.jpg)
XVI amžius mena įspūdingus istorinius virsmus Senajame žemyne, kuriuos paskatino religinio atsinaujinimo judėjimas - Reformacija.
Reformatoriai metė drąsų iššūkį daugeliui bažnytinių dogmų, susiformavusių Viduramžiais. Protestantų sąjūdžio bangai pradinį postūmį suteikė teologiniai disputai, poleminė kova, prasidėjusi M. Liuteriui paskelbus įžymiąsias 95 tezes. Reformacijos judėjimui įsibėgėjus, debatai kildavo ne tik tarp protestantų ir katalikų, bet ir protestantiškos stovyklos viduje. Žymus disputas, kuriame savo nuomonę išsakė pagrindiniai Reformacijos lyderiai (M. Liuteris, U. Cvinglis, J. Kalvinas), gvildeno klausimus, susijusius su eucharistijos sakramentu (dar kitaip vadinamu Viešpaties vakariene, Šv. vakariene, Šv. komunija, Duonos laužymu). Ar duona eucharistijoje virsta tikru Kristaus kūnu? Koks tikrojo Kristaus kūno ir kraujo sąryšis su eucharistijos atributais? Ar duona ir vynas turi tik simbolinę prasmę? Į šiuos klausimus protestantizmo pradininkai pateikė skirtingus atsakymus. Reformacija paliko tris skirtingas koncepcijas, kurios lygiateisiškai įsitvirtino protestantiškoje konfesijoje.
Liuterio koncepcija
Ankstyviausius Martyno Liuterio svarstymus apie eucharistijos sakramentą galima aptikti 1517 metais sukurtame traktate Disputas prieš scholastų teologiją [1]. Šiame kūrinyje jis dar nekritikavo katalikiškos mišių sampratos, tačiau pasisakė prieš scholastų pastangas Aristotelio filosofijos pagalba aiškinti eucharistinės duonos ir vyno virsmą. Pati intencija (pasitelkti filosofiją aiškinant paslaptingą sakramento prasmę) Liuteriui atrodė absurdiška. Dar būdamas katalikų vienuoliu, taip pat tapęs reformatoriumi, jis visada pasisakė prieš mėginimus integruoti aristotelišką mintį į krikščionišką teologiją. Aristotelis mokė apie dvejopą daiktų prigimtį: akcidenciją ir substanciją. Akcidencija - išorinės daikto savybės: išvaizda, kvapas, skonis; o substancija - vidinė daikto prigimtis. Katalikų bažnyčia mokė, kad pašventintos duonos ir vyno akcidencija nepasikeičia, tačiau keičiasi substancija, kuri virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju. Šią doktriną Katalikų bažnyčia oficialiai patvirtino Tridento susirinkime (1545-1563 m.); dažnai ji vadinama „transsubstanciacijos" doktrina (iš lot. k. „substancijos pakeitimas"). Šią „tomistinę" doktriną („tomizmas" - Tomo Akviniečio teologijos pakraipa, besiremianti Aristotelio logika [2]) Liuteris kritikavo dar Reformacijos išvakarėse (1517 m.) [3]. Liuterio antipatija Akviniečiui ir troškimas apvalyti katalikiškąją teologiją nuo „tomizmo"- tai buvo vienas iš faktorių, paskatinusių jį tapti reformų šaukliu.
