimė hinduistų šeimoje, todėl yra hinduistas. Jie nelabai supranta, kad galima pačiam apsispręsti, atrasti teisingą kelią... Jie kitaip suvokia religiją ir tikėjimą. Jis nėra praktikuojantis hinduistas – galbūt ieško tiesos, bet nesikoncentruoja į tikėjimą. Jam tai nėra svarbu. Jam svarbiausia – kad jo tėvai ir mudvi su dukryte būtume patenkinti ir viskuo aprūpinti.
Tad kaip į jūsų santuoką reagavo jo tėvai?
Žinoma, mūsų santuoka ir jo tėvams sukėlė šoką, gal net didesnį nei mano tėvams. Bet ir jie susitaikė... Manau, jog tai, kad jie nesipriešino, buvo Dievo malonė, nes būna įvairių nemalonių istorijų. Jie kitaip įsivaizduoja užsienį, kaip, tiesą sakant, ir mes... Indija mums siejasi su karvėmis, gyvatėmis, galbūt hinduistų nušvitimu... Tad turbūt panašių stereotipų jie turi ir apie Vakarų pasaulį. Jie mato čia per didelę laisvę – narkotikai, palaidas gyvenimas, ištvirkusios moterys... Bet kai aš nuvykau į Indiją, tėvai pamatė, kad esu kitokia. Nors mėgstu nepriklausomybę ir individualumą, bet tai nereiškia, kad neturiu vertybių ar negerbiu aplinkinių. Taip pat indams labai didelį įspūdį daro balta oda – nesvarbu, žmogus gražus ar nelabai, stambus ar plonas, svarbu – balta oda...
Ar tavo balta oda padėjo tau peržengti luomų, kastų barjerus?
Taip. Indai žavisi mano balta oda. Net vyro šeimai aš esu kaip koks medalis, papuošalas.
Tačiau iš tiesų Indija yra nerami šalis – ten visuomet tvyro įtampa... Jos akivaizdžiai nesimato – kaip, sakykime, kokiame Pakistane ar Irake, kur visuomet jaučiama karinė įtampa. Indijoje viskas labiau paslėpta. Stengiamasi parodyti, kad visi yra tolerantiški, kad tokioje didelėje šalyje visi gražiai sugyvena, bet iš tiesų yra labai griežtos ribos, kaip elgtis negalima, ir visi jas jaučia... Jeigu tas ribas peržengi, kyla konfliktai, riaušės... Tos ribos ir religinės, ir tarp kastų. Tarkim, yra labai griežtai nustatyta, kokios kastos žmonės su kuo gali tuoktis, ir jei tų ribų nepaisoma, tėvai gali net nužudyti savo vaiką, nes jis pažemino visą giminę ir pan.
Kastų ten ne 5 ir ne 10, ten jų – tūkstančiai. Į kastas skirstoma pagal labai įvairius dalykus. Tai grynai azijietiškas, būtent to regiono reiškinys. Vienas iš kriterijų yra specialybė, profesija – tai, kuo užsiima tėvai. Jei tėvai buvo, tarkim, batsiuviai, tai yra ir tokia batsiuvių kasta. Yra skalbėjų, kirpėjų, žemės savininkų kasta ir t. t.
Vis dėlto tau pavyko išvengti konflikto su vyro tėvais...
Taip. Manau, kad iš to milijardo žmonių Indijoje mano vyro tėvai yra labai liberalūs. Nors namie stovi altorėlis su visais hinduistų dievukais, bet tėvams didesni stabai yra darbas ir pinigai...
Vyro tėvai norėjo, kad aš sekčiau jų tradicijomis, net šiek tiek mėgino spausti, bet aš nepasidaviau. Daug dalykų religijos srityje yra daroma tiesiog iš mandagumo. Pavyzdžiui, jie nesupranta, kodėl tu negali jų dievams lenktis ar aukoti jiems gėlių... Juk jie iš mandagumo gali su tavimi nueiti į bažnyčią, nes Jėzus jiems tik vienas iš dievų...
