Vaida Kunčinienė: „Pabūti moterims kartu..."

Siūlome pokalbį su Utenos bažnyčios „Tikėjimo žodis" tarnautoja Vaida Kunčiniene. Jau kurį laiką Vaida veda vakarus moterims, apie kuriuos ir sutiko pasidalyti su mūsų skaitytojais.

Papasakok, kaip gimė troškimas rengti susitikimus moterims? Kodėl juos rengiate ir kaip dažnai?

Esu moteris ir man ne tas pats, kokiai būti - visada norėjau būti tokia, kokią mane mato mano Kūrėjas. Visada žavėjausi tomis moterimis, kurios jau buvo atskleidusios savo grožį (sukūrusios gausią ir darnią šeimą, pasiekusios profesinių aukštumų ar besiaukojančios dėl kitų...) Klausydama ar skaitydama tokias istorijas, galvodavau: „O, ir aš noriu tokia būti..."

Ir tikrai, Dievas per moterų istorijas, įvairią literatūrą (pvz:  Dž. ir P. Sandfordų knygą „Krikščioniškos šeimos atstatymas", G. Chapmano knygą „Penkios sutuoktinių meilės kalbos", žurnalą „Tapati") ir, žinoma, per Dievo žodį suteikė labai didelę savigarbą, orumą ir vertę man, kaip moteriai, ir tuo pačiu mano asmenybei.

Domėjausi psichologiniais dalykais. Turiu šeimą, tad norėjosi ir norisi kurti tokius santykius, kurie būtų palaiminimas mums, mūsų vaikams ir ateinančioms kartoms. Kažkur perskaičiau, kad „šeimos išyra, nes nepadaro bendros šeimyninės karjeros... Dauguma mūsų linkę planuoti vos ne viską: kokį butą, mašiną ar baldus pirks, į kokią mokyklą leis vaikus ir t. t., bet nesusimąsto, kaip gerinti savo santykius". Juk šeima visų pirma yra santykiai.

Taip pat po vieno labai skausmingo išgyvenimo - artimo  žmogaus netekties - pamačiau, kaip mes, artimiausi draugai, broliai ir seserys, ne visuomet mokame būti empatiški, nemokame bendrauti tam tikromis aplinkybėmis (bet čia jau atskira tema). Mokytis bendrauti tenka ir man - nes beveik visi mes turime sovietinių laikų palikimą, perduotą mūsų tėvų - nemokėjimą bendrauti. Gebėjimas bendrauti, kurti gerus tarpusavio santykius (su sutuoktiniu, su vaikais, su tėvais, su giminėmis, su kolegomis, su draugais ir t. t.) yra menų menas ir daugelio sėkmių bei nesėkmių esmė.

Taigi, savo vertės pajautimas, noras išmokti kurti santykius, mokytis bendrauti ir paskatino suburti moteris. Tai, ką Dievas kalbėjo apie vertę man, norėjosi perduoti ir joms, kad mes visos atspindėtume savo Kūrėją. Dar daug darbo Viešpats turi atlikti mūsų širdyse, bet mes, bažnyčios moterys, bent pažįstame Tą, iš kurio semiamės tikrų ir gerų dalykų... O kiek daug moterų aplinkui, kurios yra suvargusios, skriaudžiamos, nepasitikinčios nei savimi, nei kitais. Jos yra nuostabios, tik to nežino. Mūsų tikslas - rasti būdų, kaip pasiekti tas moteris ir atnešti joms viltį.

Ką šių susitikimų metu veikiate? Tiesiog bendraujate ar iš anksto numatote, koks bus susitikimas?

