Šatrijos Ragana – krikščioniškojo dvasingumo šauklė bei pavyzdys (I dalis)

Kalbėti apie krikščioniškąjį dvasingumą nelengva, nes kiekvienas jį suprantame ir įsivaizduojame skirtingai. Vienam tai ilgos maldos valandos, kitam - įvairaus pobūdžio veikla, trečiam - tiesiog džiaugsmas Viešpatyje, laimės pajautimas, o ketvirtam - menas ar egzaltacija.Šiame darbe pažvelgsime, kaip dvasingumą suprato lietuvių rašytoja MARIJA PEČKAUSKAITĖ-ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930 m.), kurios gyvenimo būdas bei darbai kilo iš Šventojo Rašto pažinimo. Tiksliai nėra žinoma, kodėl ši šviesuolė, žinoma kaip rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė, visuomenės veikėja, pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį. Nors ir sakoma, jog šį pasirinkimą lėmė tamsus jos gymis, ankstyvos jaunystės išgyvenimai bei vieta, kurioje ji augo, neapsiriksime, teigdami, jog šis slapyvardis atskleidžia tvirtą, bebaimį, neprisitaikėlišką, prieš išankstinius nusistatymus kovojantį jos būdą. M. Pečkauskaitės nuveikti darbai, mintys, kūryba liudija neabejotiną jos sąlytį su Jėzumi Kristumi, kurio lietuvių tauta, XX a. pradžioje atidūrusi prie modernios visuomenės slenksčio, atsisakė kaip to laikotarpio atgyvenos.

Rašytojos literatūrinis palikimas nėra gausus. Skaitant jos raštus į akis krenta netobula lietuvių kalba, žemaitiška tarmė, rusiškų ir lenkiškų svetimybių, barbarizmų gausa - dėl to rašytojos tekstai iš pirmo žvilgsnio įgauna primityvumo, senamadiškumo žymę. Tačiau tegul šie trūkumai neužgožia Šatrijos Raganos neštos žinios aktualumo, pabrėžiant vien meninę jos darbų vertę. Tai, ką norėjo pasakyti M. Pečkauskaitė, turėtų dominti kiekvieną, trokštantį tarnauti žmonių sieloms, kreipti jas link Dievo. Jos asmenybė - tai tikrojo dvasingumo pavyzdys tiek jaunajai kartai, tiek ir pagyvenusiems. Dvasingumo, kuris vienintelis gali padaryti žmogų laimingą, nors ir kaip žodžio „laimė“ prasmė šiandieninio žmogaus lūpose skirtųsi nuo rašytojos suvoktos prasmės.

Ankstyvosios jaunystės pasirinkimai

M. Pečkauskaitės visuomeninės ir pedagoginės pažiūros formavosi gan sudėtingomis lietuvių tautai XIX a. pabaigos-XX a. pradžios sąlygomis. Kultūra, išauginusi būsimą rašytoją, buvo dvarų kultūra, o jos protėviai buvo kilmingi ir turtingi dvarininkai. Knygos, paveikslai, muzika, LDK tradicijos Marijai nebuvo svetimos, kaip ir lenkų kalbos dominavimas ne tik viešajame, bet ir namų gyvenime.

Nerūpestingas Marijos gyvenimas kryptį ir tikslą įgauna 1891 m. (jai tuomet buvo vos 14-iolika) susipažinus su demokratinių ir nacionalinių pažiūrų jaunuoliu Povilu Višinskiu. Tai buvo sąmoningo lietuviško patriotizmo pradžia, ateityje įgavusi daugybę spalvų ir atspalvių. Pasak literatūrologės J. Žėkaitės, vargu ar Marijos tėvai, kurie rūpinosi ūkiu ir prisibijojo caro valdžios represijų, skatino dukrą atsižadėti įprastos „bajoriškos“ lenkų kultūros dėl „mužikiškos“ lietuvybės. Tuo labiau, kad ši lietuvybė neturėjo tuomet nei kultūrinio, nei valstybinio savarankiškumo perspektyvų. Drąsiai persiimti lietuvių išsivaduojamojo sąjūdžio idėjomis tuo metu buvo ne tik nepopuliaru, bet ir pavojinga. „Polonizacijai ir rusifikacijai įnirtingai varžantis dėl lietuvių tautos asimiliavimo, išsaugoti gimtąją kalbą reiškė pasipriešinti carizmo kolonijinei politikai, tuo pačiu unijinėms tradicijoms. Juk spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta, o privilegijuotieji sluoksniai nekalbėjo lietuviškai <...>“, - rašo literatūrologė (1984, 15 p.). Išmokti lietuvių kalbą ir ją sąmoningai vartoti (būtent šį tikslą ir išsikelia jaunoji Marija) XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje, didžiumai bajorų pabrėžtinai skelbiant lenkiškumą, atrodė pernelyg drąsu, net didvyriška. Marija žengė šį žingsnį nejusdama ypatingos dvasinės įtampos.

