Natalija, pradžioje papasakok apie save. Kiek žinau, po atsivertimo atvykai mokytis į Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ Biblijos mokyklą. Kaip vėliau susiklostė tavo gyvenimas? Sukūrei šeimą...
Įtikėjau 1992 m. ir tais pačiais metais atvykau į „Tikėjimo žodžio“ Biblijos mokyklą (92/93 m.). Štai kaip mes susipažinome su vyru: papasakojau apie Jėzų vienam žmogui, jis atsivertė ir paliudijo mano būsimam vyrui, kuris irgi galiausiai atsivertė. Taigi mano vyras mėgsta juokauti, kad aš - jo dvasinė močiutė. Esame susituokę jau penkiolika metų ir per tą laiką nė sykio nesusikivirčijome. Auginame tris vaikus, kurie myli Viešpatį ir, kaip sugeba, Jam tarnauja. Steponui - jau keturiolika, jis baigė Biblijos mokyklą, tarnauja keliose bažnyčios šlovinimo grupėse. Ivankei - dešimt. Ji taip pat tarnauja vaikų šlovinimo grupėje, pradėjo užsiimti ir krikščioniškoje šokio grupėje. Nazarikui - ketveri. Kai ypač sunkiu laikotarpiu Maidane, aš buvau prisijungusi prie interneto ir su ašaromis, net rėkdama meldžiausi, jis mane nustebino, užduodamas tik vieną klausimą: „Mama, ar tu meldiesi, kad blogi berkutai nežudytų žmonių?“ Atsakymo „Taip“ jam užteko. O kai užėjo duktė ir nesuprato, ko aš sėdėdama prie kompiuterio verkiu, jis viską jai greitai paaiškino... Įprastame mūsų gyvenime, kuris buvo iki 2013 m. lapkričio 30 dienos, vaikai, vos pamatę ašarą mano akyse, vienas kitam papasakodavo, kad mama verkia, ir visi trys kartu mane guosdavo...
Su darbu mano gyvenime klostėsi kiek kitaip - dar tuo metu, kai su Maksimu buvome tik susižadėję, jau nusprendėme, kad nors ir turiu aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, gimus vaikams daugiausia laiko skirsiu namams ir tarnavimui... Nusprendėme, kad nebus labai išmintinga palikti savo vaikus svetimų žmonių priežiūrai, kad aš galėčiau rūpintis kitų vaikais... Taigi šiuo metu nedirbu, tačiau padedu dviem šeimoms, prižiūrėdama jų dukras - vienai pusantrų metų, kitai - treji. Juokais vadinu šias mergaites „dieninėmis dukromis“.
Bažnyčioje prižiūriu tarnavimus naujatikiams, dėstau Biblijos kursuose. Esu Krikščioniškos pasitikėjimo linijos konsultantė ir vadovė, regiono pastorė, namų grupelės vadovė, taip pat vadovauju grupei jaunų mamyčių. Dar prižiūriu pagalbos tarnystę. Ir darau viską, kur tik reikia pagalbos...
Liūdna matyti, kad gyvenate įtemptu metu. Apie tai norėtųsi paklausti paprastai, kaip išgyvenate šį nelengvą laikotarpį? Kuo gyvenate?
Pateiksiu vieną, galbūt aiškiausiai mūsų kasdienybę atskleidžiantį, pavyzdį: Nazarikas kelis kartus per dieną prieina ir prašo: „Mama, pasimelskime, kad pas mus nebūtų karo.“ Ir mes meldžiamės... Jam viso labo 4 metai... Net priešui nelinkiu, kad jo vaikai patirtų ką nors panašaus... Taip mes ir gyvename...
 |
| Natalija su vyru Maksimu |
Ar galėtum pakomentuoti, kokios įtakos šie įvykiai turėjo dvasiniam ir religiniam ukrainiečių gyvenimui? Teko skaityti, kad kai kuriose bažnyčiose labai daug žmonių gręžiasi į Viešpatį, vyksta naktinės maldos...
Kažkas rašė, jog Ukrainoje dabar vyksta prabudimas, kaip 1991 metais. Pasakyčiau - ne, šis prabudimas kur kas didesnis. Kiekvieno miesto aikštėse žmonės ant kelių šaukiasi Dievo... Bei ryte ryja Dievo žodį. Vienijasi įvairių konfesijų tikintieji. Smulkūs doktrinų skirtumai lieka antrame plane... Atrodo, Augustinas yra pasakęs: „Svarbiausiais klausimais - vienybė, po to - laisvė, o visame kame - meilė.“
Ką jau kalbėti apie krikščioniškas konfesijas - ar galėjote įsivaizduoti, kad musulmonai leistų mečetėje surengti krikščioniškas pamaldas? O tai vyksta Kryme.
