Dievas sukūrė šviesą ir nusprendė: „Galiu padaryti geriau“, ir sukūrė pasaulius. Po to Jis nusprendė: „Galiu padaryti geriau“, ir sukūrė gyvūniją. Pažiūrėjo į gyvūnus ir vėl nusprendė: „Galiu padaryti dar geriau“ ir sukūrė moterį. Tada Dievas ėjo ilsėtis, nes negalėjo padaryti nieko geresnio.“ Tai galima suvokti kaip pokštą, tačiau, kaip žinia, kiekviename pokšte slypi dalis tiesos...
Kiekviena moteris – unikali asmenybė, ir jai reikalinga meilė, jos vertės pripažinimas, kad būtų patenkintas jos unikalumo pojūtis. Brangi moterie! Tarp pasaulyje gyvenančių 3,5 milijardų moterų jūs nerasite tikslios savo kopijos. Daugiau niekas pasaulyje nėra gabus matyti taip, kaip matote jūs, galvoti taip, kaip jūs galvojate, ir jausti tai, ką jaučiate jūs. Jūs – vienintelė tokia savo giminėje.
Paprastai vyrai ir moterys nepripažįsta arba nevertina savo sutuoktinio unikalumo. Pradžioje visi svajoja apie idealą, bet susituokia su konkrečiu realiu žmogumi. Skirtumas tarp realaus ir idealaus dažnai atneša nusivylimą. Nusivylimas santuoka dažnai kyla ne dėl to, ką randi, bet dėl to, ką tikėjaisi rasti. Bėda ta, kad daugelis porų nesupranta svarbaus gyvenimo principo: vyras turi padėti moteriai, kad ji suvoktų, kad yra jam brangi ir jo vertinama, o moteriai reikia tiesiog būti moteriška ir paklusti vyrui.
Jėga silpnume
Jeigu moteris ir vyras apsikeičia vaidmenimis, paveikslas išsikreipia: šalia stiprios moters vyras gali tapti moraliai tingus, neatsakingas, vengti priimti sprendimus. Visgi yra moterų, kurios tuo mėgaujasi: jos nori gyventi pasaulyje, kuriame jos būtų karalienės, o vyrai tarsi baudžiauninkai, paklūstantys kiekvienam jų įgeidžiui. Tai – „Jezabelės dvasios“ apraiškos (žr. 1 Kar 16, 29–34). Jezabelė, karaliaus Ahabo žmona, rungėsi su vyrais. Ji maištavo prieš visuomenės papročius, palenkdavo vyrus į netikrą religiją, neigė Dievo valdžią, suvedžiojo tautą, kontroliavo savo vyrą ir, svetimavimo dvasios vedama, užvaldė šalį. Ši dvasia ir šiandien veikia mūsų pasaulyje.
Vienintelis būdas pakeisti situaciją – paklūstant Jo įstatymams priimti Dievo planą viską atkurti.
Daugybė problemų santuokoje kyla dėl to, kad vyrai ir žmonos nesupranta šių Dievo karalystės principų: visų pirma, ir vyrams, ir moterims, įsakyta paklusti vienas kitam, o tai reiškia: žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 4). Antra, kai žmona paklūsta vyrui, ji suteikia vyrui galimybę elgtis su ja kaip su Dangaus karalystės bendrapaveldėtoja.
Kai žmona paklūsta vyrui, ji nuolankiai pripažįsta jį šeimos galva. Kita vertus, apaštalas Paulius vyrams sakė: Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25). Ir vyrui, ir žmonai tenka didžiulė atsakomybė – jie abu yra atsakingi prieš Dievą, kad paklustų Jo Žodžiui.
Paklusnumas – ne silpnumo ženklas. Priešingai, tai – jėgos ženklas. Stiprios dvasios ir charakterio moteris nesirūpina, kas iš to išeis, bet daro tai, kas teisinga Dievo akyse, ir tvirtai tiki, kad Viešpats ja pasirūpins bet kokiomis aplinkybėmis. Tad ji paklūsta, taip parodydama išmintį.
Paklusnumas – tai didi priemonė charakteriui formuotis. Kviesdamas vyrus ir moteris paklusti savo įsakymams, Dievas išmėgina jų tikėjimą. Ar prisimenate Abraomo pasiryžimą paaukoti Dievui savo sūnų Izaoką? Būtent dėl šio klusnumo veiksmo Abraomas laikomas didžiu tikėjimo vyru.