Ankstyviausias Reformacijos periodo Liuterio kūrinys, nagrinėjantis eucharistijos temą, pasirodė 1520 m. - tai traktatas Bažnyčia Babilono nelaisvėje [4]. Šiame kūrinyje reformatorius „pajudino" vieną iš kertinių Katalikų bažnyčios mokymo pamatų - sakramentų sistemą. Jis pasiūlė sumažinti sakramentų skaičių nuo septynių iki dviejų, teigdamas, kad Biblija mini tik krikštą ir duonos laužymą; tik šiuos du sakramentus įsteigė pats Viešpats Jėzus [5]. Liuteris ne tik pasiūlė sumažinti sakramentų skaičių, bet ir pateikė kitokį jų prasmės aiškinimą. Jis pasisakė prieš „magiškąją" aukojimo sampratą: mišios nėra Kristaus įsikūnijimo ir nukryžiavimo pakartojimo veiksmas, nes Kristus mirė atpirkdamas žmoniją tik vieną kartą ir visiems laikams. Taip pat minėtame traktate buvo pateikta dar viena novatoriška idėja - siūlymas grąžinti eucharistijos vyno taurę pasauliečiams (t.y. tikintiesiems ne iš dvasininkų luomo).
Traktate Bažnyčia Babilono nelaisvėje transsubstanciacijos teorija įvardinama kaip nebiblinė. Liuterio nuomone, paprasčiausiai reikia tikėti, kad Kristus dalyvauja eucharistijoje ir nebūtina aiškintis kaip tai vyksta:
„Aš atiduodu savo protą vergauti Kristui ir paprasčiausiai tikiu Jo žodžiu, nors ir negalėdamas paaiškinti, kaip duona virsta Kristaus kūnu. Aš ne tik tvirtai tikiu, kad Kristaus kūnas yra duonoje, bet kad duona - tai Kristaus kūnas. Filosofija šios tiesos nesupranta! Šventoji Dvasia yra aukščiau už Aristotelį. Ko nesupranta filosofija, supranta tikėjimas. Dievo Žodžio jėga viršija mūsų gebėjimą suprasti." [6]
Vėlesniais laikais teologai Liuterio požiūrį pavadino „konsubstanciaciniu" (žodis nusako skirtingų substancijų bendrą egzistavimą); Liuterio laikmečiu buvo vartojamas kitas terminas - „substancijų persipynimo". Norėdamas išaiškinti Kristaus kūno ir eucharistijos atributų santykį, Liuteris pasitelkdavo Origeno (Bažnyčios tėvas, gyvenęs III a.) sukurtą „įkaitinto metalo" metaforą: įkaitintas ugnyje metalas nepraranda savo savybių, tačiau jame vienu metu yra ir metalas, ir ugnies karštis. Eucharistijos duonos ir vyno substancija nepasikeičia, tačiau realus Kristaus kūnas ir kraujas eucharistijos metu kažkaip įsikūnija juose (šalia, kartu ar pan.) [7].
Liuteris nepakeitė savo nuomonės iki mirties, visada kategoriškai gynė „substancijų persipynimo" teoriją. Štai kaip jis formulavo mokymą apie eucharistiją 1529 m. išleistame Mažajame katekizme:
„Kas yra Šventoji Vakarienė? Tai yra tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas duonoje ir vyne, paties Kristaus paliktas mums, krikščionims, valgyti ir gerti. <...> Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikras kūnas ir tikras kraujas išoriniuose Šventosios Vakarienės elementuose - duonoje ir vyne - yra galia Įsteigimo žodžių, kuriuos Viešpats Jėzus Kristus ištarė Paskutinės vakarienės metu. <...> Duona ir vynas Šventojoje Vakarienėje nepavirsta Kristaus kūnu ir krauju, kaip moko Katalikų bažnyčia, bet duona ir vynas lieka tokie pat. Bet, kai mes Vakarienėje valgome pašventintą duoną, mes kartu gauname tikrąjį Kristaus kūną, o kai geriame pašventintą vyną, mes kartu gauname tikrąjį Kristaus kraują."
Taigi Liuteris suformulavo naują eucharistijos koncepciją (konsubstanciacinę), tačiau paliko vieną svarbią idėją, kuri atrandama ir katalikiškame variante - eucharistijos metu valgydami duoną ir gerdami vyną, tikintieji valgo tikrąjį Kristaus kūną ir geria tikrąjį Jo kraują.
