Kažkada seniai svajojau pamatyti, kaipgi gimsta koks nors žurnalas. Dabar suprantu, kad be idėjos, gimusios kieno nors širdyje, jis neįmanomas. Apie pačią pradžią, kas ryžosi imtis tokio žurnalo leidybos, kokių rezultatų pasiekta, su kokiais sunkumais susidurta, kalbamės su Aušrine bei jos vyru Jurgiu - tuo nepastebimuoju, tyliuoju šios idėjos bendraautoriu ir įgyvendintoju, rinkodaros, interneto erdvių ir kartais reikalingos techninės pusės tvarkytoju. Aušrinė ir Jurgis Šečkai per tą laiką spėjo užauginti tris vaikus, ir kas žino, atsargiai pokalbio metu užsimena Aušrinė, jei ne žurnalas, gal šiuo metu jų namuose lakstytų ir ketvirta atžala?
Nuo ko viskas prasidėjo?
Jūsų rankose jubiliejinis 40-asis „Tapati“ numeris. Prieš dešimt metų pradėjome leisti žurnalą moterims. Tačiau viskas prasidėjo nuo Atgimimo. Lietuvoje atsirado laisvė ieškoti dvasinių dalykų, tai, kas anksčiau buvo sunku ar neįmanoma. Tuo pačiu metu, devyniasdešimtaisiais metais, sukūrėme savo šeimą. Aš dirbau fizikos dėstytoju, o Aušrinė anglų kalbos dėstytoja Vilniaus universitete. Tuo metu Lietuvos žmonės buvo išsiilgę dvasinių patirčių. Labai norėjome padaryti kažką prasmingo Lietuvai. Patyrėme Dievo prisilietimą ir suvokėme, jog tik Dievui yra įmanoma prikelti Lietuvą naujam gyvenimui, - pasakoja Jurgis.
Mes buvome paragavę Dangaus ir nepaprastai norėjome tuo dalintis su kitais. Taip atsirado Lietuvos krikščionių studentų bendrija, vėliau dirbome misijoje „Agapė“ vadovaudami projektui „Gyvenimas kryžkelėje“ - tai krikščioniško lytinio ugdymo programa vidurinėse mokyklose. Taip pat dirbome su šeimomis, vesdami konferencijas, diskusijų grupes. Tos pačios paskatos vedama įkūriau „Mamų klubus, - pasakoja Aušrinė. - Nuolat mąstėme, kaip kūrybingai ir nešabloniškai papasakoti apie Dievo gerumą kuo platesniam ratui žmonių, atsakant į jų poreikius. Taip gimė žurnalas „Tapati“.
Aušrine, jau dešimt metų leidžiate žurnalą „Tapati“. Kodėl toks pavadinimas ir kodėl - žurnalas moterims ir kodėl toks kitoks žurnalas moterims?
Pavadinimas „Tapati“ - dėl to, kad mūsų žurnalo misija yra atskleisti moters tapatybę, padėti moteriai susivokti, kam ji sukurta ir kam gyvena. Kartu tai yra ir žodžių žaismas: kai atpažįsti, sutinki kažką, ko seniai ieškojai, - sušunki: „Tai tas pats, ta pati, ko ieškojau“. Norėjome, kad moterys atpažintų tai, ko širdyse jau seniai ieškojo ir ilgėjosi ir iki šiol Lietuvoje nerado. Ir nuostabu tai, kad šį žurnalą ir lydi būtent tokie atsiliepimai.
Ar galėtumėte papasakoti šio žurnalo gimimo istoriją?
