Saugok mane, kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane (Ps 17, 8–9).
Dievo psalmininkas labai aiškiai atpažįsta smurtą, bėga nuo savo prispaudėjų ir meldžia Aukščiausiojo apsaugos nuo prievartos. Tai – teisingas požiūris į smurto situacijas.
Smurtas šiuolaikinėje visuomenėje, šeimoje ir net bažnytinėje aplinkoje, gali būti gajus, nes lengvai pasislepia po kultūriniais ir religiniais stereotipais, populiariais mitais apie tai, kas yra smurtas. Atvira agresija, teroras – akivaizdžios smurto formos, tačiau ne visuomet smurtas taip paprastai atpažįstamas. Kai kurios smurto formos dažnai nepastebimos, nes yra pateisinamos įsisenėjusiomis kultūrinėmis-religinėmis normomis.
Išvardinsiu kelis gan populiarius mitus. Demaskuokime melą. Šventame Rašte Jėzus pastebi, kad atidengtas melas yra veiksnios tiesos pradžia – Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31).
Mitas Nr. 1. Jie tokie žinomi, malonūs ir dori žmonės, tad tarp jų tikrai negali būti smurto apraiškų.
Tai vienas labiausiai paplitusių klaidingų moralistinių požiūrių. Kodėl? Mes, krikščionys, neretai padarome tokią išvadą, nes be išlygų vertiname pačią šeimos instituciją ir moralų elgesį visuomenėje. Todėl esame linkę automatiškai, neužduodami klausimų, idealizuoti išoriškai dorą žmonių elgesį. Taip pat idealizuojame šeimos institutą, neatsižvelgdami į santykių šeimoje kokybę. Nors Jėzus daug mokė apie veidmainystės pavojų, ragino to saugotis, vis tik mus dažnai labiau veikia moralistinis požiūris ir nuostatos.
Kartą mano draugė krikščionė psichologė pastebėjo, jog tikintiems šeima savaime yra vertybė, todėl jie neretai įstringa netinkamuose santykiuose, mat mano, kad „pats šeimos institutas juos saugo“. Deja, po idealizuotos šeimos sampratos skraiste gali pasislėpti ne viena blogybė, pavyzdžiui, smurtas. Baigdama mintį draugė pasakė: „Meilė šeimoje turėtų būti aukštesnė vertybė, nei tiesiog šeima be jos.“ Ilgai dar galvojau apie jos žodžius ir suvokiau, jog Meilė ir pačiam Dievui yra aukščiausia vertybė. Viskas praeis, o Meilė išliks… Tad augimas Dievo Meilės santykiuose, šeimą padaro kokybiškai kitokiu vieniu.
Teko konsultuoti giliai tikinčią moterį iš krikščioniškos šeimos. Ji buvo susirūpinusi savo dvasine būkle. Niekas jos aplinkoje – nei giminaičiai, nei krikščionys draugai, nei bendradarbiai – net neįtarė apie jų šeimoje prasiveržiančius smurto protrūkius. Iš vienos pusės, moteriai ši situacija kėlė didelę gėdą, diskomfortą, varė į depresiją: „Kaip gali būti: visuomenėje jis – avinėlis, o namuose – despotas?“
Iš kitos pusės, svarbu suprasti, kad smurtaujantis asmuo, ypač, jei jis yra bažnyčios tarnautojas, gali būti puikus manipuliatorius, gebantis viešumoje dėvėti skirtingas kaukes. Todėl situacija, kai žmogus yra geras viešumoje, bet blogas savo namuose, yra sudėtinga ir nevienareikšmė.
Mitas Nr. 2. Smurtauti gali tik narkotikus ar alkoholį vartojantis žmogus.
Turbūt ne vienas prisimename atvejų, kai gyvenant daugiabutyje tarp laiptinės gyventojų pasitaiko viena ar kelios šeimos, kuriose vyras padauginęs alkoholio ima triukšmauti ir vaikyti šeimos narius. Gal ir policiją ne kartą teko iškviesti... Toks smurtavimo paveikslas lengvai užsifiksuoja atminty, todėl tokį elgesį įvardijame kaip smurtinį ir destruktyvų.
Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo ką kita – dažnai šiurkščiai ir agresyviai su moterimis elgiasi net negirti vyrai. Smurtą lemti gali visai kiti faktoriai: streso kontrolės nebuvimas, didelio liūdesio, nusivylimo ir pykčio nevaldymas, darbo aplinkoje patirtos psichologinės traumos, pažeista vyro savivertė, varžymosi ir konkurencijos intencijos. Deja, kaip būtų galima padėti tokiems savo aplinkoje agresyviems vyrams, žinoma dar per mažai. Šiuo metu daugiau dirbama siekiant suteikti pagalbą nukentėjusiems. Smurto aukoms įvairią pagalbą teikiančių specialistų yra kur kas daugiau nei gebančių dirbti su agresoriumi.
Mitas Nr. 3. Tik socialiai apleisti žmonės sukelia smurtą ir tik tokioje aplinkoje gyvenančios moterys nuolat patiria smurtą.
Tai dar vienas plačiai paplitęs mitas. Seniai yra pastebėta, jog smurtą patiria įvairaus amžiaus, iš įvairių socialinių, ekonominių sluoksnių, skirtingoje religinėje ar kultūrinėje aplinkoje gyvenančios ir skirtingą išsilavinimą turinčios moterys. Smurtas – universalus, socialinė padėtis, religija ar finansinis perteklius nuo jo neapsaugo. Jis gali subujoti bet kurioje socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje ar religinėje terpėje.
Smurtas puikiausiai gali slėptis po patriarchaline ideologija, ekonomine gerove, kur vyro žodis visuomet reiškia baigtinę tiesą. Tokioje situacijoje kiekvienas silpnesnis ar „žemesniam sluoksniui“ priskiriamas asmuo – žmona, vaikas ar pavaldus tarnautojas – bus visiškai kontroliuojamas.
Gal ir jums teko skaityti istorijų, pasakojančių, pavyzdžiui, apie itin uždarą, net vergišką Saudo Arabijos turtingųjų šeimų moterų gyvenimą, absoliučiai priklausant nuo „vyro malonės“. Moterys tiesiog įkalinamos puikiose ekonominėse sąlygose. Tačiau panašių atvejų pasitaiko ir kitose šalyse, ypač, jei vyras yra vienintelis šeimos maitintojas bei aprūpintojas, klestintis vienvaldis vadovas, kuris manipuliuoja ne tik šeima, bet ir savo darbuotojais (-jomis).
Mitas Nr. 4. Moterys, kurios patiria vyro priešiškumą, pačios dėl to kaltos.
Šis mitas gana populiarus tarp religingų žmonių. Dažniausiai šioje aplinkoje dėl įsigalėjusio tradicinio požiūrio netikima, kad „doras“ vyras gali būti piktas savo žmonos atžvilgiu. Na bet jei jis kartais ir pyksta, tai kalta pati „neklusni ir nešvelni“ žmona. Toks stereotipinis mąstymas pateisina bet kokį smurtaujančio vyro šiurkštumą. O blogiausia tai, kad dažnai bendruomenė atsisuka prieš ir pasmerkia nukentėjusįjį (-ąją). Dėl tokios aplinkinių reakcijos nukentėjusioji pusė jaučia dvigubą skriaudą: nuo artimo ir nuo aplinkinių.
Mitas Nr. 5. Moterys, kurios patiria smurtą, gali lengvai pakeisti savo situaciją – reikia tiesiog palikti smurtautoją.
Tai kur kas lengviau pasakyti, negu padaryti. Moteriai, kuri patiria smurtą artimoje aplinkoje, tenka įveikti daugybę vidinių ir išorinių kliūčių. Jos susiduria su vidinėmis baimėmis, abejonėmis, išgyvena kaltės jausmą, bejėgiškumą, beviltiškumą, depresiją. Stabdo ir religiniai įsitikinimai – tikintis žmogus bijo įžeisti Dievą.
