Š. m. gegužės 14 d. į Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčią jau nuo ankstyvo ryto rinkosi moterys. Jaunos ir vyresnės, pavieniui ir grupelėmis, iš Vilniaus, Šiaulių, Kauno, Alytaus ir kitų miestų bei miestelių; tiek iš mūsų bendrijos bendruomenių, tiek iš kitų bažnyčių – apie du šimtus moterų subūrė jau tradicija tampanti moterų konferencija.
Šių metų moterų konferencijos tema pagal Šventojo Rašto eilutę „Jis atnaujins tave mylėdamas“ (Sof 3, 17) – moters savivertė, jos pažeidžiamumas, trapumas ir atkūrimas Kristuje. Ši tema buvo nagrinėjama visuose, iš pirmo žvilgsnio labai skirtinguose konferencijos pranešimuose, kurie galiausiai sugulė susipynė į vieną darnų audeklą.
Konferenciją pradėjo viena jos organizatorių, Vilniaus bažnyčioje veikiančios tarnystės DUKROS vadovė Rosana Subačienė, užduodama klausimą „Kieno dukra esi?“. Giminystės ryšiai, tėvystė, priklausomybė šeimai ir giminei užima labai svarbią vietą Šventajame Rašte. Tai svarbu ir šiomis dienomis – mergaitė iš motinos išmoksta būti moterimi, o iš tėčio sužino, ko yra verta arba neverta. Pagal pradinį sumanymą tėvas turi apreikšti Dievo meilę, tačiau tai ne visada įmanoma nuodėmingam žmogui. Atstumta mergaitė išgyvena tėvo apleidimą ir pasyvumą, desperatiškai siekia tėvo meilės. Dažnai tai palieka skausmingą pėdsaką ir vėliau – bendraujant su priešinga lytimi ir netgi su Dievu – bijodama būti atstumta, mergina, moteris siekia būti naudinga, pelnyti meilę. Tačiau Dievo meilės nereikia pelnyti – ji jau liejama! Neribota, beribė, atkurianti, kaip ir rašoma konferencijos moto tapusioje eilutėje „Jis atnaujins tave mylėdamas“ (Sof 3, 17). Dievas kiekvienai duoda naują vardą ir naują tapatybę Kristuje (Apr 2, 17).
Antroji pranešėja, krikščioniško žurnalo moterims TAPATI redaktorė Aušrinė Šečkuvienė pranešime „Moters širdis“ kalbėjo, kad moters širdis panaši į gėlyną. Iliustruodama savo mintis A. Žebriūno filmo „Gražuolė“ kadrais, Aušrinė atskleidė, kaip lengvai į mergaitės širdį įsėlina sužeistumas – tam pakanka vienos piktos replikos. Žmonių atšiaurumas sunaikina mergaitės širdyje augantį natūralumo, moteriškumo daigą... „O kas tau sakė, kad tu... graži, miela, gera...“ Panašų melu užnuodytą klausimą girdėjo jau pirmieji žmonės Edene.
Kai melas sužeidžia mergaitės širdį, dūžta mergaitiškas pasaulis – mergaitė praranda lengvumą, ji jau nebepanaši į plazdenančią plaštakę. Neviltis nudažo pasaulį pilka spalva – moteris nebegeba nešti grožio ir džiaugsmo. Visgi net nusivylus visuomet galima rinktis – sakyti, kad gyvenimas baigėsi, arba rinktis tikėjimą, ateitį. Rinktis ne užsiverti savyje ir atstumti kitus, bet patarnauti... Stebina, kad gūdžiu sovietmečiu – 1969 m. sukurto filmo pabaigoje skamba Giesmių giesmės atgarsiai tarsi poetiška iliustracija, kaip Dievas atkuria moters tapatumą per patarnavimą.
Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Elvyra Kučinskaitė, ruošdamasi kalbėti tema „Įskaudinta meilė“, į savo klausytojas kreipėsi laišku – ilgu laišku sesėms (kiek vėliau evangelija.lt planuojame paskelbti jį visą). Viena svarbiausių jo minčių – įskaudinta meilė nėra kažkas, ko mūsų gyvenime neturėtų būti. Viena didžiausių mūsų vidinių problemų yra tai, kad įskaudintai meilei nesuteikiame teisių. Susidūrus su įskaudinta meile – nesvarbu, kas ją įskaudino: tėvai, sutuoktinis, draugai ar kt., – pirmiausia svarbu leisti jai skaudėti. Skausmas atsiskleidžia per ašaras, išsikalbėjimą, rankdarbius... O svarbiausia – liejantis tikram skausmui, Dievas visuomet yra šalia.
