Religinio pliuralizmo keblumai (V)

Taigi, religinio pliuralizmo požiūriu, religijos priimtinos tokios, kokios yra, ir pasaulyje, kupiname tarpreliginio varžymosi ir nesantaikos, tai skamba labai patraukliai.

Bet ar religinio pliuralizmo modelis tikrai pajėgus atlikti tai, ką žada? Laikantis šio modelio, būtų privalu padaryti bent jau tris dalykus: (1) pripažinti, kad įvairių religijų esminiai tikėjimo postulatai akivaizdžiai skiriasi; (2) įrodyti, kad skirtingos religijos žmogui atveria kelius pažinti tą pačią transcendentinę realybę, ir nė viena religinė tradicija šiuo aspektu nėra išskirtinė; (3) aiškiai argumentuoti, kaip abu šie teiginiai gali būti suderinami. Johno Hicko siūlomas požiūris yra rimčiausias bandymas įvykdyti šiuos reikalavimus, bet, deja, nesėkmingas. Reiktų atkreipti dėmesį į du aspektus.

Vienas kitam prieštaraujantys religiniai postulatai visi kartu negali būti teisingi

Net ir religinio pliuralizmo šalininkai negalėtų paneigti to, kad, pagal jų požiūrį, daug nuoširdžių ir savo religijai atsidavusių tikinčiųjų yra klaidinami religinių postulatų. Kaip jau pastebėjome, įvairių religijų ortodoksiniai mokymai labai skirtingai, o kartais ir visiškai priešingai traktuoja aukščiausiąją dvasinę realybę. Kiekviena religija būtent savo mokymą laiko teisingu. Tačiau religinio pliuralizmo požiūriu, nė viena religija negali būti laikoma išskirtinai teisinga. Todėl vienas kitam prieštaraujantys religijų teiginiai bandomi „išaiškinti" taip, kad tilptų į religinio pliuralizmo rėmus.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į esminius krikščionybės, islamo ir budizmo postulatus apie aukščiausiąją religinę esybę. Krikščionys tiki, kad aukščiausioji religinė esybė, aukščiausioji tikrovė, yra Trivienis Dievas - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - ir kad Jėzus Kristus buvo įsikūnijęs Dievo sūnus, visiškai žmogus ir visiškai Dievas. Musulmonai taip pat tiki vienu amžinuoju kūrėju Dievu, tačiau neigia, kad Dievas yra Trejybė ir kad Jėzus buvo įsikūnijęs Dievas. Zen budistai neigia bet kokio Dievo egzistavimą ir teigia, kad aukščiausioji tikrovė yra Sunyata, arba Tuštuma. Pagal Hicko religinio pliuralizmo modelį, krikščionių, musulmonų ir budistų religijas galima „suderinti" tuo aspektu, kad jie visi tiki vienintele aukščiausiąja dieviška tikrove, kurią Hickas vadina tiesiog Tikrove. Taigi vienu aspektu Hickas pripažįsta šias tris religijas, tačiau pakeičia esminius krikščionių, musulmonų ir budistų tikėjimo postulatus. Pagal Hicko modelį, vienintelė, tikroji ir galutinė dieviškoji esybė yra Tikrovė, o krikščionių Trivienis Dievas, musulmonų Alachas ir budistų Tuštuma yra tiktai jos įvaizdžiai ar atspindžiai, per kuriuos jie į tą Tikrovę atsiliepia. Jeigu Hickas teisus, tuomet visų - ir ortodoksinių krikščionių, ir musulmonų, ir budistų - religiniai postulatai apie aukščiausiąją religinę esybę yra klaidingi.

Arba atkreipkime dėmesį į tai, kaip islamo ir krikščionybės religijose traktuojamas  Jėzus iš Nazareto. Nors Jėzaus statusas labai aukštas ir krikščionybėje, ir islame, šios dvi religijos griežtai nesutaria dėl tikrosios Jo tapatybės. Krikščionys priima Jėzų kaip unikalų amžinojo, begalinio Dievo įsikūnijimą - Jėzus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus. O musulmonai tai laiko piktžodžiavimu. Dar daugiau, krikščionys ir musulmonai nesutaria dėl Jėzaus nukryžiavimo fakto, nes daugelis musulmonų aiškina, kad Korano sura 4,155-159 visiškai paneigia Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Į tai negalima žvelgti pro pirštus, galvojant, kad tai tik menkas dviejų religijų nesutarimas dėl neaiškaus istorinio fakto, nes Jėzaus ant kryžiaus atliktas atpirkimas yra svarbiausia krikščionių išgelbėjimo žinios dalis. Taigi islamo ir krikščionybės religijos negali būti abi kartu teisingos Jėzaus iš Nazareto traktavimo klausimu. Bent vienas iš dviejų šių požiūrių turi būti klaidingas. Kaip jau minėjome, Johnas Hickas atmeta ortodoksinį krikščionių mokymą, kad Jėzus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus, ir siūlo metaforiškai aiškinti Įsikūnijimo doktriną. Tačiau tokiu atveju reiktų daryti išvadą, kad ortodoksinių krikščionių įsitikinimai dėl Įsikūnijimo yra klaidingi. Esminis klausimas šiuo atveju yra toks: kurie įsitikinimai turi būti atmesti kaip klaidingi ir kokiu pagrindu tai reikia padaryti.