Dar būdama 17-iolikos, Marija laiške Povilui cituoja Menšikovo „Mintis apie laimę“, kuriose įrėmina savo gyvenimo svajonę: „Į kokią žmonių dykumą jūs bepapultumėte, koks bebūtų skurdus aplinkinių dvasios pasaulis, jūs visuomet esate gabus įkurti nors ir mažą, bet žydintį „ūkį“. Žmonės, tarp kurių mes gyvename, kas bebūtų, turi tapti mums įdomūs. Ir labai mažai yra tokių ligotų, subjaurotų organizmų, su kuriais nebebūtų galima jau nieko padaryti... Net gyvenant kaime nėra reikalo dusti iš vienatvės: reikia tik panorėti - ir miręs pasaulis pražys gyvenimu, būtent tokiu gyvenimu, kokio jums reikia“ (Laiškai, 1986, 15 p.). Toks septyniolikmetės paauglės laimės suvokimas kai kuriuos tyrinėtojus verčia manyti, jog rašytoja nuo pat gimimo turėjo altruizmo dovaną. Tačiau literatūros istoriografai vieningai prieina nuomonės, jog būsima rašytoja vos ne nuo gimimo buvo religinga, nors dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraštis) iki 1901 m. neatskleidžia jokio ypatingesnio rašytojos santykio su religija. Tiesa, Marijos mama buvo labai maldinga, „kantrybės bei savęs atsižadėjimo idealas, visuomet sutinkanti su Dievo valia“ (Laiškai, 1986, 409 p.), pati Marija lankė bažnyčią, meldėsi, laikėsi religinių papročių, bet tai darė gana inertiškai (Žėkaitė, 1984, 72 p.). Santykį su religija, pasak tyrinėtojų, rašytoja pakeičia artimiau susipažinusi su kunigais bei įtraukta į klerikalinės spaudos bendradarbes. Būtent 1901 m. ji laiške P. Višinskiui drąsiai pareiškia savo pažiūras ir įsitikinimus: „Menkai apšviečia tautą tie, kurie jai išplėšia pirmutinę šviesą; vargiai padarys ją laimingą atimdami tikrą šaltinį laimės. Aš esu giliai tikinti, ir liūdna man, skaudu ir nesmagu girdėti ir matyti nuomones, užgaunančias mano švenčiausius jausmus“ (Laiškai, 1986, 117 p.). Šie metai ir žymi Marijos sąmoningą apsisprendimą tarnauti Kristui ir tautai savo talentu ir darbu, nešti tikrąją šviesą, paaukoti savo gyvenimą šiam kilniam tikslui.

Kūrybos pradžia bei nusivylimai

Savo pirmaisiais kūrinėliais M. Pečkauskaitė tiesiogiai imasi įgyvendinti svajonę, dėl kurios sparčiai, bet sunkiai mokėsi lietuvių kalbos: „Juk tai mano svajonė pamatyti kada savo darbą išspausdintą kitiems pasiskaityti. Aišku, kad ne dėl paties rašymo malonumo rašau, nes ir į galvą man nebūtų atėję pradėti, jeigu ne noras prisidėti kuo nors, nors viena plytele prie Lietuvos statymo. <...> Aišku, aš negaliu norėti, kad taip tučtuojau išspausdintų ir skaitytų mano kūrinius. Negeras tas, parašysiu antrą ir trečią. O jeigu ir tada nieko neišeis, na, tai tada pasakysiu gana ir kitos kokios plytelės ieškosiu!..“ (Laiškai, 1986, 59 psl.). Būta minčių Marijos galvoje ir kitaip pasitarnauti žmonėms - būti vienuole, ir vėliau iš dalies gailėjosi, kad ja netapo. Tad rašytojos jaunystėje būta daug abejonių, blaškymosi, ieškant savojo pašaukimo: „Rodos man, jog niekam nesu reikalinga ant šio svieto, jog jokios naudos nieks neturi iš manęs - ir gana. Kad man kas parodytų, eiti kur, nors dieną naktį vargti dėl gero žmonių, žūti, kentėti, - eičiau ir tada būčiau, man rodos, laiminga, kaip niekados“ (Laiškai, 1986, 92 p.). Nerasdama ramybės, ji visgi pasirinko daryti tai, kas, jos ir kitų manymu, jai sekėsi geriausiai ir kas galėjo atnešti bent kažkokią naudą Lietuvai - rašyti.

