Moterys, vyrai ir Dievas (I)

Kartą vienai mokinukei buvo užduota parašyti rašinėlį tema - kodėl pasaulyje daugiau moterų negu vyrų. „Pirmiausia Dievas sukūrė Adomą, - rašė ji. - Pabaigęs darbą, Dievas pažvelgė į jį ir tarė sau: „Ką gi, manau, kad jeigu dar kartą pabandysiu, man pavyks geriau“. Taigi Jis sukūrė Ievą. Dievui Ieva daug labiau patiko už Adomą - štai dėl ko nuo tada Jis kuria daugiau moterų negu vyrų“.

Tos mergaitės feminizmas tvirtai stoja prieš šimtmečiais vyravusias pažiūras. Mat nekyla abejonių, kad daugelyje kultūrų moterys buvo vyrų žeminamos ir niekinamos. Dažnai jos laikytos žaisliukais ar seksualinio pasitenkinimo objektais, nemokamomis virėjomis, namų šeimininkėmis ir vaikų prižiūrėtojomis, kvailomis neišmanėlėmis, nesugebančiomis dalyvauti racionalioje diskusijoje. Jų sugebėjimai buvo nevertinami, asmenybė gniuždoma, laisvė varžoma. Kaip darbuotojos vienur jos buvo išnaudojamos, kitur - nepriimamos.

Feminizmo iškilimas

Šis moterų priespaudos rekordas išsilaikė taip ilgai ir buvo paplitęs taip plačiai, jog tapo akivaizdu, kad reikia taisyti vyrų valdomą visuomenę. Tačiau leidęs sau šia tema prabilti, bematant pasijutau nepalankioje padėtyje. Iš tikrųjų, kai kas pasakys, kad mano vyriškumas yra daugiau negu pradinis trūkumas; jis lemia visišką diskvalifikaciją. Ir jie gali būti teisūs. Kiek vyrai gali suprasti moteris, jau nekalbant apie pasisakymus jų atžvilgiu? Kad apsiginčiau, leiskite man išsakyti du kontrargumentus. Pirma, aš stengiausi rūpestingai išklausyti, ką kalba feministės (ir pasaulietės, ir krikščionės), perskaičiau aibę jų knygų ir nėriausi iš kailio, kad suprasčiau jų nuoskaudas, susierzinimą ir net pyktį. Antra, man kartu rūpi, ką šiuo klausimu - kaip ir visais kitais - sako Šventasis Raštas. Šis dvigubas klausymasis yra skausmingas. Tačiau tai turėtų apsaugoti ir nuo Rašto mokymo paneigimo, bet kuria kaina stengiantis išlikti moderniam, ir nuo jo perdėto akcentavimo, ignoruojant šiuolaikinius sunkumus bei jų labiausiai varginamus žmones.

Tai, kad kai kurie ankstyvosios Bažnyčios Tėvai, daugiau paveikti graikų ir talmudiškų perspektyvų negu Šventojo Rašto, paniekinančiai kalbėjo apie moteris, yra tikra tragedija. Pavyzdžiui, Tertulijonas rašė: „Tu esi velnio vartai; tu atvėrei kelią prie to (uždraustojo) medžio; tu pirmoji sulaužei dievišką įstatymą; tu įtikinai tą, kurio neįstengė įveikti velnias. Tu taip lengvai sužlugdei Dievo atvaizdą, vyrą. Per tavo nuopelną - tai yra mirtį - turėjo mirti net Dievo Sūnus“.

Tokia perdėta kalba niekaip nesuderinama su Jėzaus sekėjo plunksna, - juk didžia dalimi jo dėka prasidėjo šiuolaikinis moterų išsivadavimo judėjimas. Gėda, kad jis neprasidėjo anksčiau ir kad imantis iniciatyvos nebuvo aiškiau remiamasi to žmogaus vardu.