„Neišreiškiamumas" yra nenuoseklus

Visai nekeista, kad Hickas dėl „neišreiškiamumo koncepcijos", kurios jis laikosi religinės Tikrovės atžvilgiu, susilaukė daug kritikos. Neteikdamas pirmenybės nei asmeniniam, nei neasmeniniam aukščiausios religinės esybės traktavimo modeliui, Hickas teigia, kad nė viena iš sąvokų ar koncepcijų, kurias mes vartojame religiniame diskurse, negali būti taikoma „neišreiškiamai" Tikrovei.

„Sakydamas „neišreiškiama", aš turiu omenyje prigimtį, kuri pranoksta visas žmogiško suvokimo, patyrimo ir koncepcijų ribas. Todėl negalime pasakyti, ar Tikrovė yra asmuo ar ne asmuo, ar ji tikslinga ar netikslinga, substancija ar procesas, gera ar bloga..." [1]

Dėl Hicko „neišreiškiamumo koncepcijos" kyla mažiausiai trys problemos.

• Nors Hickas teigia, kad jokios mums įprastos religinės sąvokos ar koncepcijos negali būti taikomos Tikrovei apibūdinti, jis pats apie ją kalba prasminėmis sąvokomis 

•  Anot Hicko, Tikrovė yra „visa ko šaltinis ir pagrindas", „transcendentinė tikrovė", „būtina sąlyga mūsų egzistavimui ir aukščiausiam gėriui", „į ją atsiliepia religijos", „ji daro poveikį žmonijai", „turi universalų būvį" ir t. t. 

•  Taigi Hicko „Tikrovė" nėra jau tokia „neišreiškiama" ar neapibrėžiama. Jis ją apibūdina prasminėmis sąvokomis, be to, pagal tokius apibūdinimus numanomas priežastinis ryšys tarp žmonijos ir Tikrovės. [2] Be to, ar yra prasmė teigti, kad Tikrovė yra, tačiau jai negalime taikyti jokių tam tikras savybes nusakančių sąvokų? Ar gali egzistuoti tam tikra objektyvi realybė, neturinti jokių substancialių savybių? Tuomet ją reiktų vadinti „agnostiška tyla". Kam postuluoti tokią „Tikrovę" į pirmą vietą? Kuo teiginys „X yra, bet X yra toks, kad jam negalima priskirti jokių substancialių savybių" skiriasi nuo teiginio „X nėra"? [3].

Hicko nenuoseklumas labiausiai išryškėja, kai jis naudoja moralės kriterijų (išganymas /nušvitimas /išlaisvinimas/ turėtų būti suprantamas kaip moralinis žmonių pasikeitimas, vis mažiau koncentruojantis į save ir labiau susitelkiant į Tikrovę). Tačiau sykiu Hickas nuolat tvirtina, kad Tikrovė netelpa į moralės kategorijų (tokių kaip gera ir bloga) ribas [4]. Tad jeigu Tikrovė netelpa į moralės kategorijas, ji nėra nei gėris, nei blogis, ir jokios moralinės koncepcijos negali būti jai taikomos, kaip tuomet žmogaus santykio su Tikrove kriterijumi gali būti „moralinis pasikeitimas"? Ar galima tokiu atveju daryti prielaidą, kad vienoks elgesys Tikrovės atžvilgiu yra tinkamas, o kitoks elgesys - ne? Norint tokiu būdu naudoti moralinį kriterijų, pati Tikrovė turi pasižymėti moralinėmis savybėmis, būti morali būtybė.