Kartais galvoju (pašnekovė lengvai atsidūsta), kaip tokie dalykai nutinka, - gryna avantiūra. Buvo labai paprastai, jeigu jau girdėjote, kad žurnalas skaičiuoja dešimtus savo gyvavimo metus, tai panašiai tiek, o gal ir daugiau metų jis buvo nešiojamas mano širdyje, ir Dievas mane ilgai kalbino to imtis. Tuo metu turėjau galimybę skaityti angliškai išleistų krikščioniškų žurnalų moterims. Pati tuo metu auginau tris vaikus. Knygas tuo metu skaityti buvo labai sudėtinga, nes vaikai greitai „išplėšdavo“ iš rankų. Man buvo būtina kuo nors maitinti savo sielą. Pamenu, kaip kartą prie tos pačios smėlio dėžės, prie kurios ir vyksta visų mamyčių pokalbiai, kažką pradėjau pasakoti mamoms. Jos pradėjo dalintis tuo, ką skaito. Staiga aš suvokiau, kad jos skaito ir tiki tais dalykais, kurie surašyti bulvariniuose žurnaluose, nors yra visiški „paistalai“. Man pasidarė širdyje taip klaikiai pikta, man taip norėjosi rėkti, šaukti ir sakyti: „Moterys, ar jūs suvokiate, kad tai yra melas, o jūs tuo šventai tikite? Ar jūs suvokiate, kaip leidžiatės apkvailinamos ir apvagiamos taip gyvendamos. Tada pradėjau mąstyti, o kaip galima būtų kalbėti, kad jos …girdėtų? Suvokiau, kad žurnalas kalba labai ypatingai. Tai nėra agresyvus būdas, labiau intymus, nes moteris pasilieka su skaitiniu viena. Taip kilo mintis, kad kitoks žurnalas būtų puikus dalykas. Tik - kaip? O kaip - tai jau kita istorija. Kai suvokiau, kad mane Viešpats ragina išleisti krikščionišką žurnalą moterims, - ėmiau viduje juoktis. Galvojau: „Na ir mintys, na ir mintys lanko mane“. Tada tos pačios mintys kartodavosi kiekvieną rytą atsikėlus, jas varinėdavau kaip kokias muses iš savo galvos. Man buvo taip keista, kad jos …švelniai mane persekiojo. Ir aš sakiau: „Viešpatie, tu puikiai supranti: aš neturiu reikiamo išsilavinimo, aš nesu baigusi žurnalistikos (esu anglistė). Aš neturiu galų gale pinigų! Ir neturiu žmonių, kurie su manimi drauge tai darytų“. Kaip jūs manote, - šitos mintys manęs neapleido apie dešimt metų, o kokius septynerius metus jos mane atakuodavo kiekvieną savaitę. Negaliu pasakyti kiekvieną dieną, bet tai buvo intensyvu. Ir tada mes su dangiškuoju Tėte sudarėme tokį sandorį: kad jeigu Jis parūpins pinigėlių, tada gerai, darysiu. Taigi pinigėlių Jis parūpino. Bet tai jau atskiros istorijos, neužtektų valandos pasakoti.Žurnalas, apimantis labai daug ir įvairių temų - kūryba, meilė, išmintis, lyderystė, ilgesys, palaiminimai - visų neišvardinsiu. Iš kur semiatės jėgų, idėjų - jau dešimt metų?
To esu ne kartą klaususi savęs: ar tik nebus taip, kad išsisemsiu? Juk nesu kokia nors enciklopedija, koks nors neišsenkantis šaltinis. Ir vis dėl to tiesa, kurią suvokiau ir patikėjau, yra ta, kad pati Šventoji Dvasia niekada nenustoja šnekėjusi, ir kad gyvenimas pilnas naujų kampų, naujų atspindžių. Šį žurnalą kuriu ne aš pati, aš tik esu idėjos „pribuvėja“, - Viešpats mane paragino jį pradėti ir atsakingas už žurnalą lieka Jis. Dar yra žurnalo kolektyvas, moterys, gyvenančios savo pačių gyvenimus ir išgyvenančios tuos pačius dalykus, apie ką rašydamos dalinasi. Tik kiekviena labai asmeniškai, nepakartojamai. Tos temos, apie ką rašyti, gimsta mums bevaikštant kasdienybėje, patiriant visus savo džiaugsmus, skausmus bei netektis. Susirenkame drauge prieš kiekvieno numerio kūrimą, dažniausiai išvažiuojame į kokią nors kaimo turizmo sodybą ir kūrybiškai bendraujame. Tuomet ir gimsta idėjos, bet jos jau būna išnešiotos giliai mūsų viduje, kiekvienos moters išjaustos, „išgimdytos“. Tos temos kyla natūraliai - ten, kur Viešpats mus nardina, kuo maitinamės pačios, tą mes ir galime atiduoti savo skaitytojoms.