Bent jau šiame amžiuje moterų statusas ir vaidmuo greitai keitėsi, ypač Vakaruose. Dabar moterys išlaisvintos nuo beveik visų ankstesnių suvaržymų. Drąsios sufražisčių agitacijos dėka jos įgijo teisę balsuoti. Daugelyje šalių joms teisingai atlyginama už darbą (bent jau teoriškai). Didžiojoje Britanijoje 1919 metų Seksualinės diskvalifikacijos (pašalinimo) aktas atvėrė joms absoliučiai visas visuomenės funkcijas, profesijas ir civilines tarnybas. Iki 1960 m. joms vis dar buvo uždraustos tik dvi profesijos - darbas Londono akcijų biržoje ir dvasinė tarnystė istorinėse Bažnyčiose. Tačiau 1973 m. akcijų birža kapituliavo. Dabar moterims uždrausta tik tarnystė kai kuriose Bažnyčiose.

Feministiniams judėjimams jungiantis, ypač šeštajame dešimtmetyje, jų vadovių pasisakymai darėsi vis griežtesni. Pavyzdys gali būti Australijos lektorė ir rašytoja Germaine Greer. Savąją knygą „Moteris eunuchė“ (The Female Eunuch, kurią „Newsweek“ pavadino „stulbinančia erudicijos, ekscentriškumo ir erotikos kombinacija“) ji laikė „antrosios feministinės bangos“ dalimi. Pirmoji banga buvo sufražisčių, bet jų judėjimas žlugo, nes jos nepasinaudojo savo laimėtomis laisvėmis. „Narvelio durys atsivėrė, tačiau kanarėlė išskristi nepanoro“. Sufražistės pasitenkino reforma, dalyvaudamos egzistuojančioje politinėje sistemoje, Germaine Greer kvietė į revoliuciją. Jos knygoje yra skyrius „Viduriniosios klasės mitas apie meilę bei santuoką“, kuriame ji užsimena, kad „moterys neturėtų susisaistyti tokiais visuomenės sankcionuotais ryšiais kaip santuoka, o jeigu joje jos nelaimingos, turėtų be apgailestavimų pabėgti“ (p. 18). Moterys „yra tikrasis proletariatas, tikroji prislėgta dauguma; jos turėtų sukilti ir atsiimti tai, kas joms priklauso“ (p. 22).

Toks autorės polinkis į ekstremalumą ir vulgarumą krikščionis žeidė. Vis dėlto būtų klaidinga feminizmą laikyti didžiąja dalimi nekrikščionišku judėjimu. Šią klaidą savo puikioje istorinėje ir sociologinėje apžvalgoje „Kuo teisingas feminizmas“ (What’s Right with Feminism) ištaiso Elaine Storkey. Ji pradeda išsamiu, faktais pagrįstu aprašymu apie Vakarų visuomenėje moterų kenčiamą diskriminaciją ir priespaudą. Jos atvejis nepaneigiamas ir skirtas tam, kad susigėstų visi skaitytojai. Ji tęsia kritiška trijų pagrindinių pasaulietinio feminizmo srovių - liberalaus, marksistinio ir radikalaus - analize. Ji esanti pasiruošusi pripažinti tai, kas šiuose judėjimuose teisinga. Tačiau iš esmės visi trys yra blogi, nes jų šaknys - Išsivadavimo judėjime bei jo fatališkame įsitikinime žmogaus autonomija. Taigi toliau ji aprašo dvi visiškai priešingas krikščionių reakcijas, būtent „Krikščionybė prieš feminizmą“ (nekritišką ir dažnai neinformuotą atmetimą, atsisakymą rimtai žiūrėti į feminizmą) ir „Išgelbėjimą per feminizmą“ (nuo krikščioniškos pozicijos „plačiąja prasme“, kai Šventasis Raštas yra pasirinkimo dalykas arba jį galima net atmesti, iki pokrikščioniškos padėties, kai krikščionybę bandoma apibūdinti kaip religiją, kurios centre - moteris). Elaine Storkey baigia „Trečiuoju būdu“, kuris biblinį feminizmą grąžina prie Reformacijos ir padeda jam teologinį pagrindą.