Mirti sau
Žmona turi gerbti vyrą, nepaisydama jo klaidų. Viena moteris, kuri kreipėsi pagalbos į santuokos konsultantus, suprato, kad jeigu ji nori, kad vyras pasikeistų, ji turi jam paklusti, kaip rašoma Pirmame Petro laiške: Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu (1 Pt 3, 1). Šią Rašto eilutę įsidėjusi giliai širdin, moteris pradėjo tai taikyti gyvenime. Jos prigimtis tam prieštaravo, tačiau ji žinojo, kad paklusnumas Žodžiui – vienintelis būdas išsaugoti santuoką.
Ji pradėjo dirbti su savimi, į Žodį žvelgdama kaip į veidrodį: užuot buvusi užsispyrusi, užuot priešinusis vyrui, ji sąmoningai rinkosi būti nuolanki su meile. Kartais ji būdavo pažeminta, prislėgta, nusivylusi ir pikta, tačiau ji buvo atkakli. Ji prisipažino, kad buvo akimirkų, kai atrodė, kad atsitrauks, pasiduos ar net atrodė, kad ji jau miršta, bet, atėjus laikui, Dievas pakeitė jos santykius su vyru, atstatydamas šeimą. Dabar ji suvokia, kad vienintelis būdas gyventi „prisikėlimo gyvenimą“ yra mirti sau.
Dažnos klaidos, susijusios su paklusnumu
Nereikia pulti į kraštutinumus. Jeigu kokia nors valdžia, nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar viršininkas, prašo tavęs atlikti tai, ką tu laikai nuodėme, privalai su tuo nesutikti ir atsisakyti tai daryti.
Yra ir dar vienas kraštutinumas, į kurį dažnai linkusios netikinčius vyrus turinčios moterys, – jos kažkodėl mano, kad netikintiems vyrams paklusti nereikia. Bet toks įsitikinimas yra neteisingas.
Patarimai moteriai, ištekėjusiai už Dievui netarnaujančio vyro
Nesistenk konkuruoti su šio pasaulio sekso simboliais. Tačiau tai nereiškia visai savimi nesirūpinti. Suprantama, moteris visada turi prisižiūrėti ir būti tvarkinga – ir ne tik darbe ar kur vykdama, bet ir namuose, stovėdama prie viryklės ar guldama į lovą. Visgi išorinis grožis negali prilygti vidiniam patrauklumui. Dievo tarnas apaštalas Petras pataria puoselėti nenykstančią, romią ir taikingą dvasią (1 Pt 3, 1–5).
Negalima pateikti vyrui ultimatumo: „Arba taip, arba niekaip.“ Kai vyrui pateikiami tokie ultimatumai, paprastai jis renkasi „niekaip“ ir atsiriboja. Tada moteris jaučiasi atstumta.
Neversk vyro kalbėti tavo mėgstamomis temomis, jeigu jam jos neįdomios. Pradėk domėtis tuo, kuo domisi jis. Klausydama jo, nepertraukinėk, netaisyk, nemesk jam iššūkio. Net jeigu žinai, kad jis neteisus, leisk jam klysti. Tau tai nepakenks, tačiau pasimokydamas iš savo klaidų jis išmoks elgtis teisingai. Pasakodama, ką tu išgyveni, nekaltink vyro, sakydama, kad jis jau turėtų tai žinoti, t. y. numanyti apie tavo vidinius išgyvenimus. Priešingai, tegul jam tai būna atradimas. Kaltinimas nutildo vyrą greičiau nei bet kas kita, tad taip tik jį supykdysi ir jis, tikėtina, atsiribos, dar labiau užsisklęs.
Jeigu matai, kad vyro širdyje vyksta kova, atsitrauk ir pabūk kiek nuošalyje; jeigu jis tave „puola“, atsitrauk ar net išeik iš kambario, buto ar namo; jeigu jis tave išdavė – atleisk ir mylėk toliau; jeigu jis tave persekioja, melskis.
Didžiulis palaiminimas kiekvienam vyrui – pažinti Kristų kaip Gelbėtoją; o didžiausias palaiminimas kiekvienai santuokai – vienybė Kristuje. Be Dievo išmintie to nepasieksime: Svarbiausia yra išmintis; įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą (Pat 4, 7). Nepakanka tik žinoti, kaip reikia elgtis...
