Senajame Testamente yra nuostabi Rūtos istorija, atskleidžianti tikrąjį moters širdies dievotumą.
Rūtai pasitaikė rinkti varpas lauke, priklausančiame Boozui, jos anytos Noomės giminaičiui. Boozas pastebėjo Rūtą ir buvo jai malonus, draugiškas, tačiau nėra užuominų, kad būtų ją merginęs, todėl Rūtos poelgis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan keistokas. Paraginta savo anytos, apsivilkusi geriausiu rūbu, Rūta atsigulė prie Boozo kojų jo klojime. Galima manyti, kad Rūtai malonus ir draugiškas Boozas tikrai patiko, bet ar toks jos poelgis buvo tinkamas parodyti vyrui savo simpatiją? Tačiau Boozas pavadina ją dora moterimi. Kas doro buvo jos poelgyje?
Rūta neviliojo ir nerezgė gudrių planų, kaip atkreipti Boozo dėmesį. Rūtos poelgis - tai atvirumo, pasiaukojimo ir paklusnumo Dievo Dvasiai pavyzdys. Savo poelgiu ji nenusižengė įstatymui, ir atsižvelgiant į tuometę Izraelio kultūrą, ši nuostabi istorija mums rodo, jog Rūta buvo paklusni ir klausėsi Dievo, o ne savo emocijų, mėgindama palengvinti Dievui suvesti ją su Boozu. Užuot demonstravusi moteriškas ambicijas Rūta nebijojo pripažinti savo kaip moters (ir našlės) silpnumo. Ji pasitikėjo Dievo malone, o ne savimi ir laukė sprendimo iš Dievo, o ne iš vyro besistengdama sukontroliuoti situaciją. Rūta atnešė prie Boozo kojų tiesą, nuolankiai atverdama savo širdį, žengė žingsį, kad išvengtų nuodėmės, o ne žaidė ir viliojo Boozą savo moteriška išmone. Todėl jos dievobaiminga širdis neliko Boozo nepastebėta. Tai nebuvo jos planas, bet Dievo, ir net jei mums tai atrodo kaip akibrokštas, Dievo akyse tai buvo šventumo ir teisumo žingsnis. Rūta vygdė ne savo, bet Dievo valią ir tai žinojo. Noomės paraginimas jai skamba kaip Šventosios Dvasios balsas, kuriam ji paklūsta.
Kaskart turime prisiminti, kad kryžius - tai mirtis mūsų egoistiniams siekiams. Kryžius reiškia visišką atvirumą Dievui ir žmonėms, kai nebelieka jokių šešėlių. Rūta ir buvo tokia: atvira Dievui ir žmonėms, nuolanki, dievobaiminga, mylinti tiesą, tyros širdies moteris, vėliau tapusi Dovydo senelio Jobedo motina ir Jesės močiutė, iš kurio šaknies kilo mūsų išganytojas Jėzus. Prieš tapdama Boozo sužadėtine, Rūta tapo nuolankia Viešpaties sužadėtine.
Viešpats pirmiausia trokšta užuosti mumyse savo sužadėtinės kvapą.
Kaip maloni yra tavo meilė, mano sesuo, mano sužadėtine! Tavo meilė yra malonesnė už vyną, o tavo tepalų kvapas - už visus brangiausius kvepalus (Gg 4, 10).
Dangiškasis aromatas skleidžiasi, kai leidžiame Jo Dvasiai vadovauti mūsų gyvenimuose, pasiduodame Dievo žodžio autoritetui, siekdamos gyventi pagal jį.
Esi sodas po užraktu
Esi sodas po užraktu, mano sese, o, nuotaka, užrakinta versmė, antspauduotas šaltinis. Esi malonumų giraitė ir sodas, kur auga granatai ir saldžiausieji vaisiai, baltžiedžių kekės ir nardas, nardo žiedai ir šafrano, ajeras ir cinamonas, pačios kvapniausiosios žolės ir visų stipriausios esencijos! (Gg 4, 12-14)
Senais laikais cheminiu būdu pagamintų kvepalų nebuvo. Moteris purkšdavosi kvapniu vandeniu, įsitrindavo aromatiniais užpilais ir aliejais, puošdavosi gėlių ir maloniai kvepiančių žalumynų vainikais. Ji virsdavo tikru aromatų sodu. Mergina kvepėjo švara, nekaltumu, kuklumu, nuolankumu, darbštumu, dievobaimingumu - kaip antspauduotas šaltinis - pašventinta Viešpaties sodo aromatu.