Gal galėtum pasidalinti keletu skaitytojų atsiliepimų? Arba papasakoti istorijų, kaip tos moterys buvo pagautos, atgaivintos žurnalo straipsnių, ar sustiprintos?
Tų atsiliepimų būta ne vieno, ir ne vienas jų padrąsino ir mane, ir kitas mūsų rašytojas. Pamenu vieną mūsų susitikimą su žurnalo skaitytojomis Panevėžyje, kur viena moteris pasakojo, kad kai ji skaito, būna giliai sujaudinta,verkia. O perskaičius žurnalą pajunta - įvyko Mišios širdyje. Aš galvoju, kad tai ir yra mano siekinys: kai mums pasiseka padėti moteriai susitikti su savo Viešpačiu. Mūsų misija tuomet būna išpildyta. Dar kita moteris pasakoja, kaip netyčia, tiesiog laukdama autobusų stotelėje iš spaudos kioskelio nusprendė šiaip sau nusipirkti žurnalą „Tapati“. Tarsi atsitiktinai netrukus susitiko savo seną draugę, kuri kaip tik tą dieną ruošėsi išvykti į užsienį. Neturėdama ko padovanoti, tarsi šiaip sau padovanojo su savimi turėtą žurnalą „Tapati“. Ir tik po kurio laiko ji sužinojo, kad tas žurnalas nukeliavo į Angliją ir pateko į tos draugės dukters rankas ir... išgelbėjo būsimo vaikelio gyvybę. Nes tuo metu ta jauna moteris laukėsi ir rimtai galvojo darytis abortą, gyveno, matyt, sunkų savo gyvenimo periodą, o į jos rankas patekęs žurnalas kaip tik buvo apie gyvybę, apie gyvybės išsaugojimą. Apie tai, kad ne žmogui duota spręsti, kam skirta gyventi. Moteris, paskaičiusi keletą straipsnių tą tema, nusprendė vaikelį gimdyti. Dabar tam vaikeliui jau penkeri metai.
Išeina, kad tas žurnalas tarsi koks tinklas, gebantis išsaugoti netgi vaikų gyvybes. Manau, tai ypač svarbu girdėti šį žurnalą kuriančioms moterims.
Iš tiesų kiekvienąkart klausantis tokios istorijos, įtiki iš naujo. Ir savo netikinčia širdies dalimi pagalvoji - juk Dievas tikrai yra, ir iš tiesų Jis veikia. Tai buvo Viešpaties sumanymas paleisti šitą žurnalą ir jį išlaikyti gyvą tam, kad būtų pagalba mums, abejojančioms, įsižeidusioms, nusivylusioms.
Lietuviškos spaudos moterims kontekste žurnalas „Tapati“ akivaizdžiai yra kitoks. Kokį moteriškumą augina, į kokį tapatumą jis kviečia?
Šiais laikais esame laisvos: mums prieinamas mokslas, karjera, mes galime važinėti į užsienį. Visame šitame informacijos sraute mums reikia atsirinkti, kuri informacija yra mus kelianti, statydinanti, gyvenimą nešanti, o kuri - ne. Šiame žurnale stengiamės, siekiame moteriai priminti, kad ji gyvens ne vien tik čia, šitoje žemėje, - ji sutverta gyventi amžinai. Viskas nesibaigia šia diena ir šia apčiuopiama realybe. Norime priminti, kad Tėvo užmačiose jai yra numatyta gyventi su Juo amžinai Jo namuose. Jos skausmas palyginti su amžinybe yra nedidelis, jos iššūkis yra duotas tam, kad ji užaugtų, subręstų, pasiruoštų gyventi amžinybėje. Žvelgiant iš šios perspektyvos mes ir kalbiname bei brandiname moterį - ko gero, tai ir yra mūsų siekinys - užauginti savo skaitytoją. Taip kaip mama priima kūdikį, ir jos tikslas yra paruošti jį savarankiškam gyvenimui, taip, ko gero, ir mes savo žurnale norime padėti moteriai palaipsniui bręsti, kad jos nebevėtytų ir neblaškytų, kad ji taptų brandi ir gebanti vesti kitas.