Įskaudinta meilė liūdi. Liūdesio spalva gili. Liūdesys leidžia mums matyti pustonius ir priartina mus prie tikrumo. Galime apsimesti, kad neliūdime, tačiau liūdesys dėl to tik gilėja.
Įskaudinta meilė pyksta. Tikintieji ne visada sutinka, kad tikinčiam pykti galima ir net būtina, kad galima pykti netgi ant Dievo. Pyktis yra tik simptomas, ne nuodėmė, o geriausias vaistas tokiu atveju yra išsakyti savo pyktį beribiam, tobulam ir mylinčiam Dievui, kuris irzliai neįsižeis, bet paguos ir pakels...
Įskaudinta meilė kaltina, jaučiasi vieniša, išduota... Neneikime nė vieno iš šių jausmų – verčiau susitikime su jais, atneškime Dievo akivaizdon, atverkime ir atsiverkime Jam, ir įskaudinta meilė taps puikia priemone augti, atgailauti, priimti kito atgailą, mokytis pastebėti ne tik savo, bet ir šalia esančiojo skausmą.
Konferencijos kulminacija tapo sielovadininkės, tarptautinio LCC universiteto dėstytojos Gražinos Bielousovos pranešimas „Moters tapatumas Dieve“. Ką reiški būti moterimi? Ką reiškia būti sukurtai moterimi – gyventi, jausti tarnauti kaip moteriai? Vargu ar galima pateikti moters tapatumo Dieve apibrėžimą – bet kokiu atveju jis bus ribojantis, kažko jame trūks. Kiekvienos moters tapatybė susideda iš kultūros, šeimos, bažnyčios, laikmečio atspindžių, ir tos tapatybės pusės ne visada dera. Mūsų tapatybė – tai viskas, kas daro mane manimi. Todėl nėra vienodos tapatybės, kaip ir vienodo pašaukimo – jie unikalūs Dieve.
Kiekvienos mūsų tapatybė dvejopa – ji atspindi tai, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau vėliau buvo paveiktas nuopuolio. Nuodėmės pasekmės skverbiasi į visą gyvenimą: santykius su artimiausiais, požiūrį į savo išvaizdą, kūną... Nuopuolio pasekmė – suaižėję žmonių tarpusavio santykiai, nes nuopuolis pažeidžia ryšį su Dievu. Tada aižėja ir santykis su savimi, santykis su vyru... Atrodo, atkurti savyje Dievo atvaizdą nebėra jokios vilties.
Tačiau Dievas niekada nesustoja ir nepasiduoda – Jis nuolatos veikia žmonijos istorijoje, vesdamas ją į išganymą. Eidamos per skausmo ir nevilties slėnį nepamirškite, kad galbūt tai yra vienintelis būdas tapatybei atkurti – juk ir izraelitų klajonės dykumoje buvo reikalingos tam, kad jie suvoktų save ne kaip vergus, o kaip Dievo tautą. Tapatybė, kurią Dievas norėtų duoti, apibrėžta Izaijo knygoje tuo metu, kai Izraelis prarado didžiausią dovaną – Pažado žemę. Tačiau iš pranašo lūpų sklinda ne neviltis, bet paguoda: Tavęs nebevadins apleistąja ir tavo žemės – dykyne. Tave vadins: „Mano pasimėgimas“, o tavo šalį – ištekėjusiąja, nes Viešpats pamėgo tave, ir šalis bus sutuokta (Iz 62, 4).
Dievas ragina kiekvieną palikti savo senąją – nuodėmės, nuopuolio, aplinkos suformuotą – tapatybę ir sekti paskui Jį – tai tarsi atsikartojantis priedainis visoje Biblijoje. Praktiškai visos Biblijos moterys išdrįso palikti savo tapatybę, kuri jas skyrė nuo Dievo. Jos išdrįso pasakyti – aš seksiu šiuo Dievu.
Rūta buvo moabitė, našlė ir bevaikė – niekinama ir beteisė, tačiau ji ryžosi sekti paskui tokią pat moterį ir į šalį, kurioje bus nekenčiama, kad tik būtų su izraelitų Dievu. Už tai Dievas įrašė ją į savo tautos istoriją. Jaelė paniekino švenčiausius svetingumo papročius, nes suprato, kad jos reikia Viešpačiui. Estera rizikavo ne tik aukšta padėtimi, bet ir saugumu bei gyvybe, kad išgelbėtų Dievo tautą. Našlė iš Sareptos pamaitino pranašą Eliją, suvokdama, kad galbūt taip tik priartina savo ir sūnaus mirtį iš bado. Visgi skurdas ir neviltis nebuvo jos tapatybė – ji buvo pašaukta patarnauti. Rahaba buvo prostitutė, pašaukta palikti savo praeitį. Dėl Dievo tautos palikusi savo gėdą, šiandien ji yra Jėzaus giminės sąraše. Batšeba buvo išprievartauta, jos vyras buvo nužudytas, o ji priversta gyventi su visa tai padariusiu karaliumi. Bet ji tapo vieno iš iškiliausių karalių motina. Marija buvo pašaukta palikti visą įprastą savo gyvenimą ir į jį priimti Jėzų.