Kita vertus, smurto aukas stabdo ir išorinės priežastys: baiminamasi netekti socialinio statuso, neramina vaikų ateitis... Jei yra stipri ekonominė ir finansinė priklausomybė, nuolat persekioja nesaugumo dėl išgyvenimo jausmas ir t. t. Todėl dauguma moterų kenčia smurtinį elgesį ilgus metus.
Kas visgi yra prievarta?
Aptarus mitus apie smurtą, reikėtų pakalbėti ir apie tai, kas vis tik yra laikoma prievarta prieš artimą?
Šios srities ekspertai sutaria, kad smurtu ir prievarta laikome tai, kai vienas asmuo priverstiniu būdu, naudodamas fizinę ar psichologinę galią, kontroliuoja kito asmens elgesį, t. y. siekia kitą priversti elgtis taip, kaip to nori jis. Tai apima ir gąsdinimus, terorizavimą, kaltinimus, išnaudojimą, manipuliavimą, įžeidinėjimus, patyčias, artimo sužeidimus ir seksualinę prievartą.
Moterims ir joms padedantiems žmonėms pravartu žinoti ir atpažinti galimo piktnaudžiavimo ženklus. Pavojus realus:
kai partneris kontroliuoja arba grasina moteriai, stabdo jos interesų ugdymą, veiklą, taip pat demonstruoja smurtinį elgesį;
kai bendraujant nuolat dominuoja partneris arba išsakomi begaliniai priekaištai jai; moteris nebenori kalbėti;
kai partneris skleidžia kitiems apgaulingus komentarus apie ją, kuria iškreiptą vaizdą apie žmoną, visaip kaltina ją;
kai partneris perdėtai rūpinasi ir siekia palaikyti nuolatinį kontaktą su moterimi, retai palieka ją vieną, nuolat lydi, kontroliuoja skambindamas;
kai partneris pristato ją kaip neadekvačiai besielgiančią jo atžvilgiu, o pats prisiima aukos vaidmenį;
kai moteris tampa vis labiau ir labiau izoliuota, atskiriama tiek nuo giminaičių rato, tiek nuo draugių, visuomenės. Tokiomis aplinkybėmis dažnai moteris net privačiuose draugiškuose pokalbiuose vengia užsiminti apie savo partnerį;
kai moteris lieka viena su savo nepaaiškinamu ir nesuvoktu sužeistumu bei nuolat save kaltina;
kai savo partnerio draugijoje ji atrodo perdėm įsibaiminusi, per daug atsargi ir jautri;
kai ji neturėti prieigos prie pinigų;
kai paaugę jos vaikai vadina ją vardu ir ima mamą ignoruoti. Arba, atvirkščiai, mažesni vaikai gali būti perdėm prie jos prisirišę, niekur nenori vieni, be jos, pasilikti.
Pasaulinė statistika teigia, kad, deja, vidutiniškai kas trečia moteris pasaulyje patiria fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą artimoje aplinkoje. Įsivaizduokime: jei auditorijoje yra 30 moterų, 10 iš jų kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu bus patyrusios ar tebepatiria smurtą ar prievartą. Turime suprasti, kad su tokiomis sužeistomis moterimis daugiau ar mažiau savo aplinkoje susiduriame kiekvienas (-a). Deja, tenka pastebėti, jog neretai moterys pačios nesuvokia, kada prieš jas psichologiškai smurtaujama, kol ši smurto rūšis neperauga į fizinę prievartą. Apie tai kalbantis su moterimis, jos apgailestaudamos pastebi, kad, jei būtų anksčiau sužinojusios apie psichologinio smurto pasireiškimus ir supratusios, kad prieš jas taikomas psichologinis smurtas, nieko nelaukusios būtų siekę tai demaskuoti ir nutraukti prievartos santykius.
Todėl svarbu žinoti, kaip atpažinti prievartą, ir nepasiduoti naiviai iliuzijai, jog manęs tai tikrai nepalies… Smurto situacijos įsiveržti gali labai netikėtai, tiesiog pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, o gal, mums to nežinant, smurtą kenčia mūsų draugės, seserys, dukterys… Atpažinę smurtines situacijas, nelikime abejingi!
_64x64_9de.jpg)
