Moterys, vyrai ir Dievas (II)

Nors vyrai ir moterys lygūs, jie nėra vienodi. Nereikia painioti lygybės su identiškumu. Mes skiriamės vieni nuo kitų ir papildome vieni kitus skiriamosiomis savo lyties savybėmis - ir psichologinėmis, ir fiziologinėmis. Šis faktas lemia mūsų skirtingus ir atitinkamus vaidmenis visuomenėje. Kaip rašė J. H. Yoderis, „lygi vertė nereiškia tapačių vaidmenų“.

Tačiau tyrinėdami vyrų ir moterų vaidmenis, turime saugotis, kad netyčia nepriimtume mūsų kultūroje susidariusių stereotipų ir tuo labiau kad neįsivaizduotume, jog kartu su Dešimt Dievo įsakymų juos nuo Sinajaus kalno atnešė Mozė. Tai būtų visiškas Šventojo Rašto ir papročių painiojimas.

Feministės, savaime suprantama, sukyla prieš lūkestį, kad moterys turi atlikti tam tikrą iš anksto numatytą vaidmenį. Bet kas gi nustatė tą šabloną, jei ne vyrai?

Šventajame Rašte niekur neužsimenama, kad moterys negali siekti karjeros ar užsidirbti pragyvenimui; kad ištekėjusios moterys vienos, nepadedamos vyrų, turi apsipirkinėti, gaminti valgį, skalbti ir tvarkytis; ar kad kūdikio auginimas yra išimtinai moteriška pareiga, į kurią vyrai gali nesikišti. Akivaizdus vyriško šovinizmo pavyzdys yra vokiečių patarlė, kuri apriboja moterų provinciją iki Kinder, Küche und Kirche (vaikų, virtuvės ir bažnyčios). Apie tokį darbo pasidalijimą Raštas tyli. Ar jis apskritai ką nors sako apie lyčių vaidmenis ir santykius?

Dievo Apvaizda neabejotinai sąmoningai davė mums dvi skirtingas sukūrimo istorijas - Pradžios knygos 2 skyrius papildo ir praturtina Pr 1: „VIEŠPATS Dievas tarė:  „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“. Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.  Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų“ (Pr 2,18-22).

Šioje antroje sukūrimo istorijoje atskleista tai, kad nors Dievas sukūrė vyrą ir moterį lygius, jis sukūrė juos skirtingus. Mat Pr 1 vyriškumas ir moteriškumas siejami su Dievo atvaizdu, o Pr 2 jie siejami vienas su kitu - Ieva paimta iš Adomo ir atvesta pas jį. Pr 1 skelbia lyčių lygybę; Pr 2 paaiškina, kad „lygybė - reiškia ne „identiškumą“, o „papildymą“ (į kurį, kaip greitai pamatysime, įeina tam tikras vyro vadovavimas). Būtent šią „lygių, bet skirtingų“ padėtį mums sunku išlaikyti. Tačiau tai neprieštarauja vienas kitam; tai susiję dalykai, kaip ir kiti esminiai biblinio apreiškimo aspektai.

Kadangi vyrai ir moterys yra lygūs (sukūrimo ir buvimo Kristuje atžvilgiu), negali būti nė klausimo apie kurių nors pranašumą. Bet kadangi jie papildo vieni kitus, negali būti nė klausimo apie jų identiškumą. Ši dviguba tiesa nušviečia vyrų ir moterų santykius bei vaidmenis. Kadangi Dievas juos sukūrė vienodai didingus, vyrai ir moterys turi ne niekinti vieni kitus, o gerbti, mylėti ir patarnauti. Kadangi jie buvo sukurti kaip papildymas vienas kitam, vyrai ir moterys turi pripažinti priešingos lyties skirtingumą, nebandyti jo panaikinti ar jį uzurpuoti.

Komentuodamas ypatingą Ievos sukūrimą, beveik prieš 300 metų Matthew Henry su aiškiu pasididžiavimu rašė, kad ji buvo „sukurta ne iš jo galvos, kad jį valdytų, ir ne iš jo pėdų, kad jis ją tryptų, o iš jo šono - kad būtų lygi su juo, po jo ranka - kad būtų ginama, ir prie jo širdies - kad būtų mylima“. Galbūt šią idėją jis perėmė iš Petro Lombardo, kuris maždaug 1157 m. po Kr., prieš tapdamas Paryžiaus vyskupu, savo „Sentencijose“ rašė: „Ieva buvo paimta ne iš Adomo pėdų, kad būtų jo vergė, ne iš jo galvos, kad būtų jo valdovė, o iš jo šono, kad būtų jo partnerė“.

