Linkėjimai geroms žmonoms

Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir Viešpaties palankumą (Pat 18, 22).

Anądien perskaičius šią patarlę veidą nušvietė šypsena. Netikėtai pagalvojau apie save ir visas geras žmonas. Suprantama, nekuklu apie save mąstyti kaip apie gerą žmoną, bet, pamaniau sau, kodėl neleidus sau tokios prabangos? Tai nereiškia, kad kasdien kvėpuosiu nuosavu teisumu, bet vis dėl to nusprendžiau pasidžiaugti... savimi! Ir kiek gi, pagaliau, galima plaktis į krūtinę dėl laiku neišplautų indų ar dar kokios nereikšmingos klaidos bei ydos? (Juk, mielos gerosios žmonos, mūsų pačių klaidos mums paprastai neatrodo didelės bei reikšmingos!)

Taigi, mielos mano bičiulės ir visos kitos geros žmonos, - na ir kodėl mums nepasidžiaugus savimi? Juk kiekviena žinome, kiek daug darbų nudirbame kasdien ar bent jau kas antrą dieną. Žinome, kad mus surado mūsų vyrai, pamilo ir vedė. Padarė tai nebe mūsų žinios bei sutikimo. Juk mes sutikome už jų tekėti, taigi apsisprendėme mylėti ir būti mylimos, kol mirtis mus išskirs. Na ir kas, kad vyrai kartais nepadovanoja gėlių, kai to norisi, ar pažeria netikėtų, ne visai malonių pastabų mūsų atžvilgiu. Juk jei esame geros žmonos, kas galėtų mus išmušti iš vėžių? Jei jau gera, tai gera, o jei gera, tai laimės kupina!

Štai koks netikėtas pamąstymas mane aplankė: jei esu gera žmona, vadinasi, mano paveldas, „kraitis“ - laimė. Net jei pati sau atrodau nelaiminga, o gal net porą kartų per dieną būnu būtent tokia, vis tiek vyras dėl manęs randa laimės. O kaip ten yra su laime? Štai Saliamonas atskuba į pagalbą (bent jau vyrams) ir sako: jei radai gerą žmoną, radai laimę. Ne, ne dar kokią draugę, automobilį, naują kompiuterinį žaidimą ar gerą darbą, bet būtent gerą žmoną radęs radai laimę! Mat visi dalykai kinta - ir draugės, ir automobiliai, ir darbai, o štai geros žmonos - jos kaip saulė - kasdien pakyla, šviečia, šildo, kartais perkaitina, kartais slepiasi už debesų, vakarop leidžia pailsėti nuo jos kaitros, o štai rytais - ir vėl ištikimai pakyla!

Tiesa, laimė namuose kartais lieka nepastebėta, tačiau ar dėl to ji nustoja būti laime? Juk ne! Tas, kas randa, kartais ir pameta, bet net ir pamesta laimė išlieka ta pati, tik nustoja „nešti laimės pelną“. Belieka kantriai išbūti, išlaukti, ir ji tikrai vėl bus surasta bei įvertinta!

Tiesa, kur kas įdomiau man atrodo tai, kad kas randa gerą žmoną, randa ne tik laimę, anot Saliamono, bet ir Viešpaties palankumą. O aš ir nežinojau, kad manyje yra tarytum „užkoduotas“ Jo palankumas. Galima sakyti, esu vaikščiojanti Dievo malonė namuose - juk malonę suvokiame kaip neužtarnautą Dievo palankumą. Pasirodo, būtent taip mane vadina Dievo žodis - Jo palankumu! O Jo palankumas mums visiems yra nepelnytas, tad jei tau kartais atrodo, kad vyras nenusipelno palankumo, gerumo, nieko negali padaryti, nes kad jis jo netektų, tau reikėtų pačiai išeiti iš namų. O jei išeisi, ar nebus taip, kad ir nustosi pati būti Jo palankumu bei laime, nes juk būtent žmonos statuse „užrakintas“ šis palaiminimas!

Vadinasi, jei mūsų vyrai netyčia suabejotų Dievo palankumu, jiems pakanka pažiūrėti į mus, savo žmonas! Ar mes vis dar namuose? Ar vis dar mylime savo vyrus? Ar jie vis dar mūsų didvyriai, mūsų uostai bei užuovėjos, mūsų draugai? Tuomet belieka džiaugtis Viešpaties parodytu palankumu savo vyrams. Juk, veikiausiai, jie rado Viešpaties palankumą dėl… išmintingo pasirinkimo. 

Taip, mielos geros žmonos, pasidžiaukime tuo, kas esame, ir su šypsenomis pasitikime savo mielus vyrus, kad jie iš naujo, vėl ir vėl, kol mes gyvos, rastų savo laimę bei Dievo palankumą!

A.U.