Esame dėl to diskutavę, ginčijęsi, bet esu aiškiai pasakiusi, kad kai kurių dalykų aš tikrai nedarysiu. Suprantu, kad galbūt tai nepagarba iš mano pusės, bet neturiu kito pasirinkimo. Daug ką galiu daryti, prie daug ko prisitaikyti, bet prie kai kurių dalykų tikrai ne – negaliu lenktis jų dievams. Dažnai ir vyrui tai kartoju. Jis nereikalauja to iš manęs, bet nuliūsta, jei nuliūsta jo tėvai. Vis dėlto esu jam labai svarbi, turbūt tokia pat svarbi kaip ir tėvai.
Tu paminėjai, kad vyrui labai svarbūs santykiai su tėvais. Ar šeima Indijoje – didelė vertybė?
Indijoje šeima yra labai vertinama. Nesvarbu, kokią religiją žmonės išpažintų, kokiai kastai priklausytų, šeima yra labai svarbi. Šeima yra visos valstybės pamatas. Europiečiai negalvoja, kad privalo turėti vaikų ir, jei sulaukė 23–24 metų, turi kuo greičiau sukurti šeimą, mat vaikai ateity turės išlaikyti tėvus. Indijoje svarbiausias „darbas“ – susilaukti vaikų. Tie vaikai vėliau tave išlaikys, nes ten nesutvarkyta socialinių paslaugų sritis: nėra pensijų, nėra nemokamos sveikatos apsaugos ar mokslo. Viskas yra mokama, tad tu turi turėti platų giminių ratą: jei tau kas nutiktų, kiti išgelbėtų. Ir tie visi giminės iš tiesų gelbsti: paskolina pinigų, lanko ligoninėje... Šeima yra ir draudimas, ir pensijų fondas, ir slaugos namai.
Visa apsauga tau kaip asmeniui ateina per šeimą. Todėl puoselėjami artimi santykiai tarp dėdžių, tetų, dukterėčių, sūnėnų... Giminė – tai plati, didelė šeima: giminaičiai vieni kitus lanko, drauge švenčia šventes. Ir labai svarbu tuos santykius puoselėti. Žinoma, būna, kad vieni kitus įskaudina, bet privaloma atleisti, nes teta ar dėdė dar gali būti reikalingi. Kita vertus, tu užaugi su visa ta milžiniška šeima – niekuomet nesijauti vienišas, visuomet turi tuos, tarp kurių esi savas, kad ir koks būtum. Man, kaip europietei, kartais nuolaidžiavimas ir taikymasis prie giminių atrodo absurdiškas, bet jiems tai natūralu.
Ar indų šeimos didelės?
Taip. Tačiau labai gausios šeimos buvo vyresnėje kartoje (mano vyro tėvų) ir tose šeimose, kurios gyvena kaimuose. Šiuo metu vyriausybė vykdo „2 vaikų“ politiką: dažniausiai šeimose auga du vaikai – vienas mamai, kitas tėčiui arba vienas šeimai, kitas valstybei. Susilaukusios dviejų vaikų, moterys dažnai pasidaro sterilizaciją arba abortą... Dabar daug šeimų turi tik po vieną vaiką ir daugiau nenori. Kalbu apie viduriniąją klasę, ne apie žemiausiąją ar aukščiausiąją. Nes tų žmonių mąstymas, vertybės labai skiriasi.
Visi trisdešimtmečiai turi po 1 arba 2 vaikus. Tai šalies politika, nes žmonių yra nepaprastai daug, tad vaikų skaičių bandoma riboti.
Mano vyro kartai (jam 32 m.) vertybė yra mokslas – geras išsilavinimas ir geras pragyvenimas. Jie suvokia, kad, jei turės daugiau nei du vaikus, šito vaikams užtikrinti negalės, nes tėvams tenka mokėti už mokslą tiek mokyklose, tiek universitete, taip pat iškelti vestuves. Viduriniosios klasės šeimos išgalėtų aprūpinti tik du vaikus.
