Pati. Pati. Pati

Pati. Pati pati pati. Viską pati. Kartais net nesąmoningai kartoju sau šiuos žodžius tarsi kokį užstrigusį priedainį. Pati susitvarkysiu butą, pati susiplanuosiu atostogas, pati sutaisysiu sugedusį tualetą, išsikviesiu meistrą, nusipirksiu daržo laistymo sistemą, išsiaiškinsiu, kaip veikia viešasis transportas Kijeve ir susinešiu pirkinius stačiais laiptais.Pati.

Nuo pat mažumės, kai žiūrėdavau į verkiančias vienmetes drauges, kai šios kažko nemokėdavo ar nesugebėdavo, žadėdavau sau, kad aš nemirksėsiu ilgom blakstienom ir neliesiu tikrų ar dirbtinių ašarų, laukdama, kol koks nors princas išvaduos mane iš gyvenimo drakono gniaužtų. Ir nelauksiu jokios fėjos krikštamotės rinkdama aguonas iš pelų. Aš pati pažabosiu tą drakoną, pasisiūsiu balinę suknelę ir drakonu raita atvyksiu į balių. Žodžiu, su gyvenimu susidorosiu savarankiškai ir nelaukdama niekieno pagalbos. Ačiū, bet aš pati.

Nemanau, kad aš vienintelė tikiu, jog savo gyvenimą galiu susidėlioti į lentynėles ir viskuo puikiausiai pasirūpinti pati. Žvelgdama į savo vidų ir dairydamasi aplinkui, suvokiu, kad mano įsitikinimas, kad galiu būti supermoterimi neišdygo iš niekur. Moterų gyvenimai, tikri ar išgalvoti, manyje užaugino ir subrandino tikėjimą, kad geras gyvenimas yra toks, kuriame žmogus yra nepriklausomas nuo kitų, o siektinas idealas - tai žmogus, kuris gali peržengti bet kokias ribas ir apribojimus.

Kartą kaip reikiant apsipirkusi su visais nešuliais ropščiausi į „mikriuką.“ Vairuotojas stebėdamas mano pastangas šyptelėjo ir pakomentavo: „Tikra tarybinė moteris.“ Nors atsakydama jam kažką piktai purkštelėjau apie tai tikrus tarybinius vyrus „girdyklose,“ vėliau sugrįžau prie jo žodžių. Na taip, juk aš užaugau apsupta moterų, kurios galėjo - ir privalėjo galėti - viską. Tamsiai žalias „Šeimininkės vadovas“ mokė, kaip virti, kepti, lopyti, adyti, megzti, pašalinti dėmes, plauti grindis ir gražiai bei madingai atrodyti, kai pavargęs vyras grįš namo iš darbo, vakarinės žinios džiaugėsi moterimis, kurios laimėjo arimo konkursą, o propagandiniai plakatai vaizdavo moteris - supermotinas, kurios ne tik septynis vaikus dorais žmonėmis išaugino, bet ir kėlė tarybinį ūkį bei pramonę. Tuo metu mamos, tetos, šeimos draugės skalaudamos drabužius vonioje virė uogienes, sūpavo vaikus, vėdino kambarius ir stebėjo orkaitėje besigaminančią vakarienę - ir visą tai vienu metu! Ką jau bekalbėti apie keletą krepšių su pirkiniais.

Vėliau, be abejo, laikai keitėsi, ir keitėsi moters įvaizdžiai populiariojoje kultūroje. Nebeliko moters, ariančios žemę, atsirado amžinai jauna, žavi, veikli, populiari, visur spėjanti, ir vėlgi, viską galinti superherojė. Jai septyniasdešimt - bet atrodo kaip keturiasdešimties (daugių daugiausiai!), ji turi du vaikus, adrenalinu kunkuliuojantį vyrą ir šunį, bet jų drabužiai akinamai balti, dantys nepriekaištingi, kūnai sportiški, o gyvenimai pasakiški. Nes tuo pasirūpino supermoteris iš reklaminės pasakos.

Nors laikai keitėsi, supratimas apie tai ką moteris turi galėti, gebėti ir daryti kiekvieną dieną išliko toks pats. Moteris tiesiog negali negalėti. Bet kokios ribos - net ir nuovargio ar skausmo - gali ir turi būti ištrintos atitinkamų produktų ar priemonių. Jeigu paanalizuotume šią situaciją atidžiau, pamatytume, kad tai, kaip mes galvojame apie save ir apie kitas moteriškosios giminės atstoves dažnai prilygsta mąstymui apie kažkokį daugiafunkcinį mechanizmą. Didžiausias našumas mažiausiomis sąnaudomis - štai koks moters idealas.