Mes susiduriame su sunkumais būtent tada, kai bandome komplikuoti papildymo prasmę, paaiškinti, kaip dvi lytys papildo viena kitą, ir apibūdinti vyrų bei moterų skirtumus. Feministės tampa nepaguodžiamos. Jos įtariai žiūri į pastangas apibrėžti moteriškumą - iš dalies dėl to, kad tuos apibrėžimus paprastai formuluoja vyrai, kurie turi (ar bent jau gali turėti) teisėtus interesus išsaugoti jiems palankų apibrėžimą, ir iš dalies dėl to, kad daugelis seksualinių skirtybių, kaip jau matėme, nėra tikros, o įtvirtintos visuomenės spaudimo. Pasak Janet Radcliffe Richards, feministės mano, kad „moterys taip skiriasi nuo vyrų ne iš prigimties, o pagal prasimanymus“.

Ginčai dėl vyrų ir moterų skirtumų tęsiasi. Ar jie susiję su nekintančiais biologiniais skirtumais tarp vyrų ir moterų, ar su kintančiais kultūriniais? Be to, pridėtų krikščionys, kurie tų skirtumų susiję su sukūrimu (ir dėl to turi būti išsaugoti), o kurie - su nuopuoliu (ir dėl to jų turi būti atsisakyta)? Iš Šventojo Rašto ir patirties žinome, kad vyrai bei moterys ir papildo vieni kitus, ir priklauso vieni nuo kitų; daug prasčiau nutuokiame, kaip reikėtų tiksliai apibrėžti tokio papildymo ir abipusės priklausomybės prigimtį.

Atsakomybė

Visi Pradžios knygos tyrinėtojai sutinka, kad pirmas skyrius moko lyčių lygybės, o antras - lyčių papildymo. Tačiau prie šių sąvokų apaštalas Paulius prideda vyro vadovavimo idėją. Jis rašo, kad „vyras yra žmonos galva“ (Ef 5,23) ir, labiau apibendrindamas, kad „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva - vyras, o Kristaus galva - Dievas“ (1 Kor 11,3). Bet ką gi reiškia - „galva“? Ir kaip tai būtų galima suderinti su seksualine lygybe bei papildymu? Mano nuomone, šie klausimai vis dar sudaro pagrindą ginčų apie vyrų ir moterų santykius bei moterų įšventinimą ir dvasinę tarnystę.

Buvo pasiūlyti trys būdai, kaip išspręsti paradoksą tarp lyčių lygybės ir vyrų vadovavimo. Kai kurie taip įtvirtina vadovavimą, jog tai pradeda prieštarauti lygybei (ar bent jau taip atrodo). Kiti neigia vadovavimą, nes laiko jį nesuderinamu su lygybe. Trečia grupė siekia vadovavimą interpretuoti ir įtvirtinti jį taip, kad jis ne prieštarautų lygybei, o harmoningai su ja susiderintų.

Pirmąjį iš šių pasirinkimų turbūt būtų galima pavadinti „tradicionalistiniu“ ar net „radikaliu“. Anot jo, vadovavimas prilygsta viešpatavimui, kadangi pasakyta, jog vyras yra savo žmonos galva, kaip Kristus - Bažnyčios galva. Šio požiūrio šalininkai Pauliaus draudimą moterims kalbėti bažnyčioje ar mokyti vyrus ir jo reikalavimą, kad moterys paklustų bei tylėtų, laiko tiesioginiu, amžinu ir universaliu apribojimu. Iš to išplaukia, kad nors moterys ir atlieka įvairias tarnystes, vadovavimas bei sprendimų priiminėjimas ir Bažnyčioje, ir namuose yra vyrų prerogatyva. Garsiausias ir įtikinamiausias šio požiūrio išdėstymas yra Davido Pawsono „Vadovavimas yra vyrui“ (Leadership is Male). „Lyčių paradoksą“ jis aprašo „vertikalios lygybės“ (lygūs santykio su Dievu atžvilgiu) ir „horizontalios nelygybės“ (nelygūs santykio vienas su kitu atžvilgiu) terminais. Tačiau „nelygybė“ (net kai ji apribota tik horizontaliu planu) yra neteisingas terminas („papildymas“ - geresnis), ir jo neįmanoma suderinti su ta absoliučia lyčių lygybe, kurią įvedė sukūrimas, atpirkimas bei Sekminės.

Antra, yra tokių, kurie puola į kitą kraštutinumą. Jie neigia bet kokią vyro vadovavimo koncepciją kaip nesuderinamą su lyčių vienybe Kristuje. Jie skelbia, kad Pauliaus mokymas nepritaikomas - jis esą klaidingas, painus, susijęs tik su to meto kultūra ar situacija.