Moterų vakarus (aš vadinu taip, nes man gražiau) rengiame kas du mėnesius, laikomės nuoseklumo. Ką mes veikiame? Kartais tiesiog susirenkame, vaišinamės, kalbamės. Bet nė vienas susitikimas nepraeina be maldos. Pvz., paskutinį kartą susirinkusios šlovinome, meldėmės už kiekvieną moterį ir pranašavome. Skamba neįprastai, tiesa? Bet juk Pirmame laiške korintiečiams, 14 sk., Paulius apie tai kalba tikintiesiems labai daug: „trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte", „O kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai"... O juk mums taip reikia ir paguodos, ir paraginimo! Pranašauti mums turėtų būti įprasta. Tą vakarą ir verkėme, ir juokėmės, buvo gera Jo akivaizdoje ir mūsų draugijoje. Vakaras taip užsitęsė, kad vyrai net pradėjo ieškoti... Tikiu, jog per tokius susibūrimus Dievas atlieka mumyse savo darbą.

Su kokiais lūkesčiais moterys ateina į šiuos susitikimus? Ar tie lūkesčiai pasiteisina?

Dėl pateisintų ar nepateisintų moterų lūkesčių negaliu atsakyti, reikėtų padaryti apklausą. Galiu pasakyti tik tiek, kad moterys nori kartu pabūti. Tai nėra „privaloma", bet jos nori dalyvauti.

Ar į šiuos susitikimus ateina vien bažnyčios moterys, ar laukiate ir kitų?

Renkamės mes, bažnyčios moterys, bet, žinoma, mielai lauktume ir svečių. Manau, kad mes pačios turime būti kaip komanda - suprasti, iš kur atėjome, kokį darbą Dievas nori mumyse atlikti ir kam mes, moterys, esame pašauktos. Tada galėsime atsigręžti ir į kitas, kurioms labai reikalinga pagalba.

Tu pati dalyvauji šiuose susitikimuose, bendrauti su skirtingo amžiaus moterimis. Ar galėtum apibendrinti, su kokiais iššūkiais, sunkumais bei džiaugsmais susiduria moterys? Ir kaip jų dalyvavimas bažnyčioje atsako į jų poreikius?

Bendraudama su moterimis, imu geriau jas pažinti - pamatau, kad daugelis jų turi emocinių, sielos žaizdų, kurios atsiliepia ir dvasiniam gyvenimui. Drįsčiau teigti, jog mūsų ir mūsų tėvų karta, užaugusios be Dievo, yra sužalotos. Mes nemokame parodyti savo jausmų, bijome būti savimi, nemokame būti empatiškos, laisvai bendrauti ir t. t. Vienos yra sužalotos tėvų, kitos - vyrų, ypač daug patyrusių žodinį smurtą, - jos pagautos savęs kaltinimo spąstų, beveik viską mato negatyviai, yra puolamos depresijos, nesugeba pamilti savęs, tad ką kalbėti apie kitus... Bažnyčios moterys palaimintos, nes girdi meilės, paguodos, vilties žodžius.  Atsistojusios ant tvirto Dievo žodžio pamato, jos gali keistis ir keisti savo aplinką. O sužeistos ir nepažįstančios Gelbėtojo moterys murkdosi nesibaigiančių problemų duobėje ir vis giliau puola į neviltį.

Kaip manai, kodėl moterims reikia tokių susitikimų? Gali atrodyti, jog tokie susitikimai skirti vien toms, kurios yra savo sutuoktinių nesuprastos...

Na, mes esame moterys, mums patinka paplepėti, išsipasakoti, norime būti išgirstos ir suprastos, o kas geriausiai supras, jei ne tokia tokią? Tai tarsi tarpusavio pagalba - galime ne tik imti, bet ir duoti, o kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gyvybės ir džiaugsmo patiri. Vyksta savotiškas apsikeitimas ne tik mintimis, bet ir emocijomis. Jokiu būdu nesakome, kad vyrai mūsų nesupranta. Draugystė su sutuoktiniu yra viena labai graži gyvenimo pusė, tačiau patirti draugystę su sielos bendramintėmis yra kita nuostabi pusė. Žinoma, yra ir  moterų, neturinčių draugystės su sutuoktiniu. Dėl to labai liūdna, nes, vadinasi, daug moters reikmių yra neatsakytų. Pabūti moterims kartu - tai dar viena gyvenimo pilnatvės dalis.

Labai ačiū už pokalbį ir sėkmės jūsų susitikimams!

Susirašinėjo Aurelija Umbrasienė