„Žiūrovai“

Rugpjūčio 19 d. krikščioniško žurnalo moterims TAPATI redaktorė Aušrinė Šečkuvienė pakvietė moteris į susitikimą. Vakaro tema buvo moters tapatumo atradimas. Aušrinė paprašė visų užsimerkti ir pamėginti prisiminti, kada, kokiu momentu savyje apčiuopėme esančios moterys. Mąsčiau, mąsčiau, galvojau, galvojau, bet tuo metu nieko neprisiminiau. Ir štai po kelių dienų, kai, rodosi, buvau visa galva panirusi į darbo reikalus, atmintyje staiga „atsidarė failiukas“. AŠ PRISIMINIAU...

Man buvo gal ketveri metukai. Dažnai būdavau pas močiutę. Močiutės brolis per Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką ir iš ten močiutei siųsdavo dovanėles. Dažniausiai tai būdavo labai gražios, plonos skarelės. Kai močiutės nebūdavo namuose, aš susirasdavau visas skareles, pasidarydavau iš jų sijoną, apsigobdavau pečius, o pačią ploniausią skarelę paimdavau į rankas ir ja mosuodama virs galvos, šokdavau, žiūrėdama į veidrodį.

Didžiulis veidrodis kabojo aukštai palubėje. Jis buvo pakabintas ne taip, kaip dabar įprasta kabinti veidrodžius. Veidrodžio apatinė dalis buvo prigludusi prie sienos ir jį „laikė“ prie sienos pritvirtinta medinė juostelė, o viršutinė veidrodžio dalis nuo sienos buvo atitolusi per kokius 15 cm., ir tą dalį laikė virvutė, jungianti veidrodį ir sieną. Jeigu veidrodis būtų kabėjęs kitaip, aš tikriausiai jame savo atvaizdo nebūčiau mačiusi.

Vienoje veidrodžio pusėje kabėjo Jėzaus Kristaus paveikslas, o kitoje – Jo motinos Marijos paveikslas. Mano močiutė buvo labai tikinti moteris ir labai daug meldėsi už mane ir mano mamą.

Aš gi labai norėjau šokti publikai. Kadangi publikos nebuvo, patys geriausi mano „žiūrovai“ buvo tie du paveikslai, kabantys šalia veidrodžio. Močiutė nieko daug apie juos nepasakojo, žinojau tik tų žmonių vardus. Jie man atrodė labai gražūs. Kaip karaliai... Ir jų rūbai buvo tokie nekasdieniški...

Tad aš šokau... Stengiausi šokti kuo gražiau, mosuodama lengvute it pūkas skarele virš galvos, nes labai norėjau patikti savo „žiūrovams“...

Praėjus trisdešimčiai metų vienas iš šių „žiūrovų“ – Viešpats Jėzus – pats pasibeldė į mano širdies namus... Kas gali būti nuostabiau?