Jeigu Pauliaus mokymas nebuvo nei klaidingas, nei pernelyg painus suprasti, tai gal jis buvo susijęs su to meto kultūra? Tai yra ar galime ginčyti, kad jo pozicija vyro vadovavimo atžvilgiu buvo priimtina jo dienomis ir pirmojo amžiaus bažnyčiose graikų-romėnų pasaulyje, bet ne mums nūdienos pasaulyje? Atsakydamas į šiuos klausimus, turiu nedelsiant atkreipti dėmesį į tokiame argumente slypintį pavojų. Jeigu galime atmesti Pauliaus mokymą apie vyrus ir moteris, remdamiesi tuo, kad jis tiko tik to meto kultūroje, gal tuo pačiu pagrindu galime atmesti ir jo mokymą apie santuoką, skyrybas, homoseksualius santykius, net apie Dievą, Kristų ir išgelbėjimą? Jeigu apaštalų mokymas tiko tik jų kartai, vadinasi, mums jame niekas netinka ir nėra vykdytina. Tačiau neturime pasirinkimo veltis į atmetinėjimus dėl kultūros (pavyzdžiui, išsižadėti Dievo apreiškimo dėl jo pirmam šimtmečiui priklausančio drabužio); veikiau mūsų užduotis yra kultūrinis perkėlimas (pavyzdžiui, Dievo apreiškimo išsaugojimas ir jo išvertimas į atitinkamą šiuolaikinę idiomą).

Kartais kultūrinį argumentą bandoma sustiprinti užuominomis į vergiją. Esą Paulius liepęs ne tik žmonoms klausyti savo vyrų, bet ir vergams - savo šeimininkų. Bet vergai jau seniai paleisti į laisvę; ar ne metas išlaisvinti ir moteris? Ši paralelė tarp vergų ir moterų, tarp abolicionizmo ir feminizmo buvo išvesta jau 1837 m., kai Amerikoje išėjo dvi knygos - Theodore’o Weldo „Biblija prieš vergiją“ (The Bible Against Slavery) ir jo svainės Sarah Grimke „Laiškai apie lyčių lygybę“ (Letters on the Equality of the Sexes). Pagrindinis tekstas, kuriuo jie rėmėsi, buvo Laiškas galatams, sk. 3 eil. 28, nes jame Paulius rašė, kad, viena vertus, Kristuje nėra „nei vergo, nei laisvojo“, kita vertus, „nebėra nei vyro, nei moters“.

Deja, tai silpnas argumentas. Mat analogija tarp moterų ir vergų dviem atžvilgiais labai netiksli. Pirma, moterys nebuvo kilnojamasis turtas, atvežamas ir parduodamas turguje, kaip vergai. Ir antra, nors Paulius siekė sureguliuoti vergų ir jų šeimininkų santykius, jis niekur nesirėmė Šventuoju Raštu, kad apgintų vergiją; o mokydamas apie vyro vadovavimą, jis rėmėsi bibline sukūrimo doktrina. Jis kreipė skaitytojo dėmesį į prioritetus kūrimo metu („Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui - Ieva“, 1 Tim 2,13), kūrimo pobūdį („Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro“, 1 Kor 11,8) ir kūrimo tikslą („taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui“, 11,9). Taigi pagal Raštą, nors „vyras gimė iš moters“ ir abi lytys priklauso viena nuo kitos (11,11), vis dėlto moteris buvo sukurta vėliau už vyrą, iš vyro ir vyrui. Negalima praleisti šių trijų argumentų (kaip bando kai kurie rašytojai), laikant juos „painia rabinų egzegeze“. Priešingai, kaip savo veikale „Vyras ir moteris Biblijos perspektyvoje“ (Man and Woman in Biblical Perspective) įrodo dr. Jamesas B. Hurley, egzegetiškai jie yra gerai pagrįsti. Nes (a) pagal pirmagimystės teisę, „pirmagimis paveldėjo išteklių valdymą bei atsakomybę už vadovavimą“; (b) kai Ieva buvo paimta iš Adomo ir atvesta pas jį, jis pavadino ją „moterim“, o „galia duoti… vardą buvo susijusi su valdžia“; ir (c) ji nebuvo sukurta jam nei kaip kažkas menkesnio, nei kaip žaislas, o kaip jo draugė ir bendradarbė, turinti lygią dalį su juo „tarnystėje Dievui bei globėjiškame žemės valdyme“[6]. Svarbu pažymėti, kad trys Pauliaus argumentai paimti ne iš Pradžios knygos 3, o iš Pradžios 2. Tai yra jie pagrįsti ne nuopuoliu, o sukūrimu. Jie atspindi žmogaus sukūrimo faktus ir nėra veikiami praeinančios kultūros madų. Mat tai, ką įtvirtino sukūrimas, nesugeba sunaikinti jokia kultūra. Vualio ar tam tikros šukuosenos nešiojimas iš tikrųjų buvo kultūrinė paklusnumo vyrui išraiška, kuri gali būti pakeista kitais, labiau dvidešimtam amžiui tinkančiais simboliais, tačiau patį vyro lyderiavimą lėmė ne kultūra, o sukūrimas.