Lietuvos kaimo realybė padiktavo pirmųjų Šatrijos Raganos kūrinių temas: girtuoklystė, kaimo žmonių tamsumas, skurdas, inteligentiškos šviesuomenės nusigręžimas nuo paprastų žmonių. Pasak J. Žėkaitės, temas diktavo būtent altruistinis, humanistinis rašytojos nusiteikimas, tačiau kūriniai, pasak jos, daugiau konstatuoja, o ne analizuoja, nekelia klausimo, kaip padėti ištaisyti tokią padėtį. Tad Šatrijos Ragana savo ankstyvaisiais kūrinėliais pasirodė naivi ir egzaltuota, giliai tikinti, kad gražius visuomeninius idealus nesunku įgyvendinti, pasitelkus mokslą bei humanistinį altruizmą. Svajodama gyventi kaime ir padėti paprastiems žmonėms, jaunoji rašytoja baigia bitininkystės kursus Varšuvoje, tačiau grįžusi iš Varšuvos ji pastebi, jog kasdienybė neatitinka išsvajotų ir užsibrėžtų idealų, - troškusi spindėti veikla ir žygiais, ji privalėjo tenkintis tuo, kuo ir visi, neturėję, jos nuomone, aukštesnių aspiracijų (Žėkaitė, 1984). Tuomet ji ima mokyti privačiai, įsitraukia į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, toliau rašo prozos kūrinius, tačiau juose realizuoja krikščionybės, o ne stichiško demokratizmo bei inteligentiško liberalizmo idėjas.

Studijos Šveicarijoje bei pažintis su F. W. Fiorsteriu

Krikščioniškąsias rašytojos nuostatas dar labiau sustiprina studijos Ciuricho bei Friburgo universitetuose. Tačiau katalikiškosios studijos Šveicarijoje anaiptol nebuvo atribotos nuo bendrų amžiaus pradžios pasaulėžiūrinių ieškojimų ir madų, jos tiesiogiai skatino neoromantinę vaizduotę bei modernias simbolistines jausenas, ir tai darė didelę įtaką M. Pečkauskaitės kūrybai (Speičytė, 2002).

Tačiau didžiausią įtaką, kuri neišblėso rašytojos gyvenime iki pat jos mirties, padarė Ciuricho profesorius F. W. Fiorsteris. Jis - moralinio ugdymo, neatskiriamo nuo krikščionybės postulatų, politinės etikos principų kūrėjas ir skelbėjas, vienas ryškiausių pacifistinio, antiautoritarinio judėjimo lyderių praėjusio amžiaus Europoje. Garsėjo ir kaip moralės ir religijos pedagogas, politinės etikos skelbėjas. Įdomu tai, jog jo auklėjimo meistriškumas rėmėsi ne mokslu, bet veikiau psichologine intuicija, idealo vizija, žmogaus prigimties pažinimu, veiksminga charakterio ugdymo koncepcija (Mikelaitis, 2012). XX a. antrajame-trečiajame dešimtmetyje M. Pečkauskaitės išversti Fiorsterio raštai vieni pirmųjų Lietuvoje prabilo apie krikščionybę ir kultūros krizę. Apie krizę, kaip žmogaus valios ligą, kaip „iškrikusį aš“, „išpampusį savo aš jausmą“. Tai, kad pirmasis Fiorsterio „Jaunuomenės auklėjimo“ leidimas buvo išpirktas ir išleistas antras, liudija, kad tuometinėje Lietuvoje jis buvo gana populiarus. A. Maceina vokiečių pedagogą įvardino kaip įstengusį nušviesti tą vidinį ilgesį, kurio kupina moderni siela, išryškinant vidujinę krikščionybės galybę, josios grožį ir vertę, apčiuopiamai parodyti, kad ilgesio objektas yra Dievas (Mikelaitis, 2012).