Cvinglio pozicija
Urlichas Cvinglis buvo šveicariškojo protestantizmo pradininkas, vienas pirmųjų Reformacijos teologų. Jo teologija daugeliu aspektų panaši į Liuterio. Nors jis ir vadino Liuterį savo mokytoju ir įkvėpėju, tačiau vokietis nedarė tiesioginės įtakos Cvinglio pažiūrų formavimuisi. Ieškojimų kelio pradžioje Cvingliui darė įtaką humanistai (ypač Erazmas Roterdamietis); jų idėjos ir metodai paskatino būsimąjį šveicarų reformatorių įdėmiai studijuoti Šventąjį Raštą kaip pirminį krikščioniško tikėjimo šaltinį [8]. Dėl humanistų įtakos Cvinglis, labiau nei Liuteris, pabrėžė proto svarbą, tikėjimo racionalumą. Taip pat jis drąsiau nei Liuteris „traukydavo" Viduramžių palikimo „saitus", negailestingai atmesdavo bet kokias viduramžiškos mistikos apraiškas. Šveicaro teologijoje taip pat galima aptikti neoplatonizmo filosofijos atspindžių [9]. Dėl „neoplatoniškos orientacijos" Cvingliui buvo atgrasi idėja, teigianti, kad fizinė materija (duona ir vynas) gali turėti tiesioginių sąsajų su dvasiniu ugdymu. Skirtingas teologinių pažiūrų formavimosi kelias sąlygojo skirtingą Šventojo Rašto aiškinimo pobūdį. Minėtieji skirtumai iš dalies paaiškina, kodėl Liuteris ir Cvinglis nevienodai traktavo eucharistijos sakramentą. Cvinglis atsisakė bet kokio „mistinio" aiškinimo; duonos laužymas jam buvo tik ženklas, primenantis Jėzaus auką [10].
Cvinglio mokymas apie eucharistiją kartais ironiškai vadinamas „Kristaus realaus nedalyvavimo teorija". Jo požiūriui apibūdinti dažnai naudojami tokie terminai kaip: priesaika, prisiminimas, simbolis, užstatas, ženklas. Nusakydamas sakramento prasmę, Cvinglis palygino jį su kareiviška priesaika: pradėdamas tarnybą karys duoda ištikimybės ir paklusnumo priesaiką - analogiškai tikintysis patvirtina savo atsidavimą Dievui ir Bažnyčiai priimdamas sakramentą. Dalyvavimas Viešpaties vakarienėje yra viešas tikėjimo demonstravimas ir ištikimybės patvirtinimas. Anot Cvinglio: „Tikintysis [eucharistijos metu] kongregacijos akivaizdoje paliudija, kad jis iš visos širdies džiaugiasi Kristaus auka ir dėkoja Jam už tai" [11]. Cvinglis suvokė eucharistiją kaip istorinio įvykio paminėjimą, Jėzaus mirties ant kryžiaus prisiminimą. Ši apeiga neskirta tam, kad tikintieji patirtų realų Kristaus buvimą; ji atlieka „memorialinę" funkciją. Kūrinyje Tikėjimo išpažinimas, išleistame 1531 m., Cvinglis rašė:
„Aš tikiu, kad Šventojoje eucharistijoje (dėkojimo vakarienėje) tikrąjį Kristaus kūną matome tik tikėjimo akimis. Dėkodami Viešpačiui už tai, ką Jis padarė per savo Sūnų, mes pripažįstame, kad Jis iš tikrųjų įsikūnijo, iš tikrųjų kentėjo ir iš tikrųjų nuplovė mūsų nuodėmes savo krauju. Šią tikrovę matome tikėjimu. Tačiau tikrasis Kristaus kūnas realiai neapsireiškia eucharistijoje ir mes Jo nevalgome, kaip teigia popiežininkai ir tie, kurie trokšta Egipto prabangos [liuteronai]. Mes neabejodami tvirtiname, kad tai yra paklydimas, prieštaraujantis Dievo Žodžiui. <...> Mes negalime valgyti tikrojo Kristaus kūno, nes Jis pats tai atskleidė žydams (kai šie klausė apie Jo kūno valgymą) šiais žodžiais: „Kūnas nieko neduoda" (Jn 6, 53). <...> Žodžius: „Tai yra mano kūnas" reikia suprasti ne tiesiogiai, bet perkeltine prasme, panašiai kaip frazę: „Tai yra Viešpaties Pascha" (Iš 12,11)". [12]
