Lilija Kozlovskaja: „Kiekvienam svarbu atrasti bendruomenę...“

 „Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą - pirmąjį vaisių Kristui Azijoje“ (Rom 16, 5) - teigia apaštalas Paulius. Regis, ir šių dienų bažnyčioje yra tie „pirmieji vaisiai“ Kristui, kurie yra be galo brangūs. Dėl šios priežasties kalbinti Lilę buvo itin malonu - ji mūsų bendruomenėje yra nuo pat jos gimimo.
Esu tikra, kad tokie žmonės visuomet išliks tais mylimais „epenetais“, kurių ištikimybė Dievui - lyg pastato viduje tos svarbiausios, „laikančios“ sienos, - stiprins ir atgaivins ne vieno tikinčiojo širdį.

Lile, esi bažnyčioje nuo pat jos įkūrimo. Papasakok, koks buvo tavo kelias pas Viešpatį ir kaip susiklostė, jog ėmei lankyti būtent šią, tuo metu naujai gimstančią bendruomenę?

Nuo mažens lankiau sekmininkų bažnyčią, nes mane augino močiutė, kuri buvo sekmininkė. Ten patikėjau Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, buvau pakrikštyta vandeniu ir Šventąja Dvasia. Po kelių stiprių Dievo meilės patyrimų troškau Jam tarnauti, būti Jam kuo nors naudinga. Toje bendruomenėje, kurioje buvau, tokios galimybės nemačiau. Žiūrėdama vaizdo įrašus sužinojau, kad ir mūsų laikais daugelyje Afrikos valstybių minios žmonių atsiliepia į kvietimą priimti Kristų, kad meldžiamasi už ligonius, ir jie pasveiksta. Prašiau Dievo, kad panaši bažnyčia, kaip apaštalų laikais, atsirastų ir Vilniuje, kad tai vyktų ir Lietuvoje.

Kartą viena bendradarbė man papasakojo, kad buvo namuose pas tokį Giedrių, kur buvo kalbama apie Dievą. Daugiau ji man nelabai ką galėjo paaiškinti. Nežinau kaip, bet supratau, kad tas Giedrius yra iš kitos, neregistruotos sekmininkų bendruomenės ir kad aš labai noriu nueiti į tą namų susirinkimą. Tad kitą kartą drauge su bendradarbe ėjau ir aš.

Pasidalinęs mintimis, atrodo, iš Dereko Princo knygos, Giedrius prasitarė, kad Dievas prakalbo jam apie didelę bažnyčią, kuri bus, kad tai bažnyčiai reikės sekretorės-mašininkės, vertėjų, ir pakvietė mus pasimelsti, kad Dievas atsiųstų tokių žmonių. Kambaryje sėdėjo ne daugiau nei dešimt žmonių - dauguma buvo ką tik įtikėję, todėl išsakyti žodžiai buvo labai drąsūs. Pamąsčiau, kad negaliu žinoti, ar Giedrius tikrai girdėjo iš Dievo, kaip negaliu būti tikra, kad negirdėjo. Kartu su visais atsiklaupiau maldai ir užsimerkiau. Dar nepradėjus melstis, regėjime pamačiau daugybę žmonių ir supratau, kad tai - bažnyčia, apie kurią Giedrius kalbėjo, kuri tikrai bus. Taip pat aiškiai išgirdau, kad čia yra mano vieta. Nuo to laiko nuolatos lankydavau pas Giedrių namuose vykusius susirinkimus. Bažnyčios „Tikėjimo žodis“ paskelbimas ir daugelio žmonių sielų išgelbėjimas joje buvo Dievo valios išsipildymas.

Kas tau labiausiai įsiminė iš pirmųjų bažnyčios gyvavimo metų?

Pirmaisiais bažnyčios gyvavimo metais buvo didelis troškimas tarnauti bažnyčioje. Ką tik atsivertę žmonės iškart prisijungdavo prie vieno ar kito tarnavimo. Pamenu, kaip kai kurie baigusieji tarnystės mokyklos pirmąją laidą buvo skiriami namų grupelių vadovais. Nors aš taip pat buvau tarp baigusiųjų pirmąją laidą, taip jau susiklostė, kad tuo metu atostogavau Palangoje. Bet žinia apie namų grupelių vadovų paskyrimą mane pasiekė kitą dieną. Sunku nusakyti, kas tada vyko mano širdyje, kaip aš gailėjausi, jog nebuvau Vilniuje ir kad manęs nepaskyrė vadove! Norėdama nuraminti savo širdgėlą, važiuodama namo stengiausi mąstyti „pozityviai“ - guodžiau save, kad gal ir gerai nebūti lydere: nereikės prisiimti atsakomybės už kitus žmones. Man taip bemąstant atėjo aiškus suvokimas, kad grįžusi būsiu paskirta vadovo padėjėja. Taip ir nutiko. Man tai buvo paliudijimas, kad Dievas viską žino ir kontroliuoja, kaip Evangelijoje ir pasakyta: be Jo žinios ir plaukas nuo galvos negali nukristi.

Bažnyčioje gimus Lietuvos misijai - pamokslininkų tarnavimui - tu taip pat važinėjai pamokslauti. Ką prisimeni iš šios tarnystės ir kokios patirties tai tau suteikė?