Ne šeima, ne kultūra, ne išvaizda suteikia tapatybę kiekvienai moteriai, o į jos gyvenimą įėjęs Kristus. Jis šaukia kiekvieną tokią, kokia ji yra. Jam reikia ir karžygių, ir taikdarių. Jame nėra ribų, Jame nėra rėmų, nėra taisyklių... Rahaba paliko savo prostitutės praeitį, o Tamara apsimetė prostitute. Marija gimdė netekėjusi, o Elžbieta – pasenusi. Lidija buvo verslininkė, o Febė – diakonė... Ir visų jų reikėjo Dievui. Šiandien Dievas tave ir mane kviečia palikti Egiptą, atrasti savo tapatybę dykumoje ir Pažado žemėje. Ar seksime Juo?
-----
Pateikiame ir kelių konferencijoje dalyvavusių moterų mintis.
Daiva Š. (Vilnius): Žinią apie moters vertę ir tapatumą Dieve skelbė visos pranešėjos. Kai Rosana konferencijos pradžioje pasakė, kad čia būsime lepinamos ir mylimos, Dievo meilė išsiliejo per kraštus, atnešdama palengvėjimo ašaras... Tai buvo melo, kad nesi vertinga, griovimo bei vertės atstatymo metas. Reikia pasakyti sau, kad kažkas, kas sako, kad esi nevykėlė ar negraži, meluoja, tinkamai ir laiku reaguoti į melą, o ne nuryti tai ir nešiotis ar tai medituoti. Išgirdau dar vieną labai svarbų priminimą – saugoti širdį nuo melo, nes kitaip prarasi gyvenimą ir neišpildysi pašaukimo. Taip pat buvome raginamos nebėgti nuo skausmo, bet teisingai jį išreikšti. Neleisti skausmui tūnoti, bet įvardyti jį ir prašyti kitų pagalbos.
Konferencija padėjo keisti mąstymą apie save, kaip moterį. Mes per daug kritiškai į save žiūrime. Per daug slepiame moteriškumą, nes esame sužeistos, nes negavome meilės iš tėvų. Nuopuolis labai paveikė moters požiūrį į save, į Dievą ir kitus. Bet Dievas nenustoja veikti ir atstato sugriautą tapatybę. „Tavęs nebevadins apleistąja“. Dievas atkurs mane mylėdamas. Dievas eis už mane, kad mane atkovotų. Dievas atidavė, ką turėjo brangiausia, kad tik mane susigrąžintų. Dėl manęs Jis nori susikauti.
Birutė S. (Vilnius): Akivaizdu, kad ruošiantis konferencijai buvo įdėta daug širdies, maldų. Todėl džiugino šilta atmosfera ir - svarbiausia - atviras dangus, Viešpaties artumas, kuris buvo juntamas nuo pat pirmosios giesmės. Įsiminė Aušrinės Šeškuvienės kalbėjimas, iliustruojamas ištraukomis iš kino filmo "Gražuolė", širdis gerte gėrė žodžius, vaizdus. Aušrinė priminė, kad Viešpats yra karžygys, kovojantis už mus, kad atkurtų mus, išgydytų mūsų sužeistumą, kad Biblija yra Jo meilės laiškas mus. Nuostabus buvo Rosanos sumanymas apdovnoti kiekvieną moterį akmenėliu, ant kurio užrašytas jai skirtas vardas. Tikiu, kad ne vienai Dievas prabilo per šiuos akmenėlius. Dar man aktuali buvo Gražinos Bielousovos paskaita apie savivertę. Jos klausiausi ne tik širdimi, bet ir protu. Gražina labai aiškiai, sistemingai atskleidė, kas yra savivertė, kaip ji sužeidžiama, kokie yra žemos savivertės požymiai ir pavojai ir - svarbiausia - kaip atkurti savivertę. Gražina davė daug praktinių patarimų, kaip sau padėti.
Manau, kad tokie susibūrimai yra prasmingi ir reikalingi, nes moterims reikia specifinio patarnavimo, atliepiančio jų poreikius, žaizdas. Visos kalbėtojos buvo puikios, labai džiaugiuosi, kad tokių Dievo tarnaičių turime. Gal tik reiktų pasvarstyti, kokia renginio trukmė būtų optimali, nes tam tikru metu kūnas pavargsta, informacijos pasidaro per daug, nebeįstengi jos priimti.