Kiek suprantu, labai skiriasi jaunesnės ir vyresnės kartos vertybės, požiūriai?
Taip. Mano vyras kilęs iš 2 vaikų šeimos, bet abu jo tėvai turi po 10 brolių ir seserų. Jo tėvai kilę iš kaimo, atvažiavę į miestą. Jie mažai mokėsi: vyro tėvas baigė tik 2 klases, mama – 10 klasių ir mašininkės kursus.
Mano vyro seneliai buvo ūkininkai, turėjo nemažai žemės, daug vaikų. Jie padalino tą žemę vaikams, kiti vaikai išvyko mokytis. Tokiose didelėse šeimose puoselėjamas taupumas, labai branginamas maistas. Pavyzdžiui, mano vyro tėtis augo didelėje šeimoje, todėl jis neišmeta nė vieno ryžio, nė vieno nepalieka lėkštėje, o jei kas nors palieka – kyla skandalas. Jie yra ūkininkai, ryžių augintojai, todėl puikiai žino, kaip sunku tą ryžį užauginti, mato, kiek tas darbas atima jėgų, bet kaip menkai yra vertinamas... Tad nepripažįsta jokių „nenoriu“ ar „nemėgstu“.
Labai skiriasi kartų vertybės. Vyresnioji karta labai stengiasi jaunesniajai duoti tai, ko patys neturėjo, – išsilavinimą. Tad ir mano vyras mokėsi užsienyje, įgijo magistro laipsnį. Bet iš mano vyro kartos labai daug tikimasi. Lūkesčiai jiems per dideli.
Ko iš jų laukiama?
Tikimasi, kad jie turės labai gerą darbą, uždirbs labai daug pinigų... Indijoje nėra jokio darbo reguliavimo, nėra 8 val. darbo dienos... Ten dirbi, kol padarai. Ir jei tu nenori dirbti ilgiau, tikrai atsiras, kas tą darbą padarys vietoj tavęs, – tu paprasčiausiai prarasi darbą.
Mano vyro brolis dirba programuotoju tarptautinėje kompanijoje. Jis tikrai labai daug dirba: išvažiuoja apie 7 val. ryto ir grįžta apie 23 val. vakaro. Įsivaizduokite, kas būtų, jei toks žmogus, kuris išlaiko šeimą, staiga netektų darbo, jį pažemintų ar nepakeltų pareigose? Įtampa tikrai didžiulė. Jų pečius slegia didžiulės atsakomybės ir naštos: jie moka už vaikų mokslus, išlaiko tėvus, moka už butą, mašiną ir kt.
Tėvams vertybė yra pinigai, jie siekia sukaupti kuo didesnį turtą, kad vaikai mokytųsi kuo geresnėse mokyklose ir universitetuose. Prestižinės yra gydytojo, teisininko, inžinieriaus specialybės, tad visi ir stengiasi į tas specialybes įstoti... Aš turiu daug giminaičių ir pažįstamų indų, ir vos keletas iš jų mokosi ko nors kito, ne inžinerijos. Tad konkurencija milžiniška, o besiveržiančių mokytis užsienyje daugybė.
O kaip įsitvirtino tavo vyras?
Mes turime savo verslą. Nors mano vyras yra kompiuterių specialistas, norėjo turėti savo verslą. Tad pradžioje įkūrė giminės vystomą versliuką – plytų fabrikėlį. Bet rasti gerų darbininkų labai sunku, tad greitai šis verslas baigėsi. Dabar bando atidaryti nedidelį pramogų parką, kur galima važinėtis keturračiais, yra kriketo aikštelė, tinklinio aikštelė ir kitų pramogų. O prieš dvejus metus mes atidarėme vaikų darželį. Darželis irgi buvo vyro idėja.
