Antros advento savaitės trečiadienio (gruodžio 9 d.) vakarą, moterys rinkos į šventinę vakaronę, pavadintą Saldus Kalėdų kvapas, kurią rengė Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ moterys.
Sugužėjusios po savo darbų, norėjome žvakių šviesoje prie šiltos arbatos ir kalėdinių vaišių nurimti, dalintis mintimis, melstis ir giedoti Kalėdų giesmes bei kūrybingai prisiminti Betliejaus istoriją. Šis ramus vakaras dvelkė džiugia Kalėdų nuotaika, įvairios išsakytos mintys ir kūrybinė veikla jaudino širdį, saldus kalėdinių vaišių, kavos ir arbatos kvapas, priminė po truputį artėjančią Kalėdų šventę, kurią greitai švęsime šeimose ir bažnyčioje.
Susitikimą pradėjau skaitiniu iš Evangelijos pagal Luką. Šios evangelijos 2 sk. 8–20 eilutės pasakoja mums nuostabią Kristaus gimimo istoriją. Joje išvystame angelų kareiviją, šlovinančią gimusįjį Gelbėtoją, regime piemenis, bėgančius pagarbinti Jį, ir galiausiai išvystame Mariją – Jėzaus motiną, kuri visus šiuos įvykius ir žodžius dėjosi į širdį. Kadangi šioje istorijoje veikia tik viena moteris – Marija, mūsų žvilgsnis nukrypo į ją. Mums, moterims, kaip ir Marijai, būdinga viską dėtis į širdį. Giliai širdyje mes laikome brangiausius dalykus, ir tik mes bei Viešpats žino, kas glūdi jos gelmėje. Taip pat mums, moterims, nuolatos reikia dieviškojo padrąsinimo. Nors Marija buvo rinktinis Viešpaties malonės indas, per kurį Dievas pasauliui dovanojo savo Sūnų, nors ji dalyvavo dideliuose Dievo darbuose, ji vis tiek jautėsi maža, menka, neretai sutrikdavo. Todėl, vos tik išgirdusi, kas piemenims buvo pranešta apie jos įsčių vaisių, ji viską dėjosi į širdį. Šie žodžiai krito jai į širdį ir tapo aiškiu Dievo darbo patvirtinimu, vidiniu sustiprinimu, nors išorinės aplinkybės – tvartelio aplinka, atrodo, bylojo ką kita… Raginau moteris dėtis į širdį Viešpaties žodžius ir paraginimus, kuriuos Jis kiekvienai atveria šiomis dienomis.
Po kelių garbinimo giesmių savo mintimis dalijosi ir jau pradėta tema – apie moters širdį – toliau kalbėjo mūsų vakaro viešnia Jurga Karosaitė – krikščioniškos leidyklos „Upė“ steigėja ir vadovė. „Mes, moterys, norime kasdieną girdėti savo Mylimojo, mūsų Viešpaties, balsą, kaip žmona trokšta girdėti savo vyro balsą, žmonai ištartus gerus jo žodžius. Tokį santykį matome Giesmių giesmėje, kai mylimoji ilgisi Mylimojo balso“, – kalbėjo viešnia. Jurga pasakojo, kaip Dievo balsas 66 psalmės 12 eilutės žodžiais prabilo jai, stiprino ir drąsino ją pradėti leidyklos veiklą, savo žodžiais patikino, kad Jis veda į laisvę arba erdvę, plačią vietą. Plati vieta – tai Dievo karalystė, kuri per Jėzų gyvena mūsų širdyse. Jo karalystė – tai teisumas ir gyvenimas. Dievo karalystė – tai yra tai, kaip „mes esame žinomos danguje“. Gedeonas danguje buvo žinomas kaip narsus karžygys, nors taip nesijautė. Kol išsipildė Dievo sumanymas jo gyvenimui, teko nueiti ne trumpą kelią… O kaip mes „esame žinomos“? – retorinį klausimą kėlė Jurga.
Dievui padrąsinus, gimė leidykla „Upė“, kurios tikslas – leisti praktinę krikščioniškąją literatūrą. Jurga pristatė pirmąją šios leidyklos knygą – Stormier Omartian „Žmonos maldų galia“. Moteris, melsdamasi už savo vyrą, geriau ima suprasti jo tapatybę Kristuje. Pagrindinė Knygos mintis – kad malda keičia pačios maldininkės širdį. Taip pat knygoje yra nemažai psichologinių pastebėjimų, kas būdinga vyro, brolio, tėčio – vyriškajai – prigimčiai. Po knygos pristatymo dar kurį laiką kalbėjomės apie maldos svarbą mūsų, moterų, gyvenime.
Po to sekė kūrybinė, žaisminga vakaro dalis. Rasa Mardosaitė pristatė penkis kalėdinius žaidimus, kuriuos galima žaisti šeimos, draugų rate, prie Kūčių stalo ar švenčiant Kalėdas. Kartu džiaugsmingai sužaidėme kelis iš jų: Prakartėlę, Kalėdų abėcėlę ir Kalėdų žvaigždę. Žaidimai turi nuostabią savybę – visus įtraukti į veiksmą, atpalaiduoti nuo įtampos ir pakelti nuotaiką. Po jų linksmai giedojome dvi Kalėdų giesmes: Tyli naktis ir Kas tas Vaikelis?, kurių pamokė Rūta Tumulienė. Na, o galiausiai ėmėmės kūrybinio darbelio, kad pradžiugintume savo šeimos narius ir šventinį stalą papuoštume mielu kalėdiniu nykštuku, pagamintu iš kankorėžio. Sėdėdamos prie stalelių, karpėme, klijavome... Girdėjosi smagus klegesys: „Pažiūrėk, koks mielas nykštukas… O mano, koks juokingas…“
Dūzgėme kaip bitutės avilyje. O darbeliui vadovavusi Audra Grigorjevienė, profesinės mokyklos dėstytoja-floristė, juokavo: „Dabar jūs panašios į mūsų Kūrėją, kuris viską gerai padarė…“ Dar ilgai džiaugėmės gražiais darbeliais, paveikslavomės, klegėjome, gėrėme arbatą, vaišinomės kepiniais, dalijomės receptais ir įspūdžiais. Vakaronę baigėme malda. Moterys sakė, kad nekantraudamos lauks kito susitikimo.
_64x64_9de.jpg)