Paminėjai bendradarbes ir kūrybines stovyklas: kiek yra tų bendradarbių? Kiek moterų kuria šitą žurnalą?
Bandau suskaičiuoti, ir tai nebūna taip paprasta. Į kūrybines stovyklas suvažiuoja dažniausiai nuo 10 iki 15 moterų. Tačiau kai pabandėme suskaičiuoti visas bendradarbes, kurios gyvena skirtinguose miestuose ir kurios vis prisijungia, tai jų yra nemažai: 25 -30.
Kaip pavyksta išlaikyti šį žurnalą? Ar jis yra pelningas?
Toli gražu ne. Visa logika, visas protas sako, kad tokio dalyko daryti nereikėtų, tai prieštarauja visiems verslo, komerciniams principams. Prieš paleidžiant žurnalą, o ir po to girdėjau daug nuogąstavimų, kad šito dalyko daryti nereikėtų, nes Lietuva tiesiog yra per maža šalis, kad galėtų išlaikyti tokį žurnalą. Taip, šitas žurnalas yra absoliučiai idėjinis, tai misijinis žurnalas, - atvirauja Aušrinė. - Iš pradžių daug vargome ieškodami rėmėjų kiekvieno numerio leidybai. Juk atspausdinti vieną numerį kainuoja vien tik spaudai apie 10 tūkst. litų. Pirmąjį mūsų numerį rėmė vokiečių žurnalas „Lydia“. Vėliau atsirasdavo nepaprastai dosnių ir pasitikinčių žmonių, kurie dosniai rėmė žurnalo leidybą. Šiuo metu pavyksta žurnalą išlaikyti tik knygų leidybos dėka. Visą pelną, gautą pardavus knygas, atiduodame žurnalo išlaikymui. Jau esame išleidę 12 knygų. Tiesa, esame be galo dėkingi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kuris jau ketvirtus metus remia mūsų žurnalą.
Ir aš pati, ir mano vyras, ir visos moterys, kurios prisideda, - jos visos turi savo asmeninius darbus duonai užsidirbti. Žurnalo darbus dirbame laisvalaikio metu. Kaip žurnalas išsilaiko? Tai - absoliutus stebuklas, ir aš niekada nepaliauju stebėtis: panašiai, matyt, kaip anuomet buvo su Izraeliu - kiekvienai dienai - manos porcija.
„Tapati“ leidžia ne tik knygas, bet ir rengia konferencijas bei rekolekcijas?
Mūsų pašaukimas niekada neapsiribojo vien leidyba. Visada norėjome padėti žmonėms atrasti gyvenimą apsčiai ir daryti tai nereligingu būdu, nes religija, kaip dogmų rinkinys, negali nei paguosti, nei padrąsinti, tik pasmerkti žmogų. Vien tik Kristus duoda gyvybę. Todėl ir organizuojame konferencijas, rekolekcijas bei tęsiame darbą su poromis, - pasakoja Jurgis.
Pakalbėkime apie žurnalo įdirbį: dešimt metų yra nemažas laiko tarpas, pabandykime apžvelgti, koks yra rezultatas?