Nors šiek tiek prisitaikiau, man Indija kol kas vis tiek yra svetima šalis, kol kas dar nematau savo vietos – ką ir kur galėčiau daryti. Ir žmonės į mane žiūri kitaip. Kadangi esu užsienietė, daug ko toje šalyje nežinau, tad žmonės gali mane apkvailinti... Kiti turguje pirkdami prekes visada nusidera, bet man tai neįmanoma... Tad kai reikia ką nors nupirkti, geriau eiti kitiems šeimos nariams nei man.
O ką veiki tu? Augini dukrelę?
Taip. Iš moters Indijoje tikimasi, kad ji pagimdys vaiką, prižiūrės namus ir vyro tėvus, bus graži, gamins valgyti. Tad mano vyro šeima džiaugiasi, kad mes turime vaiką. Manau, kad tai labai prisidėjo ir prie pozityvaus požiūrio į mane. Nors gimė mergaitė (daugiausia trokštama berniuko), bet mano vyro šeima labai ja džiaugiasi. Žinoma, pasako, kad reiktų dar antro vaikelio. Jie mąsto labai praktiškai: dviem vaikams būtų lengviau išlaikyti du tėvus. Jei tėvai susirgtų, reikėtų priimti tėvus į savo namus ir jais pasirūpinti... O vienam vaikui būtų per sunku.
Tad moterys Indijoje labiau sukasi namuose?
Moterys dažniausiai augina vaikus, turi prižiūrėti tarnaites, kad būtų švarūs namai, kad būtų namuose maisto... Kadangi vyras uždirba pinigus ir visą dieną dirba darbe, ant moters pečių gula visa buitis. Todėl ir mes turime pagalbininkų, nors ir nesame labai turtingi. Tarnaitės ar tarnai reikalingi, nes vyrai visiškai šeimoje nepadeda. Kai gyvena 7–8 žmonių šeima, ir viską daryti tenka moterims, yra sunku. Ten labai daug dulkių, tad grindis tenka plauti kiekvieną dieną. Reikia nuolatos gaminti valgyti... Vakariečiai gali nusipirkti daug pusfabrikačių ar pasiruošti daugiau maisto, užsišaldyti, o Indijoje taip nėra. Ten viskas vyksta „nuo pradžių“: nusipirkai daržovių, jas supjaustai, iškepei, išvirei... Pas mus ateinanti tarnaitė kiekvieną dieną iššluoja ir išplauna grindis, suplauna indus.
Būdama Indijoje tapau feministe, nes ten vyrai labiau gerbiami nei moterys. Lietuvoje tikrai daug geresnė situacija šiuo klausimu. O Indijoje tai labai ryšku: jei esi moteris, tau turi būti svarbu vienokie dalykai, o vyrui svarbūs visai kiti dalykai. Aš ėmiau veržtis iš to rėmelio labai aiškiai ir iš karto: man grožis nėra svarbu, man nepatinka gaminti valgyti, nors visgi tai darau, manęs nedomina auksiniai papuošalai, sariai ir pan... Neįsivaizduoju savęs visą gyvenimą finansiškai ir kitaip priklausomos nuo vyro ir jo šeimos.
O ką daro vyras?
Vyras eina į darbą ir uždirba pinigus. Vyrui Indijoje prestižo reikalas – auksu papuošti žmoną. Šneku apie 24 karatų auksą, o ne ploną grandinėlę, – tokią, kad visi matytų. Nes tai liudija tavo visuomeninį statusą. Moterys turi daug puošnių ir brangių sarių, auksinių apyrankių, auskarų ir kitų papuošalų. Apie žmogų, ar jam gerai sekasi, ar nelabai, sprendžiama pagal tai, kiek jis aukso nešioja. Kuo daugiau auksinių papuošalų, tuo tave labiau gerbia, pagarbiai šneka...
Tai tu irgi auksu puošiesi?
Oi, man nepatinka papuošalai... Tik per vestuves pasipuošiu. Sakau vyrui, kad nešvaistytų tam pinigų. Man labiau ten trūksta kultūros: teatro, parodų, knygų... Mūsų namuose niekas neskaito knygų – gal dėl laiko stokos, o gal tiesiog neturi įpročio. Mano vyrui taip pat ne itin patinka skaityti.