Prisimenu keliones į Tauragę. Mane paskyrė būti atsakinga už Tauragės bendruomenę. Iš Vilniaus iki Tauragės autobusu reikėjo važiuoti apie 5 val. Kartais tekdavo važiuoti ir du kartus per savaitę. Dievas liejo savo malonę, ir kelionės neprailgdavo: laiką išnaudodavau Rašto skaitymui ir išsimiegojimui. Ir tarnaujant lydėdavo Dievo malonė. Viską, kas tuomet vyko, lydėjo Dievo malonė. Daug ko nežinojau, todėl, kaip dabar matau, ne viską dariau teisingai. Tačiau nepriklausomai nuo mano ribotumo, žmonės atsiliepdavo į Evangelijos žinią. Supranti, kad tai, kas tada vyko, priklausė ne nuo žmogaus, bet nuo Dievo, todėl atmintyje iškyla Pauliaus žodžiai: „Nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas - augintojas.“ Tarnaudama šiame tarnavime išmokau nuolankumo: nesikoncentruoti į save, neprarasti vilties nesėkmės atveju ar neprisiimti sau nuopelnų, kai viskas sekasi, mokiausi pasitikėti Dievu ir atiduoti Jam visą šlovę.

Kaip vėliau klostėsi tavo tarnystės kelias? Ar tai skatino tave keistis?

Pasidalijus namų grupelei, tapau namų grupelės vadove, o atsiradus didesniam namų grupelių skaičiui - namų grupelių pogrupio vadove. Vėliau įstojau mokytis į Vilniaus universitetą, dėl didelio krūvio negalėjau tinkamai tarnauti, todėl savo tarnystę pristabdžiau. Dabar vėl tarnauju namų grupelių pogrupio vadove. Be abejo, tarnystė neleido man apsileisti, skatino mane keistis. Jutau atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, nes mačiau, kad mano žodžiai ir veiksmai daro įtaką kitiems. Žiūrėdami ne tik į mano žodžius, bet ir į mano gyvenimą, žmonės vertina bendruomenę ir net Dievą. Todėl tikslas buvo nekliudyti kitiems pažinti Dievą, bet jiems padėti. Man pačiai reikėjo stipriai keistis ir mokytis, todėl aktyviai dalyvaudavau visuose susirinkimuose, seminaruose, konferencijose. Išgirstas Žodis formavo mano pasaulėžiūrą, stiprino tikėjimą, skatino asmeniškai pažinti Dievą. O tarnystė buvo tas laukas, kur visa tai galėdavau pritaikyti praktiškai. Tarnaujant žmonėms visada tenka susidurti su sudėtingomis situacijomis, tad mokiausi jų neišsigąsti, bet ieškoti atsakymų maldoje ir Žodyje. Keitimasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas, todėl ir dabar turiu tą patį poreikį - keistis.

Išties prie mūsų bažnyčios prisijungdavo labai daug žmonių, bet per eilę metų daugelis ją paliko. Kaip manai, kodėl taip nutinka ir kas tau padėjo išlikti ištikimai šiai bendruomenei?

Turbūt priežastis yra ne viena. Tačiau labai svarbu turėti asmeninį Dievo patyrimą ir pažinimą. Dievo buvimu abejojantis ir Jo asmeniškai nepažįstantis žmogus ilgai bažnyčioje neužsibus. Kita priežastis, kuri ir išlaikė mane šioje bažnyčioje, yra tvirtas įsitikinimas, kad ši bendruomenė gimė iš Dievo. Prisimenu, kaip bendruomenės, kurią lankiau anksčiau, vyresnieji buvo priešiškai nusiteikę šios bendruomenės atžvilgiu. Jie sakė, kad mūsų bažnyčia ilgai negyvuos ir, atrodo, to laukė. Tačiau man jų kalbos atrodė labai keistos, nes aš aiškiai žinojau, kad tiesa yra kitokia. Pasirinkti ir likti šioje bendruomenėje man padėjo ir suvokimas, kad čia yra mano vieta. Manau, kad kiekvienam svarbu atrasti tokią bendruomenę, kurioje būtum ne svečias, bet namiškis, visada besirūpinantis savo namais.

Esi bažnyčios vyresnioji, jau turi nemažą patirtį gyvendama su Dievu. Ką galėtum pasakyti tiems, kurie šiuo metu yra atsitraukę nuo bendruomenės ir nedrįsta prie jos vėl prisijungti? Kaip manai, kuo bažnyčia svarbi ne tik naujatikiui, bet ir ne vienerius metus tikinčiajam?

Visų pirma raginčiau nebijoti ateiti į bendruomenę. Kiekvienas žmogus mums yra labai brangus. Širdis džiaugiasi, kai bendruomenėje pamatau seniai matytus veidus. Taip pat, manau, visiems mums būtų naudinga apmąstyti savo gyvenimą, kad gyventume prasmingai, nes laikas bėga greitai. Nesvarbu, kiek metų žmogus tiki, jam vis tiek reikalinga bendruomenė: joje mes girdime Žodį, kuris stiprina mūsų tikėjimą ir keičia gyvenimą. Kai nelankome bendruomenės, mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu silpsta, kol galiausiai mes jį visiškai prarandame ir mūsų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo netikinčiųjų.

Kalbino Aurelija Umbrasienė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo