Skausmas ir kančia yra neatskiriami nuo gyvenimo mūsų planetoje, ir krikščionys nėra išimtis. Skausmas – tai bendras įspėjamasis pranešimas visai žmonijai, kad kažkas negerai su šia planeta ir kad mums reikia radikalaus įsikišimo iš išorės („Jei neatsiversite...“). Kita vertus, nereiktų argumentuoti atvirkščiai ir susieti konkretų kieno nors skausmą su tiesioginiu Dievo veikimu. Evangelijos pagal Joną 9 skyriuje Jėzus atmeta tradicinį tuo metu kančios, kaip nuodėmės pasekmės, aiškinimą. Jėzaus sekėjai parodė vyrą, gimusį aklą. Kraipydami galvas jie klausė: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“ Kitaip tariant, kodėl jis nusipelnė aklojo dalios? Jėzus atsako tiesmukai: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Mokiniai norėjo sužinoti, kodėl atsiranda tokia kančia. Bet Jėzus nukreipė jų dėmesį kitur. Jis nuolat rodo į ateitį, atsakydamas į kitą klausimą: „Kokiu tikslu?“ Tai gražiai apibendrina Biblijos požiūrį į skausmo problemą. Ji aiškiai neatsako į klausimą, kuris nukreiptas į praeitį, į klausimą apie priežastį – „Kodėl?“ Bet ji suteikia viltį ateičiai, kad net kančia gali būti perkeista arba „atpirkta“. Žmogaus tragedija, tokia kaip aklumas gali pasitarnauti Dievo darbams apsireikšti. Kartais, kaip ir aklu gimusiojo atveju, Dievo darbai apsireiškia kaip įspūdingi stebuklai. Kartais ne. Tačiau kiekvienu atveju kančia suteikia mums galimybę apreikšti Dievo darbus.
Klausimai
Galbūt tu keliauji per gedulo etapus, o tavo maldos ir klausimai pilni kartėlio. „Jei tik Dievas aplankytų mane asmeniškai ir man atsakytų... – sakai sau. – Tai, kas nutiko, prieštarauja viskam, ką žinau apie mylintį Dievą. Jei tik galėčiau nors kartą išgirsti Jo paaiškinimą, kodėl turiu tai patirti, tada galėčiau ištverti.“ Kenčiančio Jobo noras buvo patenkintas. Dievas asmeniškai jį aplankė ir atsakė jam iš viesulo. Ar ievas atsakė Jobui į klausimus apie kančią ir neteisybę? Tiesą sakant, ne. Jis, atrodo, sąmoningai išvengė logiško ir tiesioginio paaiškinimo. Ko Dievas nori iš Jobo? Dievas paprasčiausiai norėjo, kad Jobas išpažintų pasitikėjimą Juo. Kol nesame gabūs sukelti pūgą ar pagaminti tobulą sraigę, neturime pagrindo paduoti Dievą į teismą. Dievas nepaaiškina Jobui jo skausmo priežasties. Jis sako, kad bandyti paaiškinti dalykus, kurių prašo Jobas, tolygu bandyti paaiškinti jūros geldelei, kas yra Einšteinas. Dievas neatskleidžia savo didingų planų. Jis atskleidžia pats save. O Jobui reikėjo rūpintis vieninteliu dalyku – savo atsaku. Dievas taip ir nepaaiškino jam jo kančių kilmės, bet nukreipė dėmesį į ateitį. Tragedija jau įvyko – ką tu dabar darysi? Jobui reikėjo prisiimti atsakomybę už vienintelį dalyką, kurį valdyti turėjo jis, o ne Dievas – už savo atsaką. Išvada: kenčiančiam krikščioniui svarbiausias klausimas nėra: „Ar Dievas už tai atsakingas?“, bet „Kaip turėčiau reaguoti šiam baisiam dalykui nutikus?“ Bent jau Biblijoje skausmo problema yra ne filosofinė mįslė, kiek žmonių reakcijos ir ištikimybės išbandymas. Vartodami tokius žodžius, kaip „Džiaukitės“, apaštalai visai neragino šypsotis kenčiant arba apsimesti, lyg nieko nenutiko. Kristus arba Paulius, reaguodami į skausmą, laikėsi visai kitokių nuostatų – jų dėmesys buvo nukreiptas į galutinį rezultatą, kuriam pasiekti Dievas mūsų gyvenimuose gali panaudoti kančią. Tai įmanoma tik tuomet jei įsipareigosime Juo pasitikėti, o šį įsipareigojimo procesą ir galima apibūdinti kaip džiaugsmą. Galutinis rezultatas, pavyzdžiui, gali būti ištvermė. Asmuo, kuris visada gauna, ko nori, neturi galimybės išsiugdyti ištvermės arba kantrybės. Kančia gali būti viena iš priemonių šioms savybėms išugdyti. Taigi, džiaugiamės ne pačiu skausmu, o tvirtu žinojimu, kad skausmas gali būti perkeistas. Vertė slypi ne skausme, o tame, kaip juo pasinaudosime. Galime drąsiai teigti, kad Dievas padaro kažką gera iš blogio, bet negalime sakyti, kad tikėdamasis sukurti kažką gero, Jis sukelia blogį.