Visų pirma šis žurnalas yra ekumeniškas. Tai reiškia, jis yra krikšioniškas, bet nepriklauso kokiai nors denominacijai ir neskleidžia vienos denominacijos doktrinų. Ne kartą manęs klausė: „Prisipažinkite, kas stovi už jūsų? Kas duoda jums pinigų? Kieno interesams atstovaujate?“ Dažniausiai krikščioniški žurnalai priklauso kokiai nors konkrečiai bendruomenei, srovei, ir iš ten ateina finansai, iš ten - palaikymas. Dėl to redaktoriai nesirūpina pinigais. Mes nusprendėme šį rūpestį prisiimti sau, tuo išlošdami nepaprastą dalyką: esame ekumeninis leidinys. Galime likti ištikimi savo vizijai, o ji - Dangaus karalystė. Jei manęs klausiate apie pasiekimus, tai Lietuvoje mums pasisekė suvienyti tikinčiąsias perteikiant joms vieną tiesą: nesvarbu, ar tu esi katalikė, ar baptistė, ar stačiatikė, ar sekmininkė, ar tu liuteronė, ar tu dar kokia kitokia - visų mūsų Dangiškasis Tėvas yra tas pats. Mūsų skausmai, mūsų džiaugsmai yra tokie patys, mums reikia lygiai tų pačių dalykų, ir Tėvas mus priima ir vertina lygiai taip pat. Esu įsitikinusi, kad danguje Jis mūsų neskirstys į katalikus, protestantus, baptistus ar stačiatikius. Manau, prie dangaus stalo mūsų paklaus vienitelio klausimo: „Kiek išmokai mylėti?“ Esu įsitikinusi, kad mes, tikintieji, prarandame nežmoniškai daug, apribodami save tik tuo, kas įprasta tik mūsų denominacijoje. Juk Dievo karalystė yra žymiai gilesnė ir platesnė, nes Dangiškam Tėvui patiko išdalinti dvasines dovanas skirtingai skirtingoms bendruomenėms. Šis suvokimas leidžia Šventajai Dvasiai veikti ypatingai. Tai, manyčiau, buvo didžiausias mūsų pasiekimas.
Sulaukiame pavienių atsiliepimų ir istorijų, kaip šis žurnalas paguodė ar padrąsino moteris ir netgi vyrus gyvenimo kelyje. Tačiau didesnę dalį šių istorijų sužinosime tik Danguje, - sako Jurgis.
Norėčiau paminėti dar vieną didžiulį pasiekimą - tai savanorių grupė, kuri iki šio dirba su mumis neatlygintinai. Manau, tai ypatinga dovana iš Viešpaties. Dažniausiai žmonės ryžtasi savanoriauti trumpą laiką, tačiau neatlygintinai dirbti ilgiau neužtenka jėgų ir pasišventimo. Tai ir stebina, kad šie žmonės dirba drauge jau dešimt metų be atlygio. Apie bendradarbes norėčiau pasakyti, kad prie žurnalo kūrimo prisideda nerealios moterys, ir jeigu aš kuo nors didžiuojuosi šiame žurnale, tai pirmiausia savo moterimis. Man pačiai yra garbė būti su jomis, ir aš girdžiu, kad jos kalba lygiai tą patį. Matydamos viena kitą, jos praturtėja, „pasitempia“ ir pasirenka gyventi iš naujo. Kai mes susirenkame, dažnai jaučiuosi blogai, kad negaliu sumokėti joms honorarų. Tačiau girdžiu jas man nuoširdžiai prieštaraujant, sakant, kad pats buvimas, pats dalyvavimas kuriant šį žurnalą, gebėjimas prisidėti, kurti ir būti šitame kolektyve joms ir yra atlygis. Moterys yra labai brandžios ir labai nuoširdžios. Viena iš vertybių, kurią bandau kiekvienąkart perduoti, yra ta, kad neįmanoma likti ar rašyti žurnalui pačiai išliekant nuošaly, šone - kažkaip didaktiškai, moralizuojant, bet nedrįstant atidengti savęs. Būtina dalintis savo skausmu, savo pažeistumu, savo asmeniškumais, tik tuo būdu ir įmanoma padrąsinti ar leisti kitam jaustis nevienišam ar neatstumtam.
Ieškodama būdų, kaip platinti šitą žurnalą Lietuvoje, išgirdai nuomonę, kad šitoks žurnalas tokiu tiražu (4tūkst.) ilgai neišsilaikys. Ir štai „Tapati“ gyvuoja jau dešimti metai. Kas per šį laikotarpį buvo sunkiausia?