Hicko siūloma Tikrovės samprata neišvengiamai sugestionuoja, kad ta Tikrovė turėtų būti morali esybė. Hickas, nors ir stengdamasis apibūdinti Tikrovę tokiomis sąvokomis, kurios neteiktų pirmenybės jokiai religinei tradicijai, nejučia priskiria jai tam tikras teistines savybes (sąmoningas veikimas, sukūrimas, moralinis gerumas), nors ir teigia, kad tokios savybės Tikrovei negali būti taikomos. Keithas Yandellis gana taikliai apibūdina Hicko modelį: „protestantiškas modernizmas atmetus monoteizmą" arba „sekuliarizmas su smilkalų kvapu" [5].

Ar Dievas yra?

Yra du kritiniai klausimai, su kuriais susiduria bet kokia religinio pliuralizmo versija. Ar egzistuoja amžinasis Dievas kūrėjas? Kas yra Jėzus Kristus? Tradiciniai krikščionių atsakymai į šiuos klausimus nesuderinami su religinio pliuralizmo požiūriu. Religinis pliuralizmas turi prasmę - jeigu jis apskritai yra prasmingas - tiktai darant prielaidą, kad esama didelio „religinio daugiaprasmiškumo" ir teizmas nėra racionalesnis už neteistinius požiūrius. Religinio pliuralizmo astovas Peteris Byrne‘as teigia:

„Pliuralistas  privalo pagrįstai abejoti, ar tam tikros religijos dogmatika gali tapti interpretavimo priemone visai žmonijos religijai. Jokia konkreti religinė pasaulėžiūra nėra pajėgi tapti religijos interpretacijos pagrindu" [6].

„Religinį daugiaprasmiškumą" reiktų suprasti taip: aiškinti visatos ir žmonijos prigimtį vienodai racionaliai gali ir krikščionys teistai, ir Vedantos hinduistai, ir Teravados budistai.

Bet kodėl mes turėtume priimti tokią religinio daugiaprasmiškumo prielaidą? Dievo egzistavimo klausimas yra esminis vertinant bet kokias religinio pliuralizmo teorijas. Jeigu yra pagrįstų priežasčių tikėti, kad amžinasis kūrėjas Dievas yra, tada taip pat yra pagrįstų priežasčių atmesti Dievo egzistavimą neigiančias religijas (pvz. džainizmą, budizmą, tam tikras hinduizmo formas) kaip klaidingas. Ir tuomet tampa nebeįmanoma pritarti religinio pliuralizmo požiūriui, teigiančiam, jog visos religijos yra teisingos.

Ar iš tiesų tvirtinimas, jog „Dievas egzistuoja", yra mažiau racionalus ar pagrįstas negu Dievo egzistavimo neigimas? Žinoma, Dievo egzistavimo klausimu esama didelės kontroversijos. Tačiau pati kontroversija dar nereiškia, kad nė viena perspektyva negali būti teisingesnė už kitas ar kad visi religiniai požiūriai yra vienodai gnoseologiškai pagrįsti. Daugybė šiuolaikinių filosofų įtikinamai tvirtina, kad yra rimtų priežasčių tikėti, jog amžinasis Kūrėjas Dievas egzistuoja [7]. Jeigu jie teisūs (o aš manau, kad taip ir yra), tuomet religinis pliuralizmas turi būti atmestas ir turi būti priimtas teizmas.


[1] Žr.  John Hick, A Christian Theology of Religions, 27
[2] See Keith Yandell, Philosophy of Religion (London: Routledge, 1999), 71-72.
[3] See John Hick, A Christian Theology of Religions, 27, 60, 63, 67. 
[4] John Hick, „Ineffability", Religious Studies 36 (March 2000), 44. 
[5] Keith Yandell, „How to Sink in Cognitive Quicksand", 194, and „Revisiting Religious Pluralism", Christian Scholar's Review 31:3 (Spring 2002): 319. 
[6] Peter Byrne, „It Is Not Reasonable to Believe that Only One Religion Is True", 204. 
[7] Naudinga diskusija ir argumentai apie Dievo buvimą:  Richard Swinburne, The Existence of God (2d ed.; New York: Oxford University Press, 2004); idem, Is There A God? (New York: Oxford University Press, 1996); Stephen T. Davis, God, Reason and Theistic Proofs (Grand Rapids: Eerdmans, 1997); Keith Yandell, Philosophy of Religion, 167-235; and Chad Meister and Paul Copan, eds., The Routledge Companion to the Philosophy of Religion (London: Routledge, 2007), 329-93.

Religinio pliuralizmo keblumai (IV)