Dievas supranta ir myli tiek tuos, kurie, patyrę kančią, nusisuka nuo Dievo, tiek tuos, kurie priima išbandymą kaip galimybę nešti džiaugsmą. Dievas nereikalauja teisingo mūsų atsako sau tarsi būtų pavydus tėvas, kurio lūkesčius reikėtų patenkinti. Tačiau džiaugsmingas susitaikymas skatina savaiminį gijimą: džiaugsmo ir dėkingumo nuostata sumažina stresą, nuramina nervus, išsklaido baimes ir padeda sutelkti organizmo gynybą.
Dvasios vaisių sąraše Paulius mini vieną vaisių, kuris verčiamas kaip „ištverminga kantrybė“. Kai kurie krikščionys mieliau linkę kalbėti apie stebuklingą išgydymą nei ištvermingą kantrybę. Stebuklingo išgydymo galimybė suteikia krikščionims didelę viltį. Bet nesulaukus išgydymo ši sudužusi viltis gali tapti didele tikėjimo kliūtimi ir sukelti neviltį. Atminkite, net jei nesulauksite išgydymo, Dievas jūsų nenuvylė. Jis gali panaudoti net negalią.
Kaip tarp mūsų vaikščiojęs Jėzus reagavo į skausmą? Sutikus skausmo apimtą žmogų, Jį apimdavo gili užuojauta. Nei karto Jis nepasakė: „Kęsk alkį. Nuryk sielvartą“. Kai mirė Lozorius, Jėzus verkė. Jėzaus reakcijų pavyzdys turėtų įtikinti mus, kad Dievas nėra toks Dievas, kuriam patinka matyti mus kenčiančius. Kai Jėzus pats susidūrė su kančia, Jis reagavo panašiai kaip bet kuris iš mūsų. Jis gūžėsi nuo jos ir klausė, tris kartus, ar yra koks nors kitas būdas. Bet jokio kito būdo nebuvo, ir tada Jėzus patyrė labai jausmą – pasijuto apleistas.
Naštų nešiojimas
Mes privalome reaguoti į kitų skausmą. Jėzus reagavo paimdamas tų, kuriuos Jis palietė, naštas. Kartais Jis įsikiša padarydamas stebuklą, tačiau labai dažnai Jis suteikia antgamtinę stiprybę tiems, kuriems jos reikia. Bet dažniausiai Jis pasikliauja mumis, savo atstovais, savo darbui pasaulyje atlikti. Mūsų prašoma gyventi pasaulyje Kristaus gyvenimą. Mes skelbiame Jo žinią, meldžiame pasigailėjimo ir kenčiame su kenčiančiais. Jei šiandien kas nors paklaustų „Kur Dievas, kai skauda?“, galima atsakyti: „Kur bažnyčia, kai skauda?“ (1 Jono 3, 16-18)
Parengta pagal P. Yancey knygą „ Kur Dievas, kai skauda“
_64x64_9de.jpg)