Taigi aišku, kad visos feminizmo formos - nekrikščioniškas, krikščioniškas ar pokrikščioniškas - meta Bažnyčiai neatidėliotiną iššūkį. Feminizmo negalima atpalaiduoti kaip pasaulietinio vagono, į kurį (dėl savo pasaulietiškumo) įšoka tendencingos bažnyčios. Feminizmas kalba apie sukūrimą ir atpirkimą, meilę ir teisingumą, žmogiškumą ir tarnystę. Jis įpareigoja mus užduoti sau keletą klausimų: Ką reiškia „teisingumas“ vyrų ir moterų atžvilgiu? Kokius mūsų santykius ir vaidmenis nori matyti Dievas? Kokia mūsų vyriškumo ar moteriškumo prasmė? Kaip mums atrasti savo tikrąjį identitetą ir didingumą? Siekdamas apibendrinti ir susisteminti biblinį mokymą šiais svarbiais klausimais, sutelksiu dėmesį į keturias esmines sąvokas - lygybę, papildymą, atsakomybę ir tarnavimą.

Lygybė

Svarbu pradėti būtent pirmuoju Pradžios knygos skyriumi: Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“  Ir Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams (1,26-28).

Jeigu sudėsime kartu dievišką sprendimą („Padarykime žmogų… tevaldo jie…“), dievišką kūrimą („Ir Dievas sukūrė…“) bei dievišką palaiminimą („Būkite vaisingi… pripildykite žemę ir valdykite ją…“), pamatysime, jog akcentuojamos trys esminės tiesos apie žmones - kad Dievas sukūrė (ir kuria) juos pagal savo atvaizdą, kad jis sukūrė (ir kuria) juos - vyrus ir moteris, duodamas jiems džiaugsmingą dauginimosi užduotį, ir kad jis suteikė (ir teikia) jiems valdžią visai žemei bei jos padarams. Taigi nuo pat pradžių žmogus buvo „vyras ir moteris“, ir vyrai bei moterys vienodai gavo dievišką atvaizdą ir valdžią žemėje. Tekste nėra nė užuominos, kad kurios nors lyties atstovas būtų buvęs panašesnis į Dievą arba atsakingesnis už žemę negu kitas. Ne. Jų panašumas į Dievą ir teisė į šią žemę (nors tai artimai susiję, nereikėtų šių dviejų dalykų painioti) iš pat pradžių buvo suteikta kiekvienam po lygiai, nes abi lytys buvo vienodai sukurtos Dievo ir panašios į Dievą.

Negana to, trigubas pakartojimas apie Dievo kūrimą 27 eilutėje nėra tik poetiškas paralelizmas. Čia neabejotinai kai kas akcentuojama, ir tai turėtume pastebėti. Du kartus tvirtinama, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, o trečią kartą užuominą apie dievišką atvaizdą pakeičia žodžiai „vyrą ir moterį“. Turime būti atsargūs ir neprisigalvoti ko nors daugiau, negu sako tekstas. Vis dėlto, jeigu abi lytys gavo Dievo atvaizdą (kaip primygtinai tvirtinama), vadinasi, į tai turbūt įeina ne tik mūsų žmogiškumas (autentiškas žmogiškumas, atspindintis dieviškumą), bet ir mūsų pliuralizmas (mūsų meilės ryšiai, atspindintys tuos, kurie jungia Trejybės Asmenis) ir net, bent jau platesne prasme, mūsų seksualumas. Ar perlenktume lazdą sakydami, kad kadangi Dievas, kurdamas žmoniją pagal savo atvaizdą, sukūrė juos vyrais ir moterimis, pačiame Dieve turi būti kažkas, kas žmonijoje atitinka moteriškumą ar vyriškumą?

Vadinti Dievą „Tėvu (ir Motina)“, o Jėzų Kristų - jų „vieninteliu Vaiku“ reikštų atmesti konkrečią istorinę Įsikūnijimo realybę. Tai prieštarauja Jėzaus patyrimui ir mokymui - jis kreipėsi į Dievą „Aba, Tėve“, save pripažino kaip „Sūnų“ ir mokė mus vadinti Dievą „savo Tėvu danguje“.