Kai mums reikia įvykdyti tai, ko dar nėra buvę, kiekvienąkart susiduriame su šiuo iššūkiu, girdime žmones kalbant: „Tai neįmanoma, tau nepavyks“. Galų gale kiekvienąsyk priešas mums šnibžda ausin, kad tu esi nevykėlė, tu nesugebėsi. O iš kur gausi pinigų? O kas bus, jeigu bus? Bijojau ir aš. Ypač prisimenu tas dienas, kai paleidome prenumeratą. Kai kiekvieną kartą reikėdavo sumokėti už spaudą, o pinigų nebuvo. Ir kiekvieną kartą, kai reikėdavo surinkti tuos pinigus, stebuklingai surasti, - bijojau labai. Tačiau tai buvo ne vien tik mano pačios abejonės - žmonės kalbėdavo, pykdavo, kad mes esame per daug katalikiški, kiti sakydavo - mes per daug protestantiški. Katalikai sakydavo - tai ne mūsų žurnalas, dėl to mes nepriimsime jūsų platinti; protestantai mus kaltindavo, kad per daug spausdiname „vienuolių veidų“. Jeigu paisytume šitų dalykų ir imtume į širdį, iš tikrųjų turėtume susiplėšyti į gabalus ir galų gale išduoti savo pašaukimą. Žinojau tiksliai, kad aš tarnauju visų pirma savo Dangiškam Tėvui ir Jam pirmiausia esu atskaitinga. Žinojau vieną dalyką - negaliu nusidėti pačiuose kertiniuose dalykuose, negaliu nuliūdinti Šventosios Dvasios ir turiu klausytis tiek žmonių, tiek ir savo vidaus. Būta daug iššūkių. Buvo laikas, kai iš tikrųjų nuovargis ėmė viršų ir iš nuovargio negalėjau miegoti. Tačiau laikui bėgant visų dalykų išmokstama, kad ir tokio paprasčiausio - kai nežinau, iš kur ateis reklama ar pinigai, kaip padengti sąskaitas, arba, pavyzdžiui, iš kur paimti straipsnius - pasitikiu, kad atėjus laikui, Tėtis kažką parūpins. Dar viena pamoka, kad kiekviena diena turi savo rūpesčių ir rytojus pasirūpins kitais. Tiesiog išmokau pasitikėti.
Ko palinkėtum toms, kurios - seniai ar neseniai - atradusios žurnalą „Tapati“ susidomėjo ir galbūt ieškos sau atsakymų šio žurnalo puslapiuose?
Įdomu tai, kad stebėjau, sekiau, kas yra mūsų žurnalo skaitytoja. Iš tikrųjų tai yra ypatinga moteris; ji daug daro, daug kuria save dalindama kitiems. Man labai reikšmingi buvo motinos Teresės žodžiai, kai reikėjo ištverti pirmuosius metus, kai buvo labai daug abejonių ir nemigos, daug visokių žodžių, kuriuos reikėjo „atšinkuoti“. Šiais žodžiais norėčiau atsisveikinti su jumis:
„Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistai - vis dėlto mylėk juos.
Jei darai gera, žmonės tau prikiš egoistinius ir slaptus motyvus. Vis dėlto daryk gera.
Jei tau sekasi, įsigysi netikrų draugų ir tikrų priešų. Vis dėlto tegul tau sekasi.
Geri tavo darbai rytoj bus užmiršti. Vis dėlto daryk gerus darbus.
Sąžiningumas ir atvirumas daro tave pažeidžiamą. Vis dėlto būk sąžiningas ir atviras.
Ką ilgus metus kūrei, gali būti sunaikinta per vieną dieną. Vis dėlto kurk toliau.
Tavo pagalba tikrai reikalinga, bet žmonės gali tave persekioti, kad tu jiems padedi. Vis dėlto padėk.
Atiduok pasauliui, ką turi geriausia, ir vis tiek bus negana. Vis dėlto atiduok, ką turi geriausio.
Galų gale tai tarp tavęs ir Dievo, ir niekad nebuvo tarp tavęs ir jųjų“. (Motina Teresė).
Niekada šis žurnalas nebuvo tarp manęs ir žmonių, visą laiką tai buvo tarp manęs ir mano Viešpaties. Nes tai Jo sumanymas padovanoti šį žurnalą Lietuvai, o Jis labai myli Lietuvos moteris, o jei tiksliau, Jis eina iš proto dėl tavęs, mieloji.
Kalbėjosi Rūtė Kiburytė
Nuotraukoje Aušrinė ir Jurgis Šečkai
Tapati
_64x64_9de.jpg)