Kijeve, maldos palapinėje nuskambėjo vienos krikščionės žodžiai apie įvykius Maidane - noriu juos pacituoti, nes jie privertė susimąstyti: „Maidane buvo išdalinta daug evangelijų, daug buvo kalbų... Evangelija tekėjo lyg upė. Galvojau: žmonės jau girdėjo, jau skaito, meldžiasi, kas toliau?? Negalvojau, nenorėjau net įsivaizduoti, kad kai kurių čia pat laukia mirtis ir netrukus jie akis į akį susitiks su Jėzumi. Aš tikiu ir viliuosi sutikti tuos žmones dangiškuose Namuose. Kol gyvename žemėje, mums patikėta garbė nešti Evangeliją į pasaulį, nes dienos yra piktos.“ Šie žodžiai nuskambėjo po masinio šaudymo vasario 20-21 dienomis... Mes su vyru dusyk buvome Maidane... Neskelbėme jokių šūkių - tarnavome maldos palapinėje. Žmonės buvo ypatingai atviri Evangelijai. Melsdavosi, imdavo Naujuosius Testamentus - ir ne šiaip kaip amuletus, tačiau laisvu metu skaitydavo... Nuo scenos nuolat skambėjo stačiatikių, katalikų ir protestantų skelbiamas Žodis... Jie už nieką neagitavo, tik skelbė Viešpatį... Meldėsi už taiką, už prezidentą, už Aukščiausiąją Radą... Net tuo metu, kai buvo bandoma išvaikyti susirinkusius, malda ant scenos nenutrūkdavo... Ir Dievas nuostabiai atsakydavo <...>.
Ar dar gali kilti klausimų, kodėl ten krikščionys tarnauja? Krikščionys, kaip ir dauguma netikinčiųjų, nešė maistą, rūbus, vaistus... Milicija išnešdavo sužeistuosius iš ligoninių, todėl buvo įkurtos kelios pogrindinės ligoninės. Aiškiai pamenu vieną liudijimą: į vieną tokią ligoninę defibriliatorių atgabeno kaip tik tuo metu, kai vienam sužeistajam sustojo širdis... Jį reanimavo...
Pamenu ir vieno vyro, patekusio į susišaudymą, tačiau išgyvenusio, prašymą: „Iki šios dienos buvau netikintis, bet šiandien įtikėjau į Dievą ir norėčiau, kad mane pakrikštytų tas dvasininkas, kuris išnešinėjo sužeistuosius iš susišaudymo zonos. Padėkite jį surasti.“
Supratau dar vieną dalyką: šiandien Ukraina - kaip tas sumuštas žmogus prie kelio... Pro šalį praeina vadinantys save broliais bei tarnais, kažkas priešiškai nusisuka, kažkas užsiėmęs savais reikalais ir nemato reikalo įsikišti... Šlovė Viešpačiui, kad tarp Jo žmonių yra ir gailestingasis samarietis (nors jis ir ne to tikėjimo, ir kitatautis, bet pasiruošęs padėti, palaikyti ir pasirūpinti). Šiandien Ukrainoje yra pasveriamos širdys... Pirmiausia, krikščionių. Išryškėja, kas iš tiesų yra artimas, o kas tik taip vadinasi...
Ir dar - šiuo metu Prezidento pareigas eina atgimęs iš aukšto žmogus, baptistų pamokslininkas A. Turčinovas. Nepažįstu jo asmeniškai, bet esu tikra, kad jo širdis - Dievo rankose...
Kaip ukrainiečiai vertina propagandą, kurią transliuoja Rusijos televizija? Ar savo mieste jaučiate čia gyvenančių rusų nepasitenkinimą?
Propagandą taikliai apibūdino mano vyras: „Pakeisti prasmę ir melą pristatyti kaip tiesą - didelis „menas.“ Susirašinėjant šia tema socialiniame tinkle, mane šokiravo tai, kad vienas Ukrainoje gyvenantis krikščionis, kuris klausėsi rusų transliuojamų žinių, ėmė platinti įvairiausias nesąmones - pavyzdžiui, kad Kijevas sugriautas, kad Vakarų Ukrainoje betvarkė ir apiplėšimai. Kai aš jam pasakiau, kad Vakarų Ukrainoje, kur aš gyvenu, gyvenimas teka sava vaga, kad mano vyras, gimęs Turkmėnistane, kasdien darbo reikalais važinėja po Vakarų Ukrainą ir laisvai kalba rusiškai (ir niekas jo neniekina dėl to), manimi netiki... Ką jau kalbėti apie tuos, kurie nuolatos viso to klauso...
Kokia neteisybė šiuo metu jus trikdo labiausiai?
Trikdo tik tai, kad tie, kurie vadina save broliais (tikintieji iš kaimyninės šalies), vaikšto ir teisia, o pasaulis į tai žiūri...
Kaip manai, kuo mes, kitų šalių tikintieji, galėtume padėti?
Kol kas - tik maldomis. Viliuosi, kad prieglobstis ir humanitarinė pagalba nebus mums reikalinga, kad Dievas apsaugos mus nuo karo...
Dabar mums ypač aktuali 27 psalmė: Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas - ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė - prieš ką man drebėti? Kai nedorėliai - mano priešai ir piktieji - puola mane, norėdami suėsti, jie susvyruoja ir krinta. Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu. Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu - gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą. Jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną, savo buveinės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane. Mano galva bus pakelta virš mano priešų, kurie mane supa. Džiaugsmo aukas aukosiu Jo palapinėje, šlovinsiu ir giedosiu gyrių Viešpačiui!
Skaitydama apie paskutiniuosius laikus ir karus, visuomet dėkodavau Dievui, kad Ukrainoje nėra karo... Ir melsdavau, kad jo nebūtų. Dabar aš suprantu Pauliaus raginimą turintiems žmonas gyventi lyg jų neturėtų... Kiekvieną kartą apkabindama ir pabučiuodama vyrą galvoju, jog, jeigu prasidės karas, tai gali būti paskutinis kartas... Apkabindama vaikus meldžiu, kad Dievas juos apsaugotų.
Dėkojame Natalijai už pokalbį. Melskimės už Ukrainą... ir Rusijos valdžią.
Kalbėjosi A.U.
_64x64_9de.jpg)