Tos, kurios nepasiekia šių pramoninių standartų nors vienoje srityje - nespėja išplauti grindų, sužiūrėti vaikų drabužių, iškepti naminio pyrago, padaryti stulbinančios karjeros ar atrodyti kaip supermodelis, įsikibęs išpuoselėtam vyrui į parankę - išsyk sulaukia smerkiančių komentarų. „Kokia ji motina, savo vaikus šaldytais koldūnais maitina...“ „Ar tu matei, kaip ji atrodo? Gal jai savo kirpėjos numerį duoti?“ „Tai ką ji visą dieną daro, kad net vyrui baltinių neišlygina?!“ Tegu ir tik patyliukais už nugaros ar mintyse, bet nuo vienokios ar kitokios replikos tokių netobulų moterų pavymui nesusilaikau nei aš pati.

Kodėl? Nes ir pati sau keliu tokius pačius nepasiekiamus standartus ir be proto bijau, kad kas nors pamatys ir mano pačios negebėjimą peršokti tos kartelės. Nes tos netobulos moterys man primena, kad ir aš pati tik trumpam tegaliu sukurti įvaizdį, kad aš viską moku, galiu sugebu, suspėju... Pati, be niekieno pagalbos. Ir todėl, kad aš bijau nuriedėti į tą pakalnę, kurioje gyvena TOS moterys, kurios nieko nepasiekė, nepadarė, nesužinojo... Į pakalnę, kur gyvena brokuoti pramoniniai mechanizmai.

Tačiau net ir tomis akimirkomis, kai mano supergalios švytėte švyti, ir aš esu supermoters šlovės viršūnėje, yra viena tiesa, kurią aš bijau pripažinti: tame išrinktųjų Olimpe labai vieniša. Ta, kuri gali ir turi viską, savo gyvenime nepalieka vietos kitiems žmonėms. Ką galima duoti tai, kurios gyvenimas perpildytas viskuo, o visų svarbiausia - ja pačia? Į sklidiną kibirą vandens neįpilsi, nors tas sklidinumas tėra tuščia iliuzija. Kita vertus, kadangi „visagališkumas“ tik tiek ir tėra, iliuzija, baisu prisileisti ką nors arčiau, nes optinė apgaulė išnyks ir išryškės tiesa, kad aš - jokia supermoteris.

Galiausiai, supermoters gyvenime nėra vietos klaidoms, paklydimams ir silpnumui, nėra vietos atsiprašymui, atgailai ir pripažinimui, kad man dar kažko reikia, kad reikia kitų. Kad reikia pagalbos. Juk prašyti pagalbos - silpnumo ir priklausomumo nuo kitų ženklas. O kadangi nėra vietos visam šitam, nėra vietos ir Dievui. Galbūt Jis yra kažkur, kaip prietaras ar gera idėja, bet kuo labiau aš įnikusi į savęs tobulinimą ir artinimą prie supermoters miražo, kuo giliau aš tikiu, kad galiu peržengti visas ribas ir pasiekti viską savarankiškai, tuo mažesnė tikimybė, kad aš galiu atsigręžti į Jį. Ne, neatsigręžti formaliai, atlikdama sekmadieninę pareigą ar kartodama kažkokią maldos imitaciją prie pietų stalo, bet pripažindama, kad man reikia Jo visame kame ir be Jo aš tegaliu sukurti tirštų dūmų uždangą, slepiančią tą giliai brokuotą „mechanizmą“.

Nors man tai pripažinti ir labai sunku, tačiau tai, ko aš labiausiai trokštu - žinojimą, kad esu mylima ir kad galiu mylėti - aš randu būtent tada, kai aiškiausiai suvokiu, kad nesu joks mechanizmas, kad mano vertė nepriklauso nuo to, ar labai švarios mano virtuvės grindys, arba nuo to, kokius skaičiukus rodo banko sąskaitos numeris. Būtent tada, kai aš nieko negaliu duoti ar kai suvokiu savo ribotumą ir išdrįstu apie tai prabilti, pamatau, kad esu apsupta tokių pat žmonių, kaip ir aš pati - ribotų, netobulų ir gal netgi „brokuotų“, bet žmonių, kurių dovanos, gebėjimai ir talentai papildo manuosius. Savo silpnume aš atrandu jų stiprybes, ir mano gyvenimas atsiveria jiems. Aš galiu priimti ir pati kažką duoti,  būti išgirsta ir išklausyti kitą, būti paguosta ir surasti paguodos žodį kitam. Iš tokio abipusio sudužimo ir ribotumo išauga draugystės ir bendruomenės dovana.

Ir būtent tomis akimirkomis, kai nustoju būti supermoteris, kai priimu savo ribotumą ir savo negalėjimą, atrandu ir tai, kad mano gyvenime, tuose tarpuose, tuštumose ir plyšiuose, kurių pati niekaip negaliu užpildyti - atsiveria labai daug erdvės Dievui. Ir būtent tose Dievo sklidinose erdvėse ima dygti tikėjimas, kad gal visgi nereikia man visko daryti pačiai, Daug geriau gaunasi darant kartu. Kartu su kitais ir kartu su Juo.