Jeigu negalime atmesti Pauliaus mokymo apie vyro vadovavimą dėl to, kad jis esąs klaidingas, painus ar susijęs su to meto kultūra, gal galime tai padaryti dėl to, kad jis buvo susijęs su labai specifinėmis, šiandien nebepasitaikančiomis situacijomis? Šis argumentas panašus į ankstesnįjį, tačiau skiriasi nuo jo vienu svarbiu atžvilgiu. Paskelbti, kad Pauliaus mokymas „susijęs su to meto kultūra“, reikštų priimti savo pačių suformuluotą nuosprendį - tas mokymas, mūsų nuomone, esąs pasenęs ir todėl netinkamas; pavadinti jį taikytinu „specifiniais kultūriniais atvejais“ būtų pripažinti apaštalo mokymo specifiškumą ir tvirtinti, kad jis pats nelaikė to mokymo tinkamo visur ir visais laikais.

Ši idėja dažnai keliama atsižvelgiant į Pauliaus reikalavimą „moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama“ (1 Kor 14,34-35). Arba: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai“ (1 Tim 2,12). Moksliškas bandymas apriboti šiuos draudimus su tam tikromis situacijomis Korinte ir Efeze siejamas su Richardo ir Catherine Clarkų Kroegerių vardais bei serijomis straipsnių, kuriuos jie 197-1980 m. rašė „Reformatų žurnalui“ (The Reformed Journal). Viename iš jų, pavadintame „Pragaras ir tyla Korinte“ (Pandemonium and Silence in Corinth), jie tvirtino, jog senovės Korintas buvo pagarsėjęs Bakcho (graikų tapatinamo su Dionisu) garbinimo centras, ir per tas šventes visi, ypač moterys, pašėlusiai klykdavo. Taigi jie daro prielaidą, kad Paulius skatino susivaldyti garbinimo metu, nepasiduoti pamišėliškai ekstazei, o jo draustas lalein (onomatopėjiškas žodis) buvo arba nesąmoningas „alala“ šaukimo ritualas, arba tuščių paskalų nešiojimas.

 Be to, Kroegeriai tame straipsnyje spėja, kad Efeze, kur bažnyčioms vadovavo Timotiejus ir kur patarnaujama gausybės vaisingumo šventikių viešpatavo didžioji motina deivė Diana (Artemidė), prasidėjo įvairūs feministiniai judėjimai. Jie nurodo, kad ganytojiškuose laiškuose ypatingai akcentuojama būtinybė „nutildyti“ eretikus; kad draudimas moterims mokyti labai gali būti susijęs su tuo, jog jos mokydavo erezijų; ir kad erezija, su kuria Paulius kovoja savo laiškuose, galėjo būti prasidėjęs gnosticizmas, kurio vėlesnės kryptys „savo gnōsis grindė ypatingu apreiškimu, duotu moteriai“, o būtent Ievai. Mat ji pirmoji paragavo pažinimo medžio (gnōsis) vaisiaus, džiaugėsi pirmesne egzistencija ir net buvo Adomo kūrėja (taip kai kas moko). Taigi ji buvusi gerai kvalifikuota, kad galėtų nurodinėti Adomui. Jeigu tokia erezija sklandė jau Efeze, papildomo reikšmingumo įgyja Pauliaus tvirtinimas, kad pirmas buvo sukurtas Adomas, o Ieva pirmoji buvo apgauta - ne apšviesta (1 Tim 2,13-14).