Mokydamas apie eucharistiją, Cvinglis pasitelkdavo „sužieduotuvių žiedo" įvaizdį: žiedas primena nuotakai apie jaunikį, kai jo nebūna greta - panašiai duonos ir vyno simboliai padeda tikinčiajam prisiminti Kristų, kol Jis sugrįš. Eucharistijos metu mes valgome paprastą, niekuo neišsiskiriančią duoną, kuri yra tik simbolis, nurodantis į užstatą, patvirtinantį Dievo meilės ir ištikimybės pažadą. Tikėjimo išpažinime galima atrasti tokį pasvarstymą:
„Mūsų Viešpats Jėzus Kristus kartu su pažadu atleisti savo tautos nuodėmes paliko ir užstatą - priminimą, kuris talkina mums, kai apninka abejonės. Panašiai elgiasi jaunikis, kuris dovanoja savo nuotakai žiedą, trokšdamas įrodyti savo meilę. Nuotaka priima žiedą tikėdama jaunikio ištikimybe; ji tampa ištikima jam, glaudžiasi prie jo. <...> Dalyvaudami eucharistijoje jūs dėkojate Viešpačiui už didelį Jo gailestingumą, už atpirkimą iš amžino pasmerkimo ir už užstatą, kuris teikia užtikrintumą amžinu išgelbėjimu." [13]
Cvinglio ir Liuterio eucharistijos koncepcijos smarkiai skiriasi. Cvinglis neigė Liuterio tezę, teigiančią, kad eucharistijos metu tikintieji valgo tikrąjį Kristaus kūną ir geria tikrąjį Kristaus kraują. Eucharistijos elementus Cvinglis traktavo kaip simbolius, atliekančius „memorialinę" funkciją.
Tarp dviejų reformatorių užsimezgė poleminė dvikova. Netiesioginis polemizavimas (raštu) paskatino Liuterio ir Cvinglio pasimatymą, kuris įvyko žymiajame „Marburgo susitikime".
Straipsnis iš "Ganytojo archyvo"
Bus daugiau
[1] Мак-грат А., Богословская мысль реформации. Одесса: Богомыслие, 1994.
[2] Krikščionybės istorija (red. Dowley T.). Vilnius: Alma littera, 2000.
[3] Мак-грат А., Богословская мысль реформации.
[4] Luther M., The Babylonian Captivity of the Church [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lutherdansk.dk/Web-Babylonian%20Captivitate/Martin%20Luther.htm>.
[5] Babilono nelaisvės pradžioje Liuteris įvardijo tris tikrus sakramentus - krikštą, eucharistiją ir atgailą, tačiau traktato pabaigoje pareiškė, kad atgaila neatitinka sakramento charakteristikos, nes neturi išorinio ženklo.
[6] Эриксон М., Христианское Богословие. С.-Петербург: Библия для всех, 2002.
[7] Лейн Т., Христианские мыслители. С.-Петербург: Мирт, 1997.
[8] Мак-грат А., Богословская мысль реформации.
[9] Evangelical Dictionary of Theology (red. Elwell W. A.). Baker Book House Company, 2005.
[10] Мак-грат А., Богословская мысль реформации.
[11] Лейн Т., Христианские мыслители.
[12] Мак-грат А., Богословская мысль реформации.
[13] Лейн Т., Христианские мыслители.
Il. iš filmo „Kristaus kančia“