Neatsitiktinai Šatrijos Ragana buvo vadinama „lietuviškuoju Fiorsteriu“. Jos veiklą bei raštus persmelkia Fiorsterio idėjos, nors ji pati ir nėra išsamiau rašiusi apie šio pedagogo idėjinį poveikį savo kūrybai. Po studijų gyvenusi tik iš savo darbo, rėmusi artimuosius ir šiaip pagalbos reikalingus, Fiorsterio „Jaunuomenės auklėjimą“ 1912 m. ji išleido savo lėšomis.

Veikla

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šatrijos Ragana nesikišo į politinius ir partinius visuomeninius reikalus, tačiau nuolat jais domėjosi. 1918-1921 m. ji labai išgyveno visuomeninių vertybių pamynimą bei niekinimą: „tamsiųjų gaivalų“ kupinos bolševizmo dvasios plitimą, papirkinėjimą, demagogiją, pataikavimą minios instinktams, „nesąžiningumą, nedorumą ir chamiškumą bekraštį ir beribį“ (Raštai III, 2008, 324 p.). Tačiau Šatrijos Ragana nesileidžia į netikėjimo ir nihilizmo paieškas. Ji nuo pat jaunystės aiškiai suvokė tikėjimo praradimo pavojų ir būtinybę skleisti krikščionybę, vykdyti evangelizavimo misiją. Savo veikėjos Viktutės lūpomis ji sako: „Išgirdus apie partiją lietuvių, norinčių platinti tikėjimą be Dievo, liūdna man buvo, ir dažnai gailiai guosdavaus dėl tos priežasties. O jis, būdamas XIX a. pabaigos jaunikaitis, niekais laiko viską, ko negali savo pirštais pačiupinėti. Mane tarsi kas durte duria, girdint tokias nesąmones apie tai, ką laikau šventa, apmaudas ima, kad žmogus nesupranta tokios aiškios, rodos, tiesos“ (Raštai I, 2006, 37 p.).

Po Šveicarijos universitetų ryškesnių rašytojos biografinių bruožų nepastebime, išskyrus tai, jog ji ir toliau rašo apsakymus bei pedagoginius straipsnius į periodinę spaudą, vadovauja knygynui, vėliau mokytojauja Marijampolės mergaičių gimnazijoje, o prasidėjus karui ir gimnazijai išsikėlus į Rusiją, persikelia į Židikus ir ten imasi labdaringos veiklos. „Regis, po paskutiniojo brolio mirties pedagoginis darbas, vėliau po karo - labdaringa veikla Židikuose padėjo Marijai galutinai įtvirtinti savo gyvenime stoišką, asketišką laikyseną, kuri iki gyvenimo pabaigos liko vis labiau ryškėjantis jos asmenybės bruožas“ (Speičytė, 2002, 197 p.), - teigia tyrinėtojai. Per penkiolika metų, praleistų Židikuose, Marija sukūrė juose naują visavertę bendruomenę, tarsi norėdama nepriklausomai nuo aplinkybių išbandyti savo filosofiją. M. Pečkauskaitė, pasak B. Speičytės ir M. Kvietkausko, galėjusi keltis į Kauną ir, pavyzdžiui, dėstyti pedagogiką universitete (jos nuopelnai buvo plačiai pripažinti - 1928 m. jai suteiktas Garbės daktaro vardas). Tačiau ji savo noru ir apsisprendimu pasiliko atokiuose Židikuose tarp vargstančių šeimų, kaimo vaikų, ligonių, senelių. „Gyveno Židikuose kaip misionierė, savanoriškai statanti bendruomenės pagrindus, mokanti žmones pamatinių krikščioniškųjų vertybių ir savivaldos principų. Misionieriškai laikėsi labdarybės, savo turtą, jėgas, net maistą nuo savo stalo išdalindavo tiems, beturčiams ir materialiai, ir kultūriškai, beviltiškai sergantiems“ (Speičytė, 2002, 298 p.). Marijos dėka mažame miestelyje viena po kitos radosi tokios nedažnos tuometinėje Lietuvoje kultūros ir sociumo formos - vaikų draugija „Rūtų vainikėlis“, jaunimo ir suaugusiųjų choras, pradinė mokykla, Šv. Vincento a Paulo pavargėlių šalpos draugija, kasmet rengusi sėkmingas labdaros loterijas, Blaivybės draugija, „Angelo sargo“ vaikų sąjunga, katalikiškojo kaimo jaunimo sąjunga „Pavasaris“, knygynas, Vyskupo Valančiaus liaudies universitetas, mėgėjų teatras, kuriam pastatyta nauja salė, senelių prieglauda, ambulatorija, arbatinė, pagaliau - nupirktas ir suremontuotas namas, kuriame įsikūrė gydytojas ir vaistinė.