Šios teorijos buvo plėtojamos su tam tikru moksliniu pagrindu bei išradingumu. Vis dėlto jos lieka spėliojimais. Jos ne tik anachronistinės „gnosticizmo“, kuris septintajame pirmo amžiaus po Kr. dešimtmetyje dar nebuvo pripažinta sistema, atžvilgiu, bet ir nei 1 Kor 14, nei 1 Tim 2 niekas nerodo, kad Paulius turėtų omeny specifinius feministinius judėjimus. Priešingai, abiejose Rašto vietose įsakymas „tylėti“ atrodytų keistai aplinkinis kelias uždrausti tų mokslininkų aprašytus tikėjimus bei praktikas. Be to, Paulius duoda nurodymus „moters“ ir „moterų“ atžvilgiu; jo pastabos yra ne specifinės, o apibendrintos. Pagaliau, net jeigu ir galima įrodyti, kad šis apaštalo mokymas buvo skirtas tam tikrai situacijai, jis išlieka taikytinas panašiose situacijose ir šiandien. Šiaip ar taip, kiekvienas Naujojo Testamento laiškas yra tam tikra proga parašytas dokumentas, skirtas tam tikroms problemoms tam tikrose bažnyčiose; vis dėlto laiškai kalba mums ir šiandieninėse sąlygose.

Kol kas apžvelgėme du priešingus požiūrius į santykius tarp vyrų ir moterų. Viena vertus, yra tie, kurie pritaria vyriškam vadovavimui (ir, mano požiūriu, teisingai), bet tai daro taip karštai, tarsi neigtų visišką lyčių lygybę. Kita vertus, yra tie, kurie neigia vadovavimą, kad pritartų lyčių lygybei (ir vėlgi, mano požiūriu, teisingai). Tačiau, kaip jau bandžiau įrodyti, bet kokios pastangos atsikratyti Pauliaus mokymo apie vadovavimą (remiantis tuo, kad jis klaidingas, painus, susijęs su to meto kultūra ar kultūrine situacija) turi būti paskelbtos nesėkmingomis. Jis išlieka nepajudinamas. Jis įsišaknijęs ne žmonių nuomonėje, o dieviškame apreiškime, ne žmonių kultūroje, o dieviškame sukūrime. Todėl jo esmė turi būti išsaugota, kaip turinti amžiną ir universalią reikšmę.

Tad argi nėra būdo išspręsti paradoksą tarp lyčių lygybės ir vyro vadovavimo, kaip tik paneigiant vieną ar kitą? Ar negalima pritarti jiems abiem? Daugelis mano, jog galima, kadangi taip teigia pats Raštas. Teisingas žingsnis, atrodo, būtų iškelti du klausimus. Pirma, ką reiškia vadovavimas? Ar jį galima suprasti taip, kad jis būtų suderinamas su lygybe, kartu nemanipuliuojant jo reikšme ir jos neiškreipiant? Antra, kai vadovavimas apibrėžtas, - ką jis draudžia? Kokios tarnystės (jei tokių apskritai yra), anot jo, netinkamos moterims? Taigi tolimesniame aptarime esminė tampa vadovavimo reikšmė ir pritaikymas.

Tad kaipgi galėtume rūpestingai bei teisingai interpretuoti vadovavimo reikšmę, kartu leisdami Raštui šiuo atžvilgiu reformuoti mūsų tradicijas? Mes, žinoma, turime atsisakyti viso emocingo hierarchijos leksikono, tarsi vadovavimas reikštų patriarchiją ar globėjišką tėvystę, autokratiją ar dominavimą, o paklusnumas jam - nusižeminimą, pasidavimą ar vergavimą. Turime išsiugdyti biblinį supratimą apie vyro vadovavimą, kuris visiškai suderinamas su sukurtąja lygybe (Pr 1), Dvasios išliejimu ant abiejų lyčių per Sekmines (Apd 2,17) bei jų vienybę Kristuje ir jo naujojoje bažnyčioje (Gal 3,28).

 Kaip turėtume suprasti kephalē, „galva“, ir kokį vyro vadovavimą Paulius turi omenyje? Viena vertus, vadovavimas turi būti suderinamas su lygybe. Nes jeigu „moters galva yra vyras“, kaip „Kristaus galva yra Dievas“, vyras ir moteris turi būti tokie pat lygūs kaip Tėvas ir Sūnus. Kita vertus, vadovavimas implikuoja tam tikrą dalį lyderiavimo, kuris tačiau išreiškiamas ne žodžiu „valdžia“, o „atsakomybė“. Šis pastarasis žodis nėra atsitiktinis. Jis pagrįstas kephalē samprata Ef 5 ir dviem modeliais, kuriuos Paulius pateikia, iliustruodamas galvos santykį su kūnu. Pirmasis yra Kristaus požiūris į savo kūną, Bažnyčią, o antrasis - mums visiems, žmonėms, būdingas asmeniškas susirūpinimas savo kūnų gerove.

Bus daugiau

Vertė Jolanta Korolkovaitė

www.prizme.lt

Iliustracijoje Luko Karnacho vyresniojo (XV - XVI a.) paveikslo fragmentas "Adomas ir Ieva"