Dabartinių, cheminiu būdu pagamintų kvepalų reklamose akį traukia apibūdinimai: seksualūs, viliojantys, pakerintys. Visą tai labai gerai atspindi laiką, kuriame gyvename. Moters grožis ir žavesys yra Dievo jai duotos dovanos, tačiau kai tos dovanos tampa ginklu, gudriais spąstais, priemone, tarnaujančia nuosavam komfortui bei egoistiniams norams patenkinti, tos dovanos virsta nuodais ne tik aplinkiniams, bet ir pačiai moteriai. Armėnų patarlė taikliai pastebi, kad „iš tos pačios gėlės gyvatė daro nuodus, o bitė - medų".
Didžiausia moters auka Viešpačiui
Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos (Mk 14, 3).
Graikų kalboje žodis „nardas" šioje vietoje sudarytas iš dviejų žodžių - „nardos pistikos". „Pistikos" reiškia „tikra, tyra, be priemaišų". Nardas - tai mažais rausvais žiedeliais žydintis augalas, keletą kartų paminėtas Senajame Testamente. Jis įėjo į sudėtį vienuolikos žolelių, naudojamų smilkymui Jeruzalės Šventykloje. Taip pat nardas minimas Giesmių giesmėje.
Neabejotina, kad nardas skleidė stiprų kvapą. Žinoma, kad nardo aliejus turi raminančių bei antiseptinių savybių, yra naudojamas kaip grožio priemonė bei kvepalai. Lukas pamini, kad ta moteris, kuri atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo, buvo nusidėjėlė, kitaip tariant, ji buvo žinoma mieste paleistuvė. Be abejo, ji žinojo gundymo meno paslaptis ir kvapniųjų aliejų poveikį. Marijai šis aliejus greičiausiai buvo visa jos gyvenimo filosofija, būdas turėti gerų emocijų, būdas užsimiršti, nusiraminti, būdas padėti sau išgyventi. Marija paaukoja tai, kas jai gyvenime brangiausia, kas matomai tenkino jos kūnišką sielos pusę, kas, nors ir trumpam, bet užpildydavo jos tuštumą, jos vienatvę, leisdavo pasijusti svarbiai, moteriškai. Marija paaukoja brangiausią savo turtą, nes suvokia, kad Jėzus pranoksta viską, apie ką ji kada nors svajojo.
Tai, kas turi likti tikra ir tyra, pirmiausia turi būti atiduota Viešpačiui, Jo nuplauta, pašventinta ir pašvęsta Jam vienam. Tai, ko neatiduodame Viešpačiui, galiausiai pasaulis sutepa ir pasiima sau. Tai, ko neskiriame Viešpaties šlovei, pasaulis pasiima savo šlovei.
Kol nardas tebėra inde - kūne, kuris branginamas labiau už tikrą atsidavimą Viešpačiui, aliejus tampa manipuliacijos ir savanaudiškumo priemone, tarnaujančia tik savojo „Aš" patenkinimui. Kai išliejam jį Viešpačiui, išliejam tikrai iki paskutinio lašo - mainais Jis duoda nesuteptą moteriškumą, kvepiantį tikru ir tyru dangišku nardu. Tada Viešpats kaip kvepiantį žiedą skleidžia vidinį žmogų, Jį mylinčią širdį, kuri visada traukia kitus, nes ji pamaitina, iš jos trykšta gyvosios upės. Nieko nėra gražiau už moterį, skleidžiančią Dievo pažinimo kvapą.
Karaliui sėdint prie stalo, mano nardas skleidė savo kvapą (Gg 1, 12).
...Karalių Karalius sėdi prie stalo, Marija atneša Jam kvapnią auką ir yra pašventinama baltu nekaltumo nuometu. Nuotakos kvepalai kyla iš jos dvasios malda ir garbinimu Karaliui, skleisdami nuostabų Jo pažinimo kvapą.
Kokį kvapą skleisime mes, tikinčios moterys?
_64x64_9de.jpg)