„Taip, Marija Pečkauskaitė buvo moteris inteligentė, didelės doros ir kultūros asmenybė, o ilgus metus ji pragyveno, taip sakant, pravargo Židikuose, tamsiame, neįdomiame, Žemaitijos užkampyje, be sau lygių draugų, be pramogų. Veikliai darbavosi pati viena, užsidariusi lyg vienuolyno celėje - senoje klebonijoje - su savo mintimis, giliomis svajonėmis“, - sako P. Spurgana (Speičytė, 2002, 299 p.). Pasak tyrinėtojų, šis sąmoningas nusileidimas į žemiausią kultūros lygmenį prie niekam nerūpimų vargingų vaikų, beglobių senukų bei ligonių turi religinį dvasinio kelio provaizdį. Jo atgarsiai, nors ir kaip sovietmetis stengėsi juos nutildyti, dar ir dabar girdimi šiandienėje Židikų bendruomenėje.

Šatrijos Raganos literatūros dvasingumas

Kalbant apie Šatrijos Raganos literatūros krikščioniškumą, tikėjimas Dievu joje yra be galo svarbus faktas, nes, pasak G. Mikelaičio, krikščioniškas menas pasireiškia (apsibrėžia) per subjektą, kuriame jis yra, ir per dvasią, iš kurios jis išeina. Svarbiausias matas čia - paties kūrėjo krikščioniškumas, kur labiausiai pabrėžiamas dvasingumo aspektas. Lemiamu dalyku tampa ne krikščioniška medžiaga (jos Šatrijos Raganos kūryboje tikrai nėra daug), o kūrinyje pasireiškianti dvasia, nuostata, pasaulėžiūra (Mikelaitis, 2012).

Apskritai, XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių tautos literatūra - tai laisvėjanti literatūra, kurios nuostata - tarnauti, šviesti, mokyti, kelti. Ši literatūra susitelkia į individualų žmogaus rūpestį: į būties nerimą, ilgesį, prasmės ieškojimą, dievybės nuojautą ar abejonę, į kūrybos paslaptis. Neatsisakoma tautai, visuomenei svarbių idėjų, bet ne mažiau, o kartais ir labiau svarbi atrodo kūrėjo asmenybė, jos atsiskleidimas. Ši XIX ir XX a. nuostatų takoskyra Lietuvoje pirmiausiai eina per tokius meno veikėjus, kaip M. K. Čiurlionis, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, J. A. Herbačiauskas, O. Pleirytė-Puidienė, ir, be abejo Šatrijos Ragana (Daujotytė, 1997). Šiuo laikotarpiu plūstelėjęs vertybinis reliatyvizmas, religines problemas prilygina kultūros klausimams. Katalikiškojo modernizmo krizė rodė religijos ir kultūros, konservatyviosios ir moderniosios katalikybės, religijos skelbimo ir skleidimosi pakitusiomis sąlygomis dramą (Mikelaitis, 2012). Šių įtampų lauke atsitiko taip, kad krikščioniškumas prarado privalomą išganymo pobūdį. Ir apskritai, XX a. pradžioje visoje Vakarų Europoje (Lietuvoje po spaudos atgavimo) religinė literatūra tolo nuo bažnytinių, apologetinių funkcijų bei nuo tradicinio, katekizminio santykio su Dievu. Tačiau šiuo metu lietuvių rašytojai stengiasi surasti šviežių religijos ir kultūros jungties lyčių. Tokių rašytojų, kaip Gustaičio, Jakšto, Maironio, Vaižganto, kūryba darosi gerokai psichologiškesnė, krikščioniškos vertybės labiau orientuotos į kūrinio semantiką. Na, o Šatrijos Ragana kaip tik ir žymi perėjimą iš didaktinės, moralistinės į modernistinę, šiuolaikinę kūrybą (Mikelaitis, 2012). Kokie gi esminiai šios kūrybos bruožai?

Bus daugiau