Vis dėlto turėtume atkreipti dėmesį į tas Rašto vietas, kur apie Dievą kalbama kaip apie moterį - ir ypač kaip apie motiną. Mat tie tekstai padeda nušviesti jo „tėvystės“ pobūdį ir kokybę. Pavyzdžiui, Mozės giesmė sako, kad Jahvė yra ne tik „Uola, kuri tave pradėjo“, bet ir „Dievas, kuris tave pagimdė“. Tai svarbus teiginys - jis yra ir Izraelio Tėvas, ir Motina. Taigi Izraelis galėjo būti tikras ištikima Dievo apsauga. Nors motina gali „užmiršti kūdikį prie savo krūties ir nepagailėti savo pagimdyto vaiko“, Jahvė pažadėjo: „Aš tavęs neužmiršiu!“ Jis beatodairiškai mylės ir guos savo tautą: „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš guosiu tave“. Šiose Rašto vietose Jahvei apsireiškus kaip savo tautos, izraelitų, motina, kiekvienas izraelitas jautėsi galįs laisvai priimti tokį santykį. Psalmininkas net išdrįso savo ramų pasitikėjimą Dievu palyginti su nuolankiu žindomo kūdikio patiklumu. Pagaliau pats Jėzus kartais vartodavo moteriškus įvaizdžius, lygindamas Dievą su monetą pametusia moterim, kaip ir su sūnų praradusiu tėvu, o sielvartaudamas dėl neatgailaujančios Jeruzalės, save jis lygino su višta, norinčia surinkti po sparnais savo viščiukus.

Taigi žvelgiant į sukūrimo istoriją, paaiškėja, kad nuo pat pirmojo Biblijos skyriaus teigiama fundamentali lyčių lygybė. Tai, kas vyre ir moteryje yra iš esmės žmogiška, atspindi ir vienų, ir kitų vienodai turimą dievišką atvaizdą. Mes esame vienodai pašaukti valdyti žemę ir bendram labui gausindami jos išteklius, bendradarbiauti su Kūrėju.

Tačiau šią pradinę seksualinę lygybę iškraipė nuopuolis. Dalis Dievo nuosprendžio mūsų nepaklusniems protėviams buvo jo žodis moteriai: „...aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“. Taigi lytys patyrė tam tikrą susvetimėjimą. Lygybės ir papildymo (apie kurį dar kalbėsime) vietą užėmė vienos lyties viešpatavimas kitai. Net jeigu (pasak Pauliaus) į seksualinį papildymą nuo pat pradžių įėjo tam tikras vyro „vadovavimas“, prie kurio pereisiu vėliau, jis niekada neturėjo būti autokratinis arba pagrįstas priespauda. Vyras įgijo valdžią moteriai ne nuo pat sukūrimo, o po nuopuolio.

Vyrai neteisingai naudoja šį Dievo nuosprendį kaip pasiteisinimą savo blogam elgesiui su moterimis ir tokiam jų engimui, kokio Dievas niekada nebuvo numatęs. Pavyzdžių galima rasti įvairiose kultūrose. Senajame Testamente vyras buvo tikras savo klano patriarchas ir baalas (viešpats ar valdovas). Tačiau jo genties moterys nebuvo niekinamos ir su jomis nebuvo blogai elgiamasi. Į jas žiūrėta kaip į sudėtinę sandoros bendruomenės dalį, tad „vyrai, moterys ir vaikai“ kartu susirinkdavo klausytis viešų skaitymų iš Toros ir dalyvauti pamaldose (Įst 31,12). Santuoka buvo didžiai gerbiama ir grindžiama Jahvės meilės sandoros su Izraeliu modeliu, seksualinės meilės grožis sveikinamas (kaip Giesmių giesmėje), geros žmonos sugebėjimai giriami (Pat 31), dievotomis ir darbščiomis moterimis, kaip Hana, Abigailė, Noomė, Rūta ir Estera, žavimasi ir nuolatos buvo akcentuojama, kad reikia rūpintis našlėmis.

Ir vis dėlto pranašai laukė naujosios sandoros dienų, kai bus atkurta pradinė lyčių lygybė. Mat tada Dievas išliesiąs savo Dvasią ant kiekvieno kūno - ant savo sūnų ir dukterų, tarnų ir tarnaičių. Į lytį nebus atsižvelgiama.

Atėjus laikui, iš moters gimė Jėzus (Gal 4,4). Nors protestantai stengiasi negarbinti mergelės Marijos, kaip tai daroma Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčiose, neturėtume pulti ir į kitą kraštutinumą - jos visiškai nepagerbdami. Jeigu į ją kaip į „malonės pilnąją“ kreipėsi angelas Gabrielius ir „palaiminta… tarp moterų“ ją vadino jos pusseserė Elžbieta, dėl jos Sūnaus didybės neturėtume bijoti tokiais pat žodžiais apie ją kalbėti ir mes.