Melskis ir prašyk Dievo išminties, kaip tau elgtis, ir Dievo šlovė vainikuos tavo pastangas.
Padėjėja ar trukdis?
Pamąstykime, į ką mes investuojame? Kam skiriame savo laiką ir dėmesį? Apie kai kurias moteris galima sakyti, kad jos „meldžiasi namams“. Jų namai joms tampa svarbesni nei vyras, todėl vyras pradeda jaustis, lyg nebeturėtų nei žmonos, nei namų. Tada dažnai vyras pasirenka ką nors kita – garažą, darbą ar sodą... Ten jis randa tai, ko jam reikia, ir jaučiasi esąs situacijos šeimininkas.
Leisk vyrui priimti sprendimus, kaip sustatyti baldus, kokius daiktus įsigyti ir pan. Tai kas, kad jo skonis ne toks išlavintas kaip tavo, galbūt jis ne toks kultūringas ar daro viską ne taip tiksliai kaip tu! Jis gali klysti, bet juk ir tu kartais klysti. Vis tiek jis yra tavo vyras ir šeimos galva.
Tą patį galima pasakyti ir apie vaikų auklėjimą. Dauguma vyrų nesijaučia esą savo vaikų tėvai, nes tarp jo ir vaiko „stovi“ jo žmona, turbūt norinti nuimti nuo vyro pečių papildomą naštą. Pastangos rūpintis namais ir vaiku, o vyrą palikti nuošalyje greitai tampa įpročiu, o taip vėliau atsiranda ir sutuoktinius skirianti praraja, kuri ir gali privesti net prie skyrybų.
Leisk vyrui būti galva visose jūsų šeimos gyvenimo srityse, ir atlygis už tavo pastangas bus taika ir ramybė jūsų namuose. Kad ir kas nutiktų, išlaikyk ramybę savo širdyje, ir būk vyrui padėjėja, o ne trukdis.
Atleisk
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, daugelis moterų nemoka priimti meilės. Taip, nemoka priimti meilės. Ir to priežastis gali būti praeityje patirtas skausmas ir žaizdos. Kartais įžeistos ir įskaudintos moterys lengviau paklūsta taisyklėms ir nurodymams, nei priima vyro meilę ir rūpestį.
Štai kokį vyro laišką kartą gavome: „Susidūriau su problema, kurios sprendimo nežinau. Mes vedę jau beveik trejus metus. Viskas atrodo nuostabu, išskyrus tai, kad mano žmona iš manęs nepriima pagyrimų. Kiekvieną kartą, kai aš stengiuosi ją padrąsinti ar įkvėpti, ji tik patraukia pečiais arba sako, kad manimi netiki.
Mums abiem tai jau antroji santuoka, ir abu buvome rimtai dvasiškai sužeisti. Pirmoji mano žmona išėjo pas kitą vyrą... Aš buvau sugniuždytas, bet pažadėjau sau nekartoti ankstesnių klaidų. Tad šioje santuokoje stengiuosi daryti viską, ką manau esant teisinga, bet žmona nepriima ir nevertina mano pastangų. Tai man kelia nerimą. Prašau pasimelskite dėl šito.“
Kokia liūdna situacija! Moteris taip sužeista, kad negali priimti rūpestingo vyro meilės. O jam taip reikėjo, kad ji ją priimtų...
Atleidimas padės pamiršti atstūmimą, įžeidimus, nuoskaudas ir nesėkmes. Atleidimas – tai būdas sudaužyti iš kartos į kartą pereinantį nuodėmės ratą. Atleidimas padės priimti tavo Dangiškojo Tėvo ir šalia esančių žmonių meilę.
Kai priimsi Dievo meilę, būsi išgydyta, kad mylėtum kitus ir atleistum už ankstesnes nuoskaudas, pamirštum tai, kas buvo praeityje, ir veržtumeis pirmyn. Praeitis dažnai kankina kai kurias moteris, kol jos atleidžia ir paleidžia savo prisiminimus. Paleisk tai ir būk laisva! Išbandyk Dievo meilės gylybę savo gyvenime, ir atrasi dvasios sveikatą, minties laisvę, širdies ramybę ir teisingus santykius.
Pagal Edvino Luiso Koulo ir Nensės Korbet Koul knygą „Уникальная женщина“ paruošė Jūratė Budko
_64x64_9de.jpg)