Rūta T. (Šiauliai): Pirmiausia aš gavau savo naująjį vardą, tiksliau sakant, sužinojau, kaip šiuo metu Viešpats mane vadina. Šis vardas įpareigoja ir sustiprina. Vėliau sužinojau, kaip jaučiasi įskaudinta meilė, kad reikia leisti skausmui išskaudėti, „išveikti“ ar, kitaip tariant, „išgaruoti“. Grupelėje kalbėjomės, kaip atrodo dvasinė ir fizinė branda. Grįždamos iš sostinės į Šiaulius, bendravome, dalijomės įspūdžiais, atviravome apie daugelį dalykų. Esame labai dėkingos konferencijos organizatoriams, Vilniaus bažnyčiai, kad sudarė sąlygas konferencijai vykti savo bendruomenės patalpose.
Jurgita Ž. (Šiauliai): Dievas mane netikėtai pagavo – šioje konferencijoje galėjau patirti gabalėlį dangaus... Nuo pat pradžių žavėjo konferencijos organizatorių dėmesys, vyrų patarnavimas registracijos metu... Buvo labai netikėta ir malonu. Atmosfera buvo nuostabi... Pradedant giesmėmis ir baigiant kiekviena kalbėtoja, kuri nuo scenos atvėrė besąlygiškos dangiškojo Tėvo meilės klodus... Galėjau jaustis tokia ypatinga... Grįžau kitokia: įkvėpta, padrąsinta, paskatinta dar labiau įsileisti Viešpatį į savo gyvenimą. Be galo dėkoju organizatoriams – buvo nuostabu!!! Taip pat ačiū vaikams ir paaugliams už patarnavimą pietų metu – jūs buvote tokie šaunūs.
Sandra D.: Konferencija labai patiko. Itin nustebino dovanėlė – akmenukas. Gavau vardą, kurio troškau. Tai sustiprino mano tikėjimą, kad Viešpačiui aš labai rūpiu, kad Jis mane mato visai kitokią, nei aš pati save matau. Tą akmenėlį iki šiol nešiojuosi. Labai džiaugiuosi, kad gavau žinių ir praktinių patarimų, kaip pakelti savivertę. Nebuvau apie tai susimąsčiusi – juk kasdienybės rutinoje, kai nuolat rūpiniesi kitais savo mylimais žmonėmis, pamiršti apie save. O ši konferencija man parodė, kaip save vertinu – ir tai nebuvo geras pažymys. Noriu kelti savo vertę! Bandysiu tailyti konferencijos metu gautus patarimus. Noriu padėkoti organizatorėms už nuostabų patarnavimą, už visą šią konferenciją. DIDELIS AČIŪ.
Gražina: Kyla tik dėkojimas. Dėkojimas ir tik dėkojimas už tokią puikią konferenciją. Esu labai dėkinga, kad buvome maloniai pasveikintos ir priimtos visai dienai. Labai dėkinga, kad galėjome būti atviromis širdimis, būti guodžiamos, atstatinėjamos ir apdovanojamos nauju vardu. Labai dėkinga sesei Rosanai už dovaną, kuri labai paguodė. Labai dėkinga ir sužavėta sese, kuri su puikia nuotaika šlovino Viešpatį ir dar spėjo versti į gestų kalbą. Dėkoju visai organizacinei komandai ir pranešėjoms už tokį nuoširdų patarnavimą. Te Viešpats atlygina Jums, mielos sesės, už Jūsų triūsą.
Sesuo Kristuje: Konferencijoje skambėjusi žinia palietė labai giluminius dalykus, vietas, į kurias savo jėgomis nelabai tegalėjau nueiti, o, tiesą pasakius, ir nelabai norėjau lįsti. Po Aušrinės pamokslo pasijutau lyg po operacijos, nesinorėjo niekur eiti iš salės. Grįžusi namo, pajutau, kad buvo ištraukta giliai, širdies gilumoje įstrigusi rakštis. Dabar nebereikia dangstyti savo širdies žaizdų ir gėdos, nes jų čia nebėra...
Dar viena sesuo Kristuje: Buvo labai gera pabūti tokioje ramioje, tykioje atmosferoje. Atrodė, kad tylus, kaip pavasarinis lietus, Viešpats plovė sielas. Jautrus Dievo žvilgsnis pažvelgė ir priminė: „AŠ ESU, KURIAM TU RŪPI. Ne darbai, ne misijos, ne tarnystės, bet TU MAN rūpi.“ Jo meilės artumas guodė ir gydė. Labai Jums ačiū.
_64x64_9de.jpg)