 Moterų po nuopuolio prarastą orumą atkūrė ne tik Jėzaus gimimas iš moters, bet ir jo požiūris į jas. Keliaujantį Jėzų lydėjo ne tik apaštalai, kurie visi buvo vyrai, bet ir jo išgydytos bei jį šelpusios moterys. Maža to, prie Jokūbo šulinio jis net užkalbino vieną moterį, kuri trim atžvilgiais buvo to neverta - moteris, samarietė ir nusidėjėlė, - tačiau Jėzus įtraukė ją į teologinę diskusiją. Kažkas panašaus įvyko su svetimautoja; Jėzus buvo jai švelnus ir nepasmerkė jos. Po to, sėdėdamas už stalo, jis leido prieiti paleistuvei, kuri laistė jo kojas ašaromis, šluostė plaukais ir bučiavo. Jis priėmė jos meilę, kurią palaikė dėkingumu už jo atlaidumą. Taip elgdamasis Jėzus rizikavo savo reputacija ir ignoravo nebylų tų namų šeimininko pasipiktinimą. Turbūt Jėzus buvo pirmas vyras, kuris elgėsi su šia moterimi pagarbiai; anksčiau vyrai ją tik išnaudojo.

Be jokio sambrūzdžio ar viešumo Jėzus padarė galą nuopuolio prakeikimui, grąžino moteriai jos iš dalies prarastą kilnumą ir paskelbė savo naujojoje Karalystėje pradinį lyčių lygybės palaiminimą.

Kad tai suprato apaštalas Paulius, aišku iš jo garsaus posakio apie krikščionišką laisvę: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28). Tai nereiškia, kad žydai ir graikai prarado savo fizinius skirtumus ar net kultūrines skirtybes, nes jie vis dar savaip kalbėjo, rengėsi ir maitinosi; kad vergai ir laisvieji prarado savo socialinius skirtumus, nes daugelis vergų liko vergais, o laisvieji - laisvais žmonėmis; kad vyrai prarado savo vyriškumą ar moterys - moteriškumą. Tai veikiau reiškia mūsų padėtį prieš Dievą, nes mes esame Kristuje ir, nepaisydami rasinių, nacionalinių, socialinių bei seksualinių skirtumų, džiaugiamės bendru ryšiu su juo. Prieš jį lygūs visų rasių ir klasių bei abiejų lyčių žmonės. Kontekstas yra toks - nuteisinimas vien malone ir vien per tikėjimą. Tai garantuoja, kad visi tikėjimu esantys Kristuje yra vienodai priimami vienodi Dievo vaikai, nediskriminuojant, neišskiriant ir neteikiant malonių dėl rasės, lyties ar klasės. Taigi, ką bereikėtų vėliau pasakyti apie seksualinius vaidmenis, viena kuri nors lytis jokiu būdu nėra nei pranašesnė, nei menkesnė už kitą. Prieš Dievą ir Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“. Mes visi lygūs.

 Taigi sukūrimo metu įtvirtinta, bet nuopuolio iškreipta seksualinė lygybė atkurta atpirkimo, tai yra buvimo Kristuje. Atpirkimas atitaiso nuopuolio padarinius; jis atgaivina ir prikelia tai, kas buvo įtvirtinta kūrimo metu. Vyrai ir moterys yra absoliučiai vienodai vertingi prieš Dievą - vienodai Dievo sukurti į jį panašūs, vienodai išteisinti malone per tikėjimą, vienodai atgaivinti išlietos Dvasios. Kitaip tariant, naujojoje Jėzaus visuomenėje esame ne tik vienodi Dievo paveikslo dalininkai, bet ir vienodi jo malonės Kristuje paveldėtojai (1 Pt 3,7) bei vienodos jo Dvasios buveinės. Niekas niekada nebegali sužlugdyti šios trilypės lygybės (mūsų bendro buvimo Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje). Įvairiose kultūrose krikščionys ir Bažnyčios tai neigė; tačiau tai nesugriaunamas Evangelijos faktas.

Bus daugiau

Vertė Jolanta Korolkovaitė

www.prizme.lt