O kaip leidžiate laisvalaikį?
Jie nelabai supranta, kokio laisvalaikio dar reikia, – juk tiek visko ten vyksta... Viskas nuolatos kinta. Ten nėra monotonijos. Giminės nuolatos kišasi į tavo šeimos gyvenimą: ateina, išeina, apsigyvena ar išsikrausto...
Deja, teatrus lanko ne mano socialinio rato žmonės. Mano vyro mama visą laiką dirba – jos brolis turi parduotuvių tinklą, tad ji vienoje parduotuvėje dirba vadybininke. Jai 56 metai, bet ji nuo 7 val. ryto iki 22 val. vakaro dirba kiekvieną dieną, be jokių išeiginių ir atostogų. Tas darbas jai labai patinka, tad jai daugiau nieko nereikia. Na, nebent būna kokia šventė ar kieno nors vestuvės, tada dalyvaujame ir mes. O šiaip ji neturi laisvadienių. Vyro tėvas yra statybų vadovas: jie turi šiek tiek žemės, stato, nuomoja...
Ar sunku išlikti europiete, būti savimi?
Mano vyras manęs nevaržo ir man neprieštarauja. Jis džiaugiasi, jei aš ką nors mėgstu ar ko nors noriu, ir mane palaiko. Tikrai ne visose šeimose taip yra. Mano vyras labai europietiškas, nors kartais, pavyzdžiui, laiką planuoja ar verslą organizuoja labai indiškai: viskas vyksta per pažįstamus, planai ir projektai keičiasi kone kasdien, pinigai ateina iš investuoti norinčių draugų ir draugų pažįstamų, giminių.
Mano vyras yra optimistas, labai pozityvus, entuziastingas, ambicingas žmogus. Jis labai nori į veiklas įtraukti ir mane. Taip jis įtraukė mane į darželio projektą.
Kaip sugalvojote įkurti vaikų darželį? Gal neradote tinkamo savo dukrai?
Viena iš priežasčių buvo puoselėti Indijoje kitokią auklėjimo sistemą. Indijoje vaikai paprastai leidžiami į darželius nuo 1, 5 m., bet man buvo baisu leisti savo vaiką į darželį iki 4 metų, nes esu girdėjusi daug negatyvių istorijų. Auklėtojos darželyje nėra išsilavinusios, vaikų tinkamai neprižiūri, dažnas ir smurtas prieš vaikus, ir tai indams yra normalu. Dar mane stebina jų nerūpestingumas: leidžia vaikams žaisti gatvėje, nežiūri, kaip jie plaunasi rankas, neteikia dėmesio vaikų saugumui... Kalbu tik apie privačius darželius ar mokyklas, nes valstybinių darželių išvis nėra, o mokyklose trūksta tvarkos, nors jie turi ir šeimininkėles, ir valytojas.
Kai ieškojome darželio savo dukrai, nemažai jų aplankėme. Mums daug kas nepatiko: nepatiko higienos nesilaikymas, atsainus požiūris į discipliną... Manau, turi būti tam tikros taisyklės, tam tikros ribos, susitarimai dėl disciplinos. Mano vaikui, kaip ir visiems vaikams, labai reikia aiškių ribų, kai jie neklauso. Dauguma darželių darbuotojų atsakė, kad vaikai labai gerai elgiasi, todėl jokių drausminimo priemonių nereikia. Bet juk tai nesąmonė... Žinau, kad ant vaikų rėkia, juos muša...
Dabar mes jau turime savo darželį. Nors jis nėra idealus, bet, manau, verta stengtis, nes juk mūsų rankose – vaikų ateitis ir jų svajonės.
Kitame numeryje tęsime pokalbį apie vaikų auklėjimą, buitinius iššūkius, pasitikėjimą Dievu kasdienybėje.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 6 (448)
_64x64_9de.jpg)
