Prieš pat Kalėdas kelis sekmadienius Vilniaus bažnyčioje vyko kalėdinė mugė, kurios metu savo rankdarbius pristatė ne viena moteris. Nustebino tai, kiek daug kūrybingų, talentingų, bet kartu ir kuklių žmonių aplinkui. Norime jums pristatyti vieną iš jų – moteriškų papuošalų kūrėją Aidą Žebuolienę.
Yra sakoma, kad jei pasirinksi darbą pagal savo pomėgį, tai gyvenime tau nebereikės dirbti. Jaučiuosi turinti privilegiją dirbti man malonų darbą – megzti ir nerti papuošalus.
Jau nuo mažens man patiko megzti ir siūti, bet tam neskirdavau daug laiko – tik tiek, kiek likdavo nuo kitos veiklos. Kiek pamenu, studijuodama, ypač per sesijas, visada turėjau netoliese pasidėjusi mezginį. Kadangi inžinerinis mokslas man buvo nelengvas, laisvą valandėlę megzdavau – šis užsiėmimas mane ramina, atpalaiduoja nuo rūpesčių, slegiančių minčių.
Baigusi mokslus pradėjau dirbti pagal specialybę – inžiniere-konstruktore elektronikos įmonėje, bet tikrai nesijaučiau „savo rogėse“. Todėl, kai ištekėjau, visiškai atsidaviau motinystei ir šeimai, nepalikdama vietos mintims apie darbą ir karjerą.
Kol su vyru statėmės namą ir auginome keturias dukras, vis atrasdavau nors truputį laiko savo rankdarbiams: siuvau žaislus, pagalvėles, drabužėlius vaikams, pyniau iš vytelių, mezgiau… Išbandžiau save ir dirbdama biure – dirbau šveicariškus laikrodžius pardavinėjančioje firmoje ir darbosaugos srityje.
1991 metais per I-ąją Evangelijos konferenciją Vilniuje kartu su vyru pažinome ir įtikėjome savo Gelbėtoją Jėzų. Žingsnelis po žingsnelio pradėjome artėti prie Viešpaties. Nors gyvenime teko patirti daug įvairių išmėginimų, bet niekada neapleidome maldos ir Šventojo Rašto. Prieš dešimtmetį, išgirdusi nuostabų pamokslą apie asmeninį bendravimą su Viešpačiu, naujai pažvelgiau į maldos laiką. Mano diena jau daugelį metų prasideda malda ir Šventojo Rašto skaitymu, nes man tai brangus laikas, kitaip jausčiausi lyg neapsirengusi. Tik pasimeldusi ir paskaičiusi Šventąjį Raštą neriu į darbus, kurių visuomet gausu, – kartais tenka aukoti net miego valandas.
Tada, prieš dešimtmetį, atradusi asmeninį santykį su Dievu, gavau iš Jo impulsą pradėti savo individualią veiklą – imtis rankdarbių. Teko žengti labai drąsų žingsnį.
Pradžioje mano daryti papuošalai buvo paprasčiausiai suverti karoliai ir apyrankės iš natūralių akmenų. Bet greitai ėmiau gaminti išskirtinius papuošalus, kuriems reikėjo gerokai daugiau laiko, nei tik paprastai suvertiems. Ėmiau papuošalus megzti virbalais ir nerti vąšeliu – ir man tai patiko! Man gražu, kai papuošaluose išryškėja įvairiaspalviai akmenukai – Didžiojo Kūrėjo darbas. Naudoju ir žmogaus sukurtų akmenų, bet jie – tik maža tos didžiulės įvairovės dalelė.
Mano megzti papuošalai nėra labai prabangūs, bet ir ne per daug paprasti. Jie – lyg aukso vidurys: jais moterys ir merginos gali puoštis ir kiekvieną dieną, ir išskirtinėmis progomis – pagal nuotaiką. Mano kurtais papuošalais puošiasi daug draugių ir pažįstamų.
***
Kartais mano dukros klausia:
– Mama, kiek tu gali megzti tuos papuošalus?
O aš šypsodamasi atsakau:
– Megsiu, kol visos Lietuvos moterys (ir ne tik Lietuvos) turės mano darbų.
***
Buvo laikas, kai papuošalus kūrėme visa šeima. Tai buvo tarsi šventė, nes vėliau juos veždavome į įvairias muges, rengiamas visoje Lietuvoje. Bet atėjo laikas, kai teko sumažinti veiklą, nes išgyventi iš papuošalų verslo tapo sunku.
Šiuo metu rankdarbius kuriu kur kas rečiau, nes visas mano laikas atitenka šeimai, sergančiai mamai, namams ir savanorystei.
